Mažas ūkelis kaime tapo visa Visata

Jorūnė LIUTKIENĖ

Iš prigimties Eglė yra labai jautri ir švelni. Ir tik toks žmogus savo pomėgį ir prigimtį gali sutalpinti į 50 arų, kas jai yra darbas, džiaugsmas ir pajamų šaltinis. Pastarieji metai Stašauskų šeimoje yra vis naujų atradimų metai. Viskas prasidėjo prieš septynerius metus, kai jų šeima iškeitė miesto patogumus į kaimą – abu su vyru ir sūnumi (tuo metu jam dar nei metukų nebuvo) tapo mažo ir tragedija pažymėto Saviečų kaimelio gyventojais, o kartu ir, Kėdainių masteliais kalbant, visai mažo – vos tik 50 arų ūkelio – savininkais. Apleistas, ilgą laiką prastovėjęs ir naujų šeimininkų laukęs, kažkada degęs namas ir piktžolėmis apaugęs kiemas buvo greit pripildytas gyvybės – daržovių lysvelių ir gėlių. Čia ir prasidėjo ūkio istorija, išsiplėtusi iki šių dienų dydžio – 50 arų. Čia prieš 4 metus gimė ir dukra, kuri, anot pašnekovės, ir užaugo lysvėse. Tas ūkelis Eglės pasakojimuose yra kaip maža Visata, apie kurią sukasi jų gyvenimas. Pradėję auginti sau ir vaikams, vieną dieną abu su vyru pajuto, kad daugiau dirba savo darže, nei pagrindiniuose darbuose.

Dabar jau metai, kai abu mėgina išgyventi iš savo ūkio, kurį stipriai tobulina. Lygiai metai, kaip Eglė, 13 metų buvusi valstybės tarnautoja, iškeitė stabilų atlyginimą ir mėgstamą darbą į savo darbą darže ir šiltnamiuose. Paklausta, ar kada gailėjosi šio sprendimo, atsako ryžtingai, kad ne. Kodėl? „Nes viskam yra pradžia, viskam yra ir pabaiga – žmogus tokia būtybė, kad jam reikia pokyčių, reikia naujų tikslų, tai aš ne išimtis“.

Eglė Valuckaitė-Stašauskienė šeimininkauja ne tik savo ūkyje. Socialiniame tinkle „Facebook“ ji sukūrusi puslapį ,,50 arų. Darbo ir džiaugsmo“ – ten ji kūrybiškai pasakoja apie mažojo ūkio bei jos gyventojų kasdienybę – nori parodyti, kad gyvenimas kaime ne tik paukščiukai ir gėlytės, bet ir daug juodo darbo. 

Kaip prasideda diena?

,,Atsikeliu, prasieinu pro palanges, kur šiuo metu pilna daigų (paprikų, baklažanų, čili pipirų), paskui pašeriu triušius, vištytes. Šiltnamiuose jau dygsta salotos, špinatai, ridikėliai, svogūnų laiškai. Kažką atidengti, kažką uždengti, kažką palieti – žiūrėk, pusė dienos jau ir praėjo. Pavasarį dar ir kiti darbai: vienus šiltnamius statome, kitus perdengiame, o jau ir žemę po truputį ruošiame drambliniam česnakui ir ankstyvosioms daržovėms“, − pradeda Eglė.

Kuo ypatingas šis ūkis?

Pati Eglė yra ūkininkų dukra, genuose atsinešusi meilę žemei ir kulinarijai, o iš patirties –suvokimą bei mokėjimą ūkininkauti. Priešingai nei jos tėvai, Eglė su vyru sukūrė kitokį ūkį – mažą dydžiu, bet didelį asortimentu ir viską augina kiek kitokiais metodais − ūkyje derinami gamtinės žemdirbystės ir ekologinės daržininkystės principai. Viską augina sveikiau.

Viską mulčiuoja žole, lapais, šiaudais, šienu – taip apsaugodami dirvą ir augalus nuo piktžolių, su mulčiaus pagalba sulaikydami dirvoje drėgmę ir taip pagerindami dirvos struktūrą. Nenaudoja jokių cheminių trąšų ir chemikalų.

,,Mes savo augaliukus saugome ir su agroplėvelių pagalba, ir purškiame ekologiškais gaminiais – bet tik tuo atveju, jei nėra kitų priemonių.

„Man ir dabar žmonės sako: ,,Jūsų daržovės kvepia kitaip“. Auginu daugiau kaip 60 veislių pomidorų, iš viso daugiau kaip 300 pomidorų daigų. Mes neturime didelių šiltnamių ir nesu niekam konkurentė, jokiam ūkui. Mes esame maži ir esame sezoniniai. Užtat galiu savo  augalus taip prižiūrėti, kad matau kiekvieną daigelį.

