Maisto technologė: „Skanus maistas suartina žmones, pakelia nuotaiką!“

Pokalbį su Zita teko derinti kelias savaites. Tačiau paleisti jos nenorėjau, nes pakalbinti šios profesijos atstovę prieš Šv. Velykas tiesiog būtina. Zita Prasauskienė – Kėdainių konservų fabriko maisto technologė.

Ji atvira, ypač prieš didžiąsias metų šventes darbo smarkiai padaugėja – norisi žmones pamaloninti ypatingesniais, gardesniais pagardais, padažais ar kitais produktais. O juk majonezas per Velykas – vienas iš pagrindinių patiekalų ingredientų ir pasiūlo skaitytojams net du savo mėgstamiausius patiekalus su šiuo pagardu.

Įdomiausias darbas

Būtent vieno iš populiariausių Kėdainių konservų fabriko gaminamo „Lietuviško originalaus“ majonezo viena iš kūrėjų ir yra Zita, kuri šioje „Vikonda grupės“ įmonėje dirba jau beveik penkerius metus.

„Atėjau dirbti 2016 metų pavasarį. Bet dar visų 5 metų neišdirbau – buvau metus „pakeitusi darbą“. 2018-aisiais susilaukiau mergytės, auginau ją ir metus laiko „dirbau“ tik mama. Tad, sakykim, ketverius metus kasdien iš Kauno šitą kelią atvažiuoju iki fabriko, – paaiškina Zita. – Šiais laikais labai madinga dažnai keisti darbovietes ar net specialybes, bet aš pastovus ir kantrus žmogus, todėl daug blaškytis nelinkusi.“

Atvirai pasakius, maisto technologas skamba gana griežtai, vyriškai. Ir tokia daili, jauna moteris šioje srityje sunkiai įsivaizduojama.

„Tai pats įdomiausias darbas mūsų įmonėje, bet tikrai galiu pasakyti, kad ir vienas iš sunkiausių. Bet kuriame žingsnyje kasdien reikalaujantis labai daug atsakomybės, šviesaus loginio mąstymo. Tai – naujų gaminių kūrimas, esamų gamybinių procesų priežiūra, kontrolė, analizės, – mano dvejones išsklaido pašnekovė. – Kūryba ir atima daugiausiai laiko.

Subtilių, tinkamų skonių atradimas susideda iš labai daug dedamųjų. Bet ir po to, turint tinkamą viziją, dar reikia įvertinti visus technologinius aspektus, kad produktą pavyktų sėkmingai pagaminti pramoniniu būdu.“

Nuo medicinos iki maisto technologės

Kad bus maisto technologė, jauna moteris apsisprendė įpusėjusi vienuoliktą klasę. Tiesa, iš pradžių pasirinkimas buvo kiek kitoks: „Dešimtoje klasėje prasidėjus profiliuotam mokymui rinkausi visus dalykus, kad baigusi gimnaziją galėčiau stoti į mediciną.

Stropiai mokiausi, ypač biologiją, iš karto ėmiau ruoštis egzaminams, kol vieną dieną biologijos mokytoja suorganizavo mūsų kursui ekskursiją į Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Anatomijos instituto muziejų.

Išėjus iš ten buvo labai negera, pamatyti vaizdai taip šokiravo, kad ir pykino, ir silpna buvo. Pamenu, ėjau per Laisvės alėją nuleidusi galvą į žemę ir skaičiavau grindinio plyteles, iki kol gimnaziją priėjau.

Šaunuolė mokytoja, atliko savo darbą teisingai.

Supratau, kad ten nestosiu, neištversiu visgi nei studijų, nei pačio darbo, jei po Anatomijos muziejaus vaizdų šitaip negera.

Kaip tik sutapo, kad chemijos mokytoja pasiūlė atlikti laboratorinių darbų praktiką Kauno technologijos universiteto (KTU) Cheminės technologijos fakulteto Maisto mokslo ir technologijos katedroje tiriant vaistažolių antioksidacines savybes.

Tas fakultetas ir net pats pastatas man taip patiko, kad laboratorinius darbus mokiausi atlikti dvejus metus ir pasiryžau stoti ten studijuoti maisto technologo specialybės. Taip ir pasirinkau, kas bus mano „alma mater“ – čia baigiau bakalauro ir magistro studijas.

Maisto kultūra mūsų šalyje labai stipri, tad pagalvojau, jog atrasiu sritį, kur save galėsiu realizuoti po studijų.“

[quote author=“Z. Prasauskienė“]Visos „aklos“ degustacijos mums suteikia labai daug informacijos apie pateiktus mėginius. Iš to galime daryti prielaidas ir išvadas, ką reikia koreguoti ir kas vertintojų daugumai labiausiai patiko.[/quote]

Namiškiams gamina trijų patiekalų pietus

Zita džiaugiasi, kad jos įgyta maisto technologės specialybė jai ne tik leidžia dirbti mėgstamą darbą, bet padeda ir kasdieniame gyvenime.

„Profesija yra nereali, nes išmoksti ne tik skaniai gaminti, bet ir teisingiau, sveikiau maitintis. Šeimoje, pirkdami maistą, didelį dėmesį skiriame produkto sudėčiai.

