Mano darbas yra įdomus – kas dieną vis kažkas naujo
Drąsus, veržlus, atkaklus, savo srities profesionalas – toks žmogus dirba „Vikonda“ grupei priklausančiame servise „Vikrema“. Silvestras Bieliauskas (28) ne tik kolegų ir vadovų vertinamas specialistas, bet ir šonaslydžio asas. Jam nebaisūs jokie iššūkiai ir sunkumai. Atvirkščiai – tai užgrūdina ir suteikia jėgų dar labiau siekti savo tikslų.
Atsakingas požiūris į darbą, susikaupimas, noras tobulėti ir nuolatos mokytis pelnė jam kolegų pasitikėjimą ir palaikymą ne tik darbe, bet ir lenktynių trasoje. Nors Silvestras kuklinasi ir jokių laurų prisiimti neskuba, bet ryžtingai teigia: „Siekių ir norų reikia turėti visada, vietoje stovėti negalima niekada. Noriu mokytis, tobulėti, todėl, atsiradus galimybei, kaskart gilinuosi į technikos subtilybes.“
Į „Vikremą“ pakvietė draugas
„Nors galbūt iš šono atrodo, jog esu ramaus būdo žmogus, tačiau iš tiesų taip nėra. Esu užsispyręs ir visada siekiantis to, ko noriu. Jeigu matau kur neteisybę, niekada nenusileidžiu“, – ramiai, bet užtikrintai mūsų pokalbį pradeda Silvestras.
Prieš kelerius metus į įmonę atėjęs dirbti S. Bieliauskas džiaugiasi laimingu atsitiktinumu gyvenime ir draugo pasiūlymu, kuris ir atvedė jauną vyrą į mėgstamą darbą.
„Santykiai darbe su kolegomis yra geri. Su vienu dabartiniu kolega ir mano varžybų mechaniku Artūru Karčiausku mes jau esame pažįstami seniau nei aš dirbu „Vikremoje“. Jis mane ir pakvietė į šią įmonę.
Servisas ieškojo mechaniko. Artūras man pasiūlė pabandyti ir prisijungti prie profesionalios komandos. Technika domėjausi ir ji man patiko visada. Todėl iššūkį priėmiau. Sakiau, kodėl gi ne? Bet nieko nepažadu, gal man nepavyks. Tačiau tas bandymas jau vyksta kelerius metus, – juokėsi Silvestras. – Aišku, būna visokių dienų, nebūna vien tik viskas gerai – kartais ir susiginčijam, – bet tai yra normalus gyvenimas.“
Technika domėjosi visada
Kai darbas širdžiai mielas ir yra motyvacija nuolat tobulėti bei stengtis, tada, rodos, ne tik su kolegomis, bet ir su vadovais bendrauti tampa lengviau, o darbai einasi kaip iš pypkės.
„Jaučiuosi vertinamas ir, kad manimi yra pasitikima. Tačiau man gali atrodyti vienaip, o vadovui iš šono gal visai kitaip, – kuklinosi S. Bieliauskas. – Siekių ir norų reikia turėti visada, vietoje stovėti negalima niekada. Noriu mokytis, tobulėti, todėl, vos atsiradus galimybei, autoservise bandau save vis kitoje srityje, nesu „įsikandęs“ vien tik mechaniko darbo. Jei tik yra kokie nors kursai, mokymai, seminarai, visada noriu važiuoti. Nėra taip, kad pasėdžiu nuo 8 iki 17 val. ir išeinu. Mano darbas yra įdomus – kas dieną vis kažkas naujo, nėra rutinos.“
Klausant Silvestro pasakojimo apie didelę aistrą technikai, kyla mintis, jog nedaug yra tokių laimingų žmonių, kurie taip mylėtų savo amatą.
„Technika domiuosi jau labai daug metų, kaip sakoma, nuo mažų dienų. Man tai nėra kažkokia naujovė ar tik profesinėje mokykloje išmoktas dalykas, kuriuo susidomėjau tik besimokydamas ar pabaigęs mokslus. Dirbu tai, ką geriausiai išmanau. Viskas, kas juda, man patinka“, – šypteli pašnekovas.
Į darbą – kaip į šventę
Kai girdi tokį jauno žmogaus požiūrį į darbą, tada net nestebina tai, jog jam darbas nėra tik pragyvenimo šaltinis ar siekis užkariauti kuo aukštesnes pozicijas.
„Darbas man tikrai nėra tik pajamų šaltinis. Man čia patinka, aš save realizuoju. Tarkim, išėjęs iš autoserviso aš negalėčiau eiti dirbti į kokią nors kitą sritį. Savęs, dirbančio kitokį darbą, visiškai neįsivaizduoju.
Kol buvau dar labai jaunas, užsienyje dirbau ir mėsos fabrike, ir statybose bandžiau, bet ne tas. Aišku, ten ir alga buvo kita, bet negalėjau ten būti vien tik dėl pinigų. Dėl to ir grįžau, nes užsienyje neradau savęs, – atvirauja pašnekovas. – Manau, jog „Vikremoje“ esu vertinamas. Jaučiuosi, kad turiu nemažą žinių bagažą, kurį galiu panaudoti įmonėje. Netgi mano hobis – šonaslydis – man padeda tobulėti ir atrasti mechanikoje vis kažką naujo.
Tai yra kontaktinis sportas ir vieną akimirką automobilis gali būti sveikas, o kitą – jau sudaužytas. Būna tokių situacijų, kad turi penkias minutes, per kurias reikia pasikeisti, pavyzdžiui, automobilio pusašį. Tai reiškia, kad mintinai turi žinoti, kurioje vietoje reikia atsukti, ką greitai pakeisti, užsukti ir vėl važiuoti – krapštymuisi ir galvojimui nėra laiko.“
COVID-19 sujaukė varžybų kortas
Nors darbas Silvestrui, rodos, yra mielas, tačiau, kad ir kur kryptų mūsų pokalbis, jis vis tiek pereina prie kitos, dar vienos širdžiai mielos temos – šonaslydžio.
„Dėl šonaslydžio (drifto) varžybų COVID-19 maišo visas kortas. Liko tik labai glaustos, vietinės, Lietuvoje vykstančios varžybos. Turėjome dalyvauti Baltarusijoje vykstančiose varžybose. Bet dabar ten nevyksime ne tik dėl pandemijos, bet ir dėl politinės situacijos, – iš karto pasiguodžia profesionalus sportininkas. – Apskritai dalyvauju varžybose. Tačiau vienerius metus nedalyvavau, nes technika buvo labai prastos būklės. Todėl kartu su komandos mechanikais ir mano draugais nusprendėme, kad geriau būtų, jei metus praleistume, tinkamai pasiruoštume ir tada dalyvautume.“
„Nepaisant to, kad pats esate mechanikas, turite dar ir pagalbininkų lenktynių trasoje…“ – nusistebėjau.
„Vienas lauke – ne karys. Tai lygiai tas pats ir varžybos: kuo daugiau blaiviai mąstančių žmonių, tuo geriau. Su vienu mechaniku, jau minėtu, Artūru Karčiausku, kartu dirbame „Vikremoje“, kiti – Vidmantas Leimontas, Deimantas Kuprys ir Paulius Šaras – yra ir mano draugai, ir mechanikai varžybose“, – lakoniškai ir labai aiškiai dėstė S. Bieliauskas.
Vos vienuolikos pateko į pareigūnų rankas
Įsibėgėjus mūsų rimtam pokalbiui, Silvestras į jį truputį įneša dabar jau atrodančių linksmų prisiminimų iš vaikystės. Tačiau anuomet viskas buvo kitaip.
„Anksti vairuoti mane išmokė tėtis. Turėjome puikią vietą, kurioje galėjome mokytis – Kėdainių aerodromą.
Nors tai ir buvo negalima, tačiau automobiliu prasinešiau dar būdamas tikrai labai jaunas. Gal kokių vienuolikos metų esu netgi pagautas pareigūnų.
