Mantviliškis, Ryga, Krokuva, Radvilos ir žemaitukai žirgai – kas sieja?
Kas bendro yra tarp Mantviliškio kaimo Kėdainių rajone ir tokių miestų kaip Ryga, Krokuva? Ką bendro Mantviliškis turi su garsiąja didikų Radvilų gimine? Kaip susijęs Mantviliškis su ….archajiškąja lietuvių vienintele išlikusia karo žirgų veisle – žemaitukais? Iš pirmo žvilgsnio atrodytų – ogi, nieko! Na, dėl Rygos – tai jau kaip nors – kelias į Rygą driekiasi pro pačią Mantviliškio kaimo širdį. Tačiau didikai Radvilos, Krokuva Lenkijoje ir žemaitukai žirgai?!
Pamėginam pakelti istorijos uždangą susikaupę ir labai atsargiai – žinoti savo krašto istoriją yra labai svarbu. Taigi, vartau kraštotyrininko Ryto Tamašausko knygą „Dotnuvių datos“ (2012), kurioje randu, kad 1592 metais Mantviliškis buvo padovanotas Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės maršalui, Kristupui Manvydui Dorohostaiskiui, kuris dvarą pavadino savo vardu Mantvydavu ir pastatęs buvo evangelikų reformatų bažnyčią – Deltuvos bažnyčios filiją. Istoriniuose šaltiniuose nurodyta, kad Mantviliškio dvaras buvęs kaimo šiaurės vakarų dalyje, 30 metrų į rytus nuo Dotnuvėlės upės. Sode buvo likę trys pastatai: buvęs mūrinis gyvenamasis namas pastatytas ant akmeninių pamatų – vėliau įrengta kiaulidė. Buvusioje medinėje karvidėje – arklidė. Buvo likęs betoninis rūsys, tačiau ir jis vėliau buvo užpiltas žemėmis.
1613 m. LDK žemėlapyje pažymėti Matviliškiai (Montvilißki). Žmonės, senbuviai, pasakoja apie čia buvusį didelį miestą, kuriame stovėjo daug bažnyčių (13), pilių, daug įmonių. Vėliau švedai tą miestą sudeginę. Žmones, kasdami pamatui duobes, rado grindinį… O 1640 metais Mantviliškio evangelikų reformatų koplyčioje (priklausiusioje Kėdainiams) kunigą Z. Krasnoveckį „užpuolė krakių katalikų bažnyčios klebonas Vitkevičia pasak valančiaus, „norėdamas kalvinus iš savo parapijos išvaryti“. Koplyčios neliko 1728 m.“ (R.T.“Dotnuvių datos“). Buvo čia ir smuklė, ir paštas, pradžios mokykla… Mantviliškyje buvo rasti ir dubenuotieji akmenys, ugniavietė, istorikų manoma, kad čia buvo nuo XII-XIII a. iki XVI-XVIII a. pagonių šventvietė. Ka kurie Mantviliškio dubenuotieji akmenys perkelti į Terespolio parką. Na, o 1863 metais birželio mėnesį šalia Mantviliškio kovėsi su caro armija sukilėliai ir čia žuvo apie 60 sukilėlių. 1991 metais ant kalvos dešiniajame Dotnuvėlės krante pastatytos šešios ąžuolinės skulptūros (architektas K. Kazlauskas, atliko G.Galvanauskas). Iniciatorė šio gražaus sumanymo yra akademiškė mokslininkė-kraštotyrininkė A. Zimkuvienė. Tikrai įspūdingas memorialas.
Mantviliškio vardo suteikėjas buvo neeilinė asmenybė, kaip rašo etnologas profesorius dr. Libertas Klimka: „Kristupas Mikalojus Manvydas, pagal žemes Dorohostaiskis, kilęs iš garsios LDK bajorų Lelivos herbo giminės, kuri XVI a. aktyviai rėmė LDK reformatus, Kalvino pasekėjus. Jo tėvas, Mikalojus Manvydas, Polocko vaivada, savo tėvonijoje Ašmenoje, atidarė sinodą, įrengė spaustuvę. Atkakliai kovojo su jezuitais dėl teisės valdyti numatomą steigti Vilniaus universitetą. Tėvo pažiūras bei tvirtas būdo savybes perėmė 1562 kovo 2 d. gimęs sūnus Kristupas Mikalojus. Septyniolikos metų jau buvo pasimokęs Strasbūre, Fribūre, apkeliavęs Italiją. Netgi sudalyvavęs kovose Niderlanduose. Kristupo Mikalojaus puikusišsilavinimas, valstybės reikalų supratimas atvėrė jam kelią į diplomatinę tarnybą. Jo dalyvauta 1587 m. derybose su Maskvos caro Fiodoro pasiuntiniais, 1589 m. – su imperatoriaus pasiuntiniu Jerinu. 1600 m., vos nekilus pilietiniam karui, K. Manvydas tarpininkavo sutaikant Chodkevičių giminę su Radvilomis.