Dirbant tokį darbą įgyji žinių apie sudedamąsias dalis, išmoksti atsirinkti, kas naudingiau mityboje.

Gaminti galime ir mokame kiekvienas, tik ne visada tam pakanka laisvo laiko, yra tinkama nuotaika ir aplinka, – supratingai kalba jauna moteris. – Šiuolaikinis gyvenimo tempas lemia, kad vis mažiau laiko galime leisti tam, kad pasiruoštume trijų patiekalų pietus (sriuba, karštas ir desertas).

Mūsų šeima šiokiadieniais apsiriboja pagrindinio patiekalo vakariene, kurią stengiamės gaminti visa šeima, kartu su dviem dukrytėmis Daniela (8 m.) ir Medeina (3 m.).

Vyresnioji dukra kol kas labiau įsitraukia į maisto gaminimą, bet dar ne visada viskas kartu išeina taip gerai, kaip norisi. Dažniausios avarijos ištinka norint praskelti kiaušinį.“

Džiugina kolegas naujais gaminiais

Dirbti tokioje kompanijoje, kur nuolat gaminama ir atrandama kažkas naujo, turėtų būti tikras malonumas, tikra fiesta: juk kažkam reikia išbandyti ir įvertinti naujus skonius, atradimus…

„Reikėtų paklausti kolegų, ar jiems tai yra fiesta, ką mes surengiame, – juokiasi Zita. – Karantino metu biure degustatorių grupė dėl dalies kolegų nuotolinio darbo gerokai sumažėjo, todėl buvo labai sudėtinga.

Mes su kitais technologais vis tiek gaminame ir kuriame darbe, o degustuoti nebuvo kam. Bet, pagerėjus COVID-19 situacijai Lietuvoje, darbo ritmas grįžta į savas vėžes, o degustacijos tampa neatskiriama ir reguliari darbo dalis.

Į jas kviečiame visus administracijos darbuotojus – ant atskirų stalų jų laukia visos degustacijai individualiai kiekvienam skirtos priemonės ir specialia koduote suženklinti mėginiai.

Laikomasi visų karantino taisyklių, išlaikant atstumus, nesusikertant keliams.

Vertintojai turi galimybę ragauti, lyginti ir išreikšti savo nuomonę.

Visos „aklos“ degustacijos mums suteikia labai daug informacijos apie pateiktus mėginius. Iš to galime daryti prielaidas ir išvadas, ką reikia koreguoti ir kas vertintojų daugumai labiausiai patiko.

Atliekant degustatoriaus darbą kolegos pailsi nuo kompiuterių ekranų, skaičių ir analizių, tad viliuosi, kad organizuojamos degustacijos praskaidrina jų rutiną. Kartu į naujo produkto kūrimą įtraukiamas visas kolektyvas, kuris tampa ir yra neatsiejama naujo produkto kelio į rinką dalimi.

Kolega technologas Algis Kulvietis taip pat pradžiugina kartais atsiveždamas savo keraminį grilį, suorganizuoja mėsainių, kepsnių, picų dieną. Tokie bendri pietūs tikrai pamalonina kolegas ir, tikim, kad jie jaučiasi kaip per fiestą.

Skanus maistas suartina žmones, pakelia nuotaiką!“

Jei galvoje harmonija, rezultatas gimsta iš pirmo karto

Nieko nuostabaus turbūt nepasakysiu teigdama, jog maisto technologė vieno vienintelio savo mėgstamiausio patiekalo neturi. Tačiau paprašyta, išvardina bent kelis: „Geriausi desertai yra crème brûlée ir ledai. O patiekalų… Labai daug.

Labai mėgstu keptus šonkauliukus, triušienos troškinius ir jautienos burgerius. Bet labiausiai patinka itališka virtuvė bei jūros gėrybių patiekalai, – linksmai kalbėdama atskleidžia Zita. –

Paprastai, renkantis keliones, su vyru Tadu ir draugais traukiam į Europos pietus, Viduržemio jūros pakrantę.
Ir po keleto kartų ten norisi į tuos regionus grįžti vėl ir vėl, nes tik iš šviežių, kokybiškų gėrybių galima sukurti, paruošti tokius stulbinamus patiekalus, kurių skonį norisi atkartoti grįžus į Lietuvą.“

Kadangi pašnekovė užsiminė apie keliones ir naujų receptų bei skonių paieškas, tapo smalsu, ar naujas idėjas ir įkvėpimus naujiems Kėdainių konservų fabriko gaminiams ji taip pat ieško tokiose kelionėse.

„Skaniai, greitai ir kokybiškai – taip nori valgyti kiekvienas kraštietis, tad ir mes turime dirbti taip, kad šiuos poreikius patenkintume.

Naujų gaminių kūrimas – tęstinis procesas, prasidedantis laboratorijoje, besibaigiantis pramoninėje gamyboje. Tai tarsi riba tarp poezijos ir realios kasdienybės, – juokauja pašnekovė. – Juk reikalingas įkvėpimas kūrybiniam procesui bei praktiškumas, kuomet visa tai reikia realizuoti, vadovaujantis reikalavimais maisto saugai bei kokybei, užtikrinti tinkamus parametrus, kad gamybos procesas būtų sklandus.