Nesakau, kad tai buvo gerai, nesididžiuoju tokiu savo elgesiu. Tikrai taip negalima buvo elgtis. Pats dabar turiu du vaikus ir jiems tikrai neleisčiau to daryti. Aišku, mano tėvai man irgi neleido, bet… Tai buvo didelė nesąmonė“, – vis dar jausdamas vaikystės kaltę, prisipažįsta šonaslydžio sportininkas.
Apie šį įvykį, kad buvo sustabdytas jauniausias vairuotojas, pasak Silvestro, netgi buvo rašyta laikraštyje, kurį jo tėvai turi iki šiol.
„Aišku, šiandien tai skamba daugiau kaip anekdotas, kai prisimeni. Tačiau anuomet tėvai gavo baudą, o aš – pylos. Manau, viskas teisinga“, – supratingai kalbėjo jaunas vyras.
Žmona ir pyksta, ir palaiko
Po prisipažinimo apie vaikystės nuodėmes, S. Bieliauskas grįždamas į šiandieną ir paprašytas papasakoti žmonos požiūrį į jo ekstremalų hobį, tarsi užbėgdamas už akių jis dar kartą prisipažįsta:
„Tas adrenalinas, vairuojant ar lenktyniaujant trasoje, vis labiau įtraukia. Sunku, o gal net apskritai neįmanoma jam atsispirti – be jo tiesiog negali“, – juokiasi sportininkas.
O dabar jau ir atsako į klausimą, apie šeimos ir žmonos požiūrį į rizikingą pomėgį.
„Žmona iš vienos pusės yra mano palaikymo komanda, iš kitos – pyksta. – šypsosi Silvestras. – Bet ji labiausiai jaudinasi dėl mano saugumo, bijo, kad man kas nors nenutiktų – ji apdraudusi mane visur, kur tik įmanoma.
Tačiau mane palaiko ne tik žmona, bet ir visa mano šeima, uošvienė. Aišku, nemažai ginčų šiuo laikotarpiu kyla ir dėl finansinių dalykų, nes tai yra gana brangus sportas. Pavyzdžiui, padangų užtenka tik dviem trasos įveikimams, nes jos labai greitai sudyla. O padangas naudojame tik naujas. Bet visi turime kažkokį hobį, pomėgį…
Kartais, kai susipykstame, sakau, gerai, metu garažą, sportą ir nieko nedarau. Bet ką aš veiksiu? Kur man save realizuoti? Grįžti po darbo ir sėdėti ant sofos prie televizoriaus? Tada irgi bus negerai.“
Rūpinasi ne tik savo saugumu
Apie atsakingą S. Bieliausko požiūrį į pamėgtą sportą liudija ir tai, jog jis stengiasi pasirūpinti kiek įmanoma labiau savo bei kitų saugumu.
„Aš turiu sportinę licenciją, varžybose dalyvauju profesionaliai. Ir jau dabar tikrai suprantu, kad užsiimti šiuo sportu negalima bet kur. Todėl ir užsiminiau, kad savo vaikams tikrai neleisčiau lenktyniauti gatvėje, – pabrėžė lenktynininkas. – Pavyzdžiui, jei pamatau jaunimą draskantis gatvėse ar kitose nepritaikytose vietose, visada pasiūlau važiuoti į specialiai tam skirtas aikšteles.
Netgi vienas mano rėmėjas yra įkūręs ekstremalaus vairavimo pramogą. Tarkim, dabar sumąstėt, kad norit pasimokyti šonaslydžio. Nusiperkat kuponą ar tiesiog susimokat tam tikrą sumą, gaunat devynis bandymus ir važiuojat. Trasoje pasilakstai, gauni adrenalino ir gatvėje to paprasčiausiai nebereikia. Primygtinai rekomenduoju gatvėje to nedaryti, nes niekada nežinai, kas laukia už posūkio.“
Kad ir kiek besirūpintum saugumu, vis tik šonaslydis – pavojingas sportas. S. Bieliauskas sutinka su tuo ir prisimena, jog yra atsitikę ir keli nelaimingi įvykiai.