Neauginu jokių hibridų. Mano pomidorai netręšiami, jie patys ima viską iš žemės, oro ir mulčo, todėl skoniu jie visai kitokie. Kiekvienas mano pomidoras yra kitoks savo spalva, forma ir skoniu. Jeigu mano pomidorai suserga, tai aš pasivarginu ir trims vadybininkams sukti galvą, išklausinėti, kas jiems, kodėl, kaip atgaivinti, kaip padėti“, − pasakoja Eglė.

O kai jos pomidorus visi ekspertai nurašė – pasakė, kad nieko nebus, jautruolė Eglė jų neišmetė. Tiesiog leido gyventi ir, patikėkit, jie išgyveno ir tarsi atsidėkodami davė puikiausią derlių.

„Kai tu naudoji chemines priemones, kai kurios bėdos juokingai atrodo, bet kai mes jų nenaudojam, tai mums su kai kuriomis ligomis kovoti yra sunkiau, ypač kai augini veislinius pomidorus.

Veislinis jautresnis karštam orui, ligoms. Jų derlius būna mažesnis. Pas rimtus pomidorų augintojus jie kabo kekėmis, o pas mane čia yra, čia, žiūrėk, nėra, bet užtat atperka savo skoninėmis savybėmis“, – pasakoja Eglė.

,,Turėjau tokią moterį, kuri prašydavo, kad vežant jai daržoves pomidorų įdėtume degustacijai visus skirtingus − sakydavo, kad susideda juos į lėkštę ir pradžioj tik gėrisi, o tik vėliau valgo – visi skirtingų skoninių savybių.

Aš ir pati jais neatsigėriu, kai sudedu į lėkštę. Jie kaip margučiai – tokie gražūs, o dar ir skanūs. Aš tokia jautruolė, dėl kiekvieno augalo išgyvenu. Dabar įsisukę pelėnai − naikina mano lelijų plantaciją. Ir nelabai ką padaryti galiu. Pernai šliužai buvo užpuolę paprikas ir bazilikus. Dėjome ekogranulės, tai aprimo, kaip ilgam – matysim“, − sako Eglė.

,,Nieko nėra baisiau kai augini, o dėl kokių nors priežasčių tavo akyse viskas ima ir sunyksta. Su metais baigiu išmokti, kad tokio tipo ūkyje visada bus praradimų ir atradimų – didesnių ar mažesnių jau priklausys ne tik nuo tavęs, bet ir gamtos sąlygų. Ir kitaip nebus.

Štai ėmė ir nušalo sausmedžiai. Labai buvo gaila. Ir gervuogės jau antri metai pašąla. Bet turiu ir kuo pasidžiaugti: aviečių derlius beprotiškas“, − pasakoja Eglė.

Kas tokiame ūkyje telpa?

,,Kadangi mūsų tikslas ne kiekybė, o kokybė ir įvairovė, tai telpa daug. Na, bet kad įsivaizduotumėte, tai visko yra po truputį: lysvelė gervuogių, lysvelė sausmedžių, 4 lysvės braškių, dvi eilės aviečių, 400 vienetų bijūnų žiedams, 5 nedideli šiltnamiai paprikoms, baklažanams, čiliams, prieskoniams, salotoms. Visa kita dirbamojji žemė, skirta morkoms, kopūstams, burokėliams, mongoldams, bulvėms, pupelėms, kukurūzams, moliūgams ir kt. daržovėms“, – vardija Eglė.

Na, jei žinojote, kas yra bazilikas, tai dabar nustebsite: Eglės darže šiemet augs 25 skirtingos veislės bazilikų. Neįtikėtina, bet jie skiriasi daug kuo: spalva, lapo forma, kvapu tai jau ir aišku, bet jie skiriasi ir savo panaudojimo būdu.

„Vieni labiau tinkami pesto gaminti, kiti į pagardus, treti džiovinimui, kiti tik dekoratyviniai“, − sako Eglė.

Kai ji pasakoja, taip ir matau tą bazilikų laukelį: nuo žalių iki gelsvų, nuo vienspalvių iki taškuotų, nuo didelių iki mažyčių.

Ateities planai?

Šių metų planuose – įkurti savo cechelį – kad galėtų perdirbti tai, ko nespėjama parduoti. Būna, liepos mėnesį, kai pats daržovių pikas, viskas auga, veši lysvėse, lūžta pilni šiltnamiai nuo pomidorų, agurkų, prieskoninių ir kitų daržovių, o žmonės atostogauja ir niekam nieko nereikia. Tada reikia gaminti, pripildyti lentynas žiemai. Galvoti. Kurti.