Kovos lauke Manvydai taip pat buvo pirmose gretose. Pirmiausia reikia pažymėti strateginį karvedžio įžvalgumą: tobulėjant šaunamajam ginklui, kovos lauke vis reikšmingesni darėsi pėstininkų veiksmai. Būtent juos K. Manvydas efektyviai panaudojo prieš švedus. Už Lietuvą Kristupas Mikalojus praliejo kraują ne tik Livonijos kare, bet ir Stepono Batoro žygyje prieš Maskvą; jis didvyriškai pasižymėjo 1611 m. Smolensko apgultyje, vienas pirmųjų įsiverždamas į tvirtovę. Politinėje veikloje K.M. Manvydas gynė karaliaus pozicijas, matydamas stiprios centrinės valdžios pranašumus. Tačiau populiarumo nestokojo ir tarp šlėktų, ypač gindamas kitų religinių konfesijų pranašumus. Tad neveltui buvo laikomas LDK kalvinu lyderiu. 1597 metais jam buvo patikėtos garbingos ir atsakingos didžiojo LDK maršalkos pareigos. „Hipikos“ autorius nesulaukė gilios senatvės: mirė jis 1615 m. rugpjūčio 3 d. Vroclave, pakeliui į Sileziją, vykdamas gydytis sunkių sužeidimų, gautų karuose su švedais ir rusais. Balzamuotas jo kūnas buvo parvežtas ir palaidotas tėvonijoje Mūrinėje Ašmenoje“. KristupasMikalojus Manvydas Dorohostaiskis buvo artimas Kristupo Radvilos Perkūno bendražygis, Radvilos Rudojo svainis.
K. Mikalojus Manvydas parašė pirmąjį vadovėlį apie žirgus ne tik Lietuvoje , bet ir visoje Europoje. Šis didelis iliustruotas veikalas „ Hipica“ buvo pirmą kartą atspausdintas Krokuvoje 1603 metais. Jis sulaukė milžiniško pasisekimo tuometinėje Europos visuomenėje: už nenaują suskaitytą egzempliorių reikėjo duoti žirgą, dar ir priedą – keturis auksinus. Viso buvo aštuoni leidimai. Iki 2008 metų mūsų visuomenei ši knyga buvo nežinoma, kadangi buvo išspausdinta Krokuvoje (Lenkijoje) ir lenkų kalba, ji tarsi tapo ne mūsų kultūros savastimi. Lietuvos bibliotekose nėra pirmojo šios knygos egzemplioriaus, tačiau Mokslų akademijos bei Vilniaus universiteto bibliotekose saugomi keli krokuviškiai 1647 m. leidimai.
„Hipica“ yra didelio formato knyga, kurioje išdėstyta arklio kūno sandara, fiziologija, arašytos arklių savybės, auginimas ir veisimas, dreasiravimas, mankštinimas, meistriško jojimo paslaptys. Joje surinktos žinos apie įvairiuose kraštuose vartojamus pakinktus, arklių gydymą. Knygą puošia 45 piešiniai, išraižyti vario lakštuose kunigaikščių Radvilų dailininko ir kartografo Tomo Makausko (Makowski, 1575-1630) ranka. „Hipikos“ veikalo stilisu būdingas baroko epochai, tekste daug citatų, ištraukų iš kitų autorių, polemikos. Gausu samprotavimų astrologine ir alchemine dvasia, labai būdinga to meto knygoms. Įdomiai įterpti Vergilijaus posmeliai. Autoriui galutinai parengti rankraštį bus padėjęs puikus žirgininkystės žinovas Trakų vaivada Mikalojus Kristupas Radvila Našlaitėlis.
Šiandien K. Manvydo „Hipica“ vertinama kaip nepaprastai svarbus LDK istorinio paveldo šaltinis. Kaip teigia profesorius L. Klimka, „veikalas byloja apie lygį Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės žemės ūkio, kuris kartu buvo ir vienas iš valstybės karinės galios ramsčių. Knyga kaip intelektualinis kūrinys neabejotinai lygiuojasi į geriausius to meto Europos pavyzdžius“. 2008 metais „Hipica“ pirmą kartą išleista lietuvių kalba – tai 400-ojileidyklos „Saulės delta Knyga“. O šio kilnus sumanymo autorystė priklauso Žemaitukų arklių augintojų asociacijai – dr. Valei Macijauskienei ir dabartiniam pirmininkui Vytautui Mindaugui Sekmokui. V. Macijauskienei šviesaus atminimo kaunietis Br. Trumpikas perdavė seną lenkišką leidimą, pasakęs: “išleiskit, būtinai išleiskit“. „Žemaitukininkai“ jau tokie, ką pasakė, tą padarė: juk ši knyga –tai Lietuvos žmonių įnašas į Europos kultūrą, o akivaizdi veikalo šviečiamoji, istorinę atmintį aktyvinanti, pilietiškumą ir tautinę tapatybę įtvirtinančioji reikšmė skatina visus, o ypač jaunimą, su pagarba žvelgti į savo tautos praeities patirtį ir palikimą.
„Žmogus gyvena dėl žmogaus“, – savo knygos pradžioje, kreipdamasis į skaitytoją ir dedikuodamas ją valdovui Zigmantui III Vazai, sako K. Manvydas. Taip ir mes, gyvendami jau kitoje epochoje, pravažiuodami pro dabartinį Mantviliškio kaimą imkim ir prisiminkime savo miestelio ar kaimelio istoriją, slypinčią už kiekvieno pakelės akmens, už kiekvieno dar augančio ąžuolo, atsispindinčią srauniai bėgančio Dotnuvėles upelio tekmėje. Tai mūsų stiprybė, tautos stiprybė.