Norint sukurti kažką naujo, reikia harmonijos ir kad mintys bei idėjos susigulėtų.

Tada imi puodą, reikiamus ingredientus kaip dailininkas čiumpa drobę bei dažus ir kuri.

Jei galvoje harmonija, tai rezultatas gimsta iš pirmo ar antro karto, o jei kažkas ne taip, tai tą patį gaminį perdarai ir po 20 kartų, kol išeina taip, kaip reikia klientui, rinkai, kol atrandi tai, kas galėtų būti skanu, patrauklu ir galbūt netgi maloniai nustebintų vartotojus. Tobulumui ribų nėra.“

[quote author=“Z. Prasauskienė“]Skaniai, greitai ir kokybiškai – taip nori valgyti kiekvienas kraštietis, tad ir mes turime dirbti taip, kad šiuos poreikius patenkintume.[/quote]

Sėkmingiausias produktas – vaikai

Paklausta, kokį savo sukurtą produktą įvardintų kaip sėkmingiausią, humoro jausmo nestokojanti Zita prajuokina: „Vaikus. Tai – pats sėkmingiausias ir svarbiausias projektas žmogaus gyvenime.

Daug vilčių dabar dedu į saldžiuosius gaminius – miško uogų ir apelsinų džemus bei padažų blynams trijulę, kurie rinkoje pasirodys šį pavasarį.

Apklausų duomenys rodo, jog vaikų mėgstamiausias pusryčių patiekalas vis tiek išlieka blynai, tad tikimės, jog ne tik mažieji vartotojai, bet ir jų tėveliai teigiamai įvertins sukurtus naujus tris padažus, kurie puikiai dera prie blynų kepinių, bei, žinoma, tiks pagardinti ir kitus gaminius – grūdų košes, varškę ar ledus.“

Moteris teigia, kad kurdama kiekvieną produktą vadovaujasi savo susikurta nuostata: „Visada truputėlį daugiau pozityvumo, energijos, pastangų ir meilės darbui, ką darai tuo metu“.

Kutena padus beržo šakele

Su Kėdainių konservų fabriko maisto technologe bendravome prieš pat Šv. Velykas. Todėl negalėjau nepaklausti, ką jai reiškia ši pavasario šventė.

„Velykų metas tai – tarsi masinis gamtos ir visos aplinkos kvietimas nebemiegoti, o nubusti dar vienam gražiam, džiaugsmingam ir žaviam pavasariui.

Po tingių, šaltų žiemos mėnesių ši šventė tarsi išjudina visus laukti šilumos, žalumos, daugiau būti lauke. Suteikia dar daugiau energijos darbams.

Pavasaris atneš daugiau saulės, šviesos bei šilumos, kurios esame taip išsiilgę.

Kartu su šeima planuojame savaitgalius praleisti sodyboje, Dzūkijos miškų apsuptyje“, – svajingai planais ir pavasariniais džiaugsmais dalijasi pašnekovė.

Ji taip pat atskleidžia ir velykines savo šeimos tradicijas: „Ryte lenktyniaujame, kas pirmas pabus ir kitus pažadins su beržo šakele kutenant padus (pagal tradicijas reikėtų plakti, bet kam taip stipriai?)

Tada mergaitės bėga apieškoti, ar nebuvo užsukusi Velykų Bobutė ir ar nepaliko šokoladinių kiaušinių.

O po to svarbiausia – prie stalo – stipriausio kiaušinio varžytuvės ir velykiniai pusryčiai, – apie jaukius šeimos papročius linksmai pasakoja Zita. – Po pietų nepraleidžiame progos kitus margučius paleisti į ridenimo varžybas.

Gaila, kad pernai per Velykas negalėjome pasimatyti nei su tėvais ir giminaičiais, nei su draugais. Bet svarbiausia – artimųjų saugumas ir sveikata, todėl laikomės ir laikysimės visų galiojančių reikalavimų nesibūriuoti ir stengtis turėti kuo mažesnį kontaktų skaičių.“

Mėgstamiausi velykiniai patiekalai

Prakalbus apie kiaušinių dažymo techniką, moteris iš karto pažymi, kad vaikų pats mėgstamiausias būdas – terlionės dažais.

„Bet stengiamės dažyti ne tik taip. Nuo vaikystės turiu patirties marginant vašku ir skutinėjant peiliuku. Tad, jei tik atlieka laiko, būtinai numarginu kelis kiaušinius ir šiais būdais.

O jei laiko trūksta, tada vedžiojant mūsų šunytę mopsiukę Nikę pievoje prisirenkame prasiskleidusių žolyčių lapelių ir šakelių. Jomis apgaubiame kiaušinius, aprišame siūlais ir laikome dažų tirpale per naktį“, – kiaušinių dažymo paslaptimis dalijasi pašnekovė.

Šypsodamasi Zita pasakoja ir apie savo mėgiamiausius velykinius patiekalus:

„Turbūt dažnoje lietuvių šