Maskoliams pragarą žada net kaimų gynėjai

Eldoradas Butrimas, specialiai „Rinkos aikštei“ iš Lvovo

Nenorėdamas provokuoti vyriškių, budinčių prie barikados, įrengtos prie įvažiavimo į Čolgini kaimelį, sustojau pusšimtį metrų tolėliau. Nepaisant šito, dar neišlipus iš mašinos prie manęs ėmė artintis du gynėjai. Paaiškinimo, kad esu žurnalistas ir vykstu į Lvovą bei planuoju nusigauti iki Kijevo siekdamas aprašyti ukrainiečių kovą su agresoriumi, neužteko. Privalėjau parodyti dokumentus bei žurnalisto pažymėjimą. Dokumentus apžiūrėję vyriškiai tapo draugiškesni ir pakvietė eiti prie jų laužo. Tai buvo jau penktas mano bandymas nufotografuoti barikadą bei pabendrauti su jos statytojais, ir tik pirmas sėkmingas.

Be leidimo fotografuoti negalima

Kirtus Ukrainos sieną ties Peremyšliu ir vykstant į už šimto kilometrų esantį Lvovą barikadas tenka matyti kas kelis kilometrus. Pirma, didelė ir saugoma ginkluotų kariškių pasitinka greitkelio į Lvovą pradžioje, vos keli kilometrai nuo pasienio.

Minėta barikada stovi kelio viduryje, prieš ją yra įspėjamasis ženklas sulėtinti greitį iki dvidešimties kilometrų per valandą. Išlipus iš mašinos ir paklausius ar galima fotografuoti, kariškiai pareiškia, kad jokiu būdu.

Tas pats vėliau nutinka sustojus prie dar trijų menkesnių barikadų, pastatytų prie nuo greitkelio išsišakojančių keliukų. Barikadų fotografuoti neleidžia ir gynėjai Lvove, priminę, kad įsigaliojus karinei padėčiai korespondentai negali be leidimo fotografuoti jokių gynybinių objektų.

Sėkmingu tapo penktas bandymas greitkelyje. Čolgini kaimelio, esančio trisdešimt kilometrų nuo pasienio, gynėjai manęs nenuvaro ir leidžia apžiūrėti jų tvirtovę. Tiesa, vėliau gaunu leidimą nufotografuoti barikadą ir kitoje vietovėje, tačiau ten gynėjai ne tokie šnekūs.

Čolgini kaimelio vyrai perspėja, kad fotografuoti juos galėsiu tik nusisukusius. Taip vėliau Lvove pareiškia ir gatvėje patruliavę trys kariškiai – leido juos fotografuoti tik iš nugaros.

Gins kiekvieną metrą

Čolgini kaimelio barikada nedidelė: įvažiavimą į gyvenvietę užkerta iš smėlio maišų sukrauti du pylimai bei į bokštelį sukrautos mašinų padangos.

Nuo padangų bokštelio iki smėlio pylimo yra permesta virvė, o kelio vidurį blokuoja dar dvi nedidelės padangos. Ties smėlio pylimu bei ant padangų bokštelio plevėsuoja pritvirtintos Ukrainos vėliavos.

Ant vienos vėliavos stiebo kabo lentelė su užrašu: Čolgini kaimo savigyna. Mažesnėmis raidėmis parašyta: seniūnė Svitlana Škarpinec.

Šone prie barikados pastatyta palapinė, styro malkų rietuvė ir dega laužas. Paklausus, ar galėčiau susitikti su seniūne, sužinau, jog ši išvykusi ir bus tik vakare.

„Pakelyje matyti daugybė barikadų, ar tai reiškia, jog nujaučiate, kad Kijevas bus užimtas ir ruošiatės patys gintis nuo priešo?“ – klausiu.

„Į Vakarų Ukrainą ruskiai kojos neįkels, nes neįveiks Kijevo, sostinėje mūsiškiai taip įsitvirtino, jog gins kiekvieną metrą, aukos savo gyvybes, bet nepasiduos“, – ima sutartinai įtikinėti savanoriai.

Saugosi diversantų

„Bet jei okupantai nežengs toliau Kijevo, kodėl jūsų regione barikados stovi prie kiekvieno kaimo?“ – kamantinėju.

„Taip mes saugojamės nuo diversantų – Maskvai talkinančių agentų, kurie šnipinėja, pranešinėja svarbią informaciją“, – paaiškina gynėjai.

Vyriškių teigimu, keliolika kilometrų į vieną pusę nuo jų kaimelio yra nedidelis aerodromas, o į kitą pusę – karinis dalinys, tad blokuodami kelius ir tikrindami pravažiuojančius asmenis nori užtikrinti, kad neprasmuktų šnipai.

Iš Čolginio kaimelio eina trys keliai, ir prie visų jų yra suręstos barikados. Kaimelio vyrai susitelkė į tris grupes po keturiasdešimt žmonių, ir pakaitomis budi prie jiems priskirto posto.