,,Virtuvė – mano stichija. Viską darau pati. Vyras padeda nebent daržovės iš lauko sunešti ir nuskusti. Aš nemėgstu daryti daug ir bet kaip. Man geriau daryti mažesniais kiekiais, eksperimentuoti – tada, žiūrėk, paragauja kažkas ir kitiems patinka, prašo ir jiems pagaminti. Visiems taip pabodę paprasti receptai, kurie yra google.com. Žmonės nori kitoniškumo“, – įsitikinusi Eglė.

Šiemet ūkio moto: daugiau spalvų, daugiau skonių, daugiau kvapų. ,,Tikrų, tokių kaip mes, kas  atspindi mūsų ūkio dvasią – ūkio išskirtinumą“, − sako Eglė.

,,Mūsų tikslas – saldūs ir nesaldūs užkandukai be pridėtinio cukraus (pastilių tipo), džiovinti pomidorai alyvuogių aliejuje su baziliku ir česnaku, džiovintos slyvos su česnaku ir rozmarinu, naminiai pomidorų padažai, pagardai.

Svajonėse – ir sava prieskonių linija, nes pati be galo mėgstu juos savo virtuvėje miksuoti ruošdama įvairiausius derinius ir mišinius. Man patinka galvoti ir kurti – kai esi mažas, visada turi daryti kitaip. Tu sužaidi savo unikalumu“, − sako Eglė.  

Ar yra noras būti dideliam?

,,Aš pati esu iš ūkininkų šeimos, mano tėvai dirba apie 300 ha žemes Šakių rajone ir aš nuo 7 metų mačiau visą ūkininkavimo virtuvę. Abu tėvai sunkiai dirbo ir ūkininkavo. Tai šeimos ūkis. Ir nors nuo mažų dienų eidavau padėti, bet manęs nedomino nei javų auginimas, nei rapsas, nei kviečiai ar pieninių karvių banda. Didelis ūkis manęs ir šiandien nedomina.

Tai, ką turiu dabar – pomidorus, prieskonius ir gėles – tai visai kas kita ir nepalyginama. Čia viskas kvepia. Čia viskas išglostyta, išmyluota, savom rankom užauginta. Būna, eini, perbrauki ranka per bazilikus ar levandas, nusiskini pomidorą, duodi vaikams paragauti – tai gyvenimo džiaugsmas.

Pradžioje tėvai žiūrėjo į tą mūsų ūkininkavimą atsargiai, o dabar jau skatina ir kiek gali padeda. Mato, kad draugams, žmonėms patinka mūsų daržovės. Mato, kad mus pačius tai „veža“. Tėvams tik neįprastas pats ūkininkavimas toks. Jie pripratę prie gražiai nuravėtų lysvių – o pas mus ne visad taip būna.

Pas mus visur ir šiaudai, ir nupjauta išdžiūvusi žolė, ir čia pat daržovės – aš dėl to nesuku galvos, jei kokia piktžolė išstybsta – kartais jos net padeda, kad vidurvasaryje daržovės ant lauko „neiškeptų“ nuo sausros.

Praeitą vasarą per karščius išvis neravėjom, nes saugojom daržoves. Kartais matydama tą daržovių gausą mama sako, kad jau manęs gaila“, − pasakoja Eglė.

O būna sunku?

,,Būna. Man ūkis nėra našta, bet sunkių dienų tikrai būna, pvz., kai visi darbai suplaukia vienu metu. Kai kelias dienas lijo, lijo, lijo, o paskui staiga ir ravėti reikia, ir ruošti užsakymus, ir išvežioti, ir nėra ko paprašyti pagalbos.

Tada, žiūrėk, atvažiuoja tėvai – mama pažiūri vaikus, o  tėtis padeda tai šiltnamį pastatyti, tai su kokiom malkom ar žemės dirbimu. Kartais tų norų reiktų mažiau, bet kad nepavyksta – norisi tiek visko naujo išbandyt…“ − sako Eglė.

Vyras Julius Stašauskas 50 arų yra atsakingas už techninę bazę − stato šiltnamius, su traktoriuku  žemę dirba, vandeniu rūpinasi ir dažniausiai jis užsakymus išvežioja. O Eglė užsiima naujų augalų, rūšių ir veislių parinkimu – ji ūkio varikliukas, jų priežiūra ir užsakymų priėmimu, surinkimu iš lauko.

,,Aš nekonkuruoju nei su dideliais ūkininkais, nei planuojame konkuruoti, mes turime savo nišą pasaulyje – mes turime savo išskirtinumą. Mūsų iki durų atvežamais daržovių krepšeliais džiaugiasi vilniečiai, kauniečiai, trakiečiai ir kėdainiečiai.