„Gatvėje yra buvęs vienas autoįvykis, bet ne dėl mano kaltės. Tai buvo vienintelė avarija per tą laiką, kiek aš vairuoju. O vairuoju jau gana seniai – nuo 16 metų.
Trasoje taip pat turėjau porą rimtesnių autoįvykių. Bet man nieko nenutiko, likau sveikas. Automobilis padarytas saugiai – yra sportiniai lankai, diržai, sportinė sėdynė. Buvo pora kartų, kad automobilis užsidegė ir visiškai sudegė, bet man nieko nenutiko, nes yra automatinė gesinimo sistema“, – savo saugumu užtikrintas lenktynininkas.
Jaunėlis – tėčio gerbėjas
Rodos, apie šonaslydį, jo specifiką ir visas šio gana neseniai Lietuvoje atsiradusio sporto paslaptis, Silvestras galėtų pasakoti valandų valandas. Beklausydama jo, net pasijuokiau: „Jums gerai – Jūsų du sūnūs (6,5 ir 3,5 metų) – puikūs kompanionai, o mamai dabar reikia prašyti likimo, kad atsiųstų dukrytę“. Tačiau čia pat jis mane gerokai nustebina.
„Vyresnėliui neįdomus mano sportas ir visi su technika susiję reikalai. Jis geriau kieme su draugais pažais. Galiu tik tiek pasidžiaugti, kad jiems abiem nei kompiuterių, nei telefonų nereikia. O mažiukas netgi sugeba mano sportiniame automobilyje užmigti, kai reikia prasivažiuoti, pasižiūrėti, ar viskas gerai (liaudiškai tariant, padaryti „apkatkę“), nors ten nėra jokio komforto ir garsas didelis, – juokėsi šonaslydžio asas. – Jam taip pat labai patinka ir nauja, neseniai atsiradusi pramoga driftstrike‘as. Tik sustojam, o jis vėl sako: „Teti, važiuojam!“
Po vestuvių – į lenktynių trasą
Būtų keista profesionalaus sportininko nepaklausti apie jo siekius bei svajones. Tačiau bekalbant sportininkas prasitaria, kad jau antrą dieną po savo vestuvių jis dalyvavo varžybose!
„Dar iškovojau gana aukštą ketvirtą vietą“, – juokėsi jaunas vyras.
Nesusilaikiau nepasakiusi, jog jis turi auksinę žmoną. Bet sportininkas patikslina, jog ne visada „besaikis“ dalyvavimas varžybose yra tik dėl beprotiškos meilės šonaslydžiui išraiška.
„Tenka susidurti su įvairiais sunkumais, – tiek finansiniais, tiek techniniais – bet varžybose dalyvauju, kiek galiu. Pavyzdžiui, prieš trejus metus varžybų metu sprogo išmetimo kolektorius, užsidegė automobilis, apdegė elektros laidai. O jau kitą dieną mes turėjome dalyvauti varžybose Latvijoje, – kartais nelabai lengvą profesionalaus sportininko kasdienybę atskleidžia S. Bieliauskas. – Grįžom namo. Per naktį pasikeitėm kitą variklį, sutvarkėm elektrą ir visiškai be miego išvažiavome dalyvauti varžybose Latvijoje.“
Tąkart Silvestras mūsų pokalbį baigė tarsi kaip ir turėjo baigti: „Siekis – būti lentelės viršuje“. Rodos, jam eiti savo tikslo link puikiai sekasi. Mat rugsėjo pirmą šeštadienį gavau džiaugsmingą jo žmonos žinutę: „Noriu pasidžiaugti: šiandien mano vyrui buvo varžybos Marijampolėje ir jis ten užėmė 2-ą vietą!“
Baigdamas pokalbį, bendroje įskaitoje Lietuvoje tarp šimto trisdešimties sportininkų 2018-aisiais šeštas buvęs Silvestras, dar kartą tvirtai pabrėžia, kad tiek šonaslydis, tiek ir mechaniko darbas „Vikremoje“ yra dvi viena kitą papildančios jo širdžiai mielos veiklos, kurių neketina į nieką keisti, o tik dar labiau gilinti žinias ir tobulinti įgūdžius šiose srityse.