Lygiai taip pat esą visus išvažiavimus saugo ir kitų aplinkinių gyvenviečių vyrai, prisidarę „molotovo kokteilių“ bei metalinių spyglių mašinoms stabdyti.

Tiki, kad karas greit baigsis

„Jei rusai įžengtų į Vakarų Ukrainą, juos sprogmenimis bei šūviais pasitiktų kiekvienas kaimas, kiekviena troba, jie čia patirtų tokį pragarą, kokio net įsivaizduoti negali“, – garantavo stambiausias ir iškalbiausias kaimo savanoris.

Gynėjas teigė, jog jie yra pavaldūs rajono savanoriškai gynėjų organizacijai, kurios atstovas jiems keletą kartų rengė apmokymus.

Kaimo vyrai buvo įsitikinę, kad karas neužilgo baigsis, nes Rusijos kariuomenė neįveiks pasiaukojančios ukrainiečių gynybos.

„Ten pas juos juk betvarkė, – sušuko malkas kapojantis gynėjas. – Matėt internete, kaip jų tankas sustojo pritrūkęs degalų, o kol jų ieškojo, vienas romas nuvarė tą tanką“.

Šį pasakojimą palydėjo linksmas kitų vyrų juokas, ir jie pertraukdami vienas kitą ėmė pasakoti istorijas apie tariamą betvarkę rusų kariuomenėje bei ukrainiečių žygius.

Vėliau kalba pakrypo apie NATO nenorą padėti Ukrainai, ir savanoriai peikė Vakarus bei gyrė Lietuvos ir Lenkijos pagalbą.

„Jei visos Europos šalys ir JAV elgtųsi taip, kaip jūs, Rusija jau seniai būtų parklupdyta“, – apgailestavo savanorių lyderis.

Kai šeimos saugios, kovoti drąsiau

Tvirtindami, kad tiki artėjančia Ukrainos kariuomenės pergale gynėjai visgi išsidavė, kad savo žmonas su vaikais išvežė ar planuoja gabenti į Lenkiją.

„Atsarga gėdos nedaro, be to, žinant, kad šeima yra saugi, bus drąsiau kovoti“, – pareiškia malkas kapoti nustojęs gynėjas.

Kaime gyvena aštuoni šimtai žmonių, iš kurių jau beveik šimtas persikėlė į Lenkiją pas gimines ar pažįstamus, tačiau žadėjo po karo skubiai grįžti.

Apie sugrįžimą užtat rečiau kalbėjo ukrainiečiai karo pabėgėliai, kalbinti Lvovo geležinkelio stotyje. Austrų pastatyta stotis yra didesnė ir įspūdingesnė nei Vilniaus ar Kauno, tačiau šiuo metu po ją vaikščioti yra labai niūru.

Stotyje dabar telkiasi asmenys, patyrę bombardavimų žiaurumus ir norintys kuo toliau bėgti nuo karo baisumų. Pervargę ir išgąstingomis akimis pabėgėliai kantriai didelėse eilėse laukia sodinimo į traukinius, vykstančius į Lenkiją.

Maistą atnešdavo kaimynai

Užkalbinu nuošalyje, prie palapinės, skirtos kūdikius maitinančioms mamoms, sėdinčią senutę. Tai iš Charkovo pasprukusi ligota 83 metų Nadežda Naviščeva, buvusi biologijos mokytoja.

Prasidėjus bombardavimams pensininkė dešimt dienų nėjo iš namų ir maitinosi tuo, ką atnešdavo draugiški kaimynai. Tačiau kaimynų kasdien mažėjo, ir pabaigoje jos laiptinėje penkiaaukščiame name Saltavkos mikrorajone liko vos dvi šeimos, nes kiti spruko iš miesto.

Nebelikus kaimynų, N. Naviščeva buvo pati priversta eiti pirkti vaistų, mažinančių kraujo spaudimą. Išstovėjus eilėje tris valandas, nusipirkus vaistus ir ruošiantis eiti namo, už kelių šimtų metrų nugriaudėjo kurtinantis sprogimas.

Raketa pataikė į netoliese buvusį mašinų garažą ir užmušė du kaimynus iš gretimo namo. Pamačiusi šių lavonus N. Naviščeva taip persigando, jog pagaliau irgi nusprendė bėgti iš miesto.

Lydima vienos buvusios savo mokinės pensininkė tikisi nusigauti pas Prancūzijoje gyvenančią dukrą.

„Aš neįstengiu suprasti, kaip galima bombarduoti gyvenamuosius rajonus, žudyti civilius žmones“, – pasakė senutė.

„Nesuvokiu ir to, kad rusai bombarduoja rusakalbius, Charkove juk beveik visi rusakalbiai, to Putinui niekad neatleisim“, – tvirtino buvusi pedagogė.

Kalbinant minėtą pensininkę teko tapti kitos pabėgėlės isterijos priepuolio liudininku. Moteris nesuvaldė savo emocijų, nes apsaugos tarnybos atsisakė į traukinį įleisti jos sūnų.

Apie tai – reportažo tęsinyje vėlesniuose „Rinkos aikštės“ numeriuose.