Per pastaruosius metus Kėdainiai labai pasikeitė – jie nori kažko kito, naujo, ypač šeimos su vaikais. Jaunos mamos jau dažniau mąsto ką perka, kur renkasi gaminius, produktus, iš ko gamina. Suaugę vaikai rūpinasi savo miestuose gyvenančiais tėvais ir užsako kartą per savaitę nuvežti daržovių ir uogų rinkinius“, − pasakoja ūkininkė. 

Kas įkvepia kurti tokius derinius?

,,Kas mane įkvepia? Mano amžiną atilsį močiutė, mamos mama buvo šeimininkė ir eidavo iš šeimos į šeimą su visa savo technika ruošdama maistą vestuvėms, jubiliejams ir laidotuvėms. Ir aš galvoju, kad visgi močiutė savo genais pasidalino.

Mes, du anūkai, atsigimėm į ją. Aš ir mano pusbrolis. Jis rimtai pasukęs į maitinimo verslą − rengia išvažiuojamuosius pokylius ir kavinę Kaune. Tai jau čia aukštas lygis. Mes su juo gerai sutariame – jis mane pakritikuoja, nes jis profesionalus šefas, o aš tik savamokslė, bet tas skonių pojūtis, manau, ateina iš genetikos, o tada praktika, praktika, praktika su visais pavykusiais ir nepavykusiais bandymais“, − sako Eglė.

Jai pačiai labiausiai patinka žaisti su prieskoniais. Augina daug ir visokių. Populiariausi česnakas, petražolės, krapai, kalendros, bazilikai. Augina daug rūšių mėtų.

,,Ji kaip piktžolė, kai pagauna augimą, tai jau spėk suvaldyti“, − sako Eglė. 

Eglės darže auga ananasinė, baziliko, greifruktinė, apelsininė, marokinė ir dar kelios rūšys, bet Eglei pati meiliausia − paprastoji mėta ir kmyninė. Iš paprastosios ji daro pesto padažą.

Ir šiemet Eglė sako, kad dar didins prieskonių asortimentą. Nes, kaip ir sakė pokalbio pradžioje, šių metų tikslas − dar daugiau skonių. Bus naujų baziliko rūšių. Augs ir salierai gumbiniai ir lapiniai, mairūnai, kelių veislių raudonėliai, čiobreliai, gelsvės, rozmarinai, krapai, porai, pastarnokai, petražolės, laiškiniai ir drambliniai česnakai.

Eglė Valuckaitė-Stašauskienė sako, kad jai TOP trys prieskoniai yra česnakas, bazilikas ir krapas. Be jų ji virtuvėje neišsiverstų. Kai kurie prieskoniai mišiniuose turi būti, bet negali dominuoti, pvz., levandos ar rozmarinai –žiupsnelis jų duoda gerą efektą, o per didelis – gadina.

O kaip vaikai?

,,Mūsų vaikai dirba pagal savo amžių. Truputį senovinis auklėjimas pas mus. Aš nuo mažų dienų eidavau tėvams padėti. Emilio amžiaus jau runkelių lysves ravėjau. Nenoriu, kad vaikai gyvendami kaime galvotų, kad morkos iš „Maximos“ atsiranda. Veduosi juos į daržus, rodau, mokau, duodu ragauti.

Duodu po truputį ir mažus darbelius – palaikyti krepšį daržovėms ar morkytes, bulvytes nukastas surinkti, uogas padėti suskinti, sugalvoju ir motyvacines priemones.

Emilis jau su tėčiu ir su technika susipažįsta. Duoda jam ir žoliapjovę pabandyti dirbti. Mažoji užaugo lysvėje. Aš ją būdavo užmigdau. Vežimėlį pastatau, o pati raviu“, − sako Eglė.

Kol kas didžiausias džiaugsmas keturmetei sliekus, vabalus iš dirvos rankioti ir jiems namelius daryti.

Eglė sako, kad darbas padeda ir nuo blogų minčių, ypač dabar, kai visus užgriuvo karas.

„Mes ne išimtis. Ir mus užgriuvo mintys: „O jei bus karas, o jei nieko nereiks“. Buvo tikrai sunku, bet tada sau pasakiau: ,,Gana stresuoti – dirbkim kiekvienas tai, ką galim geriausiai“. Ne kiekvienas galim būti kariu, ne kiekvienas juo ir būsim, bet padėsim, kiek reikės ir kaip galėsim – auginsim daržoves, uogas, maitinsim. Kad tik užaugtų“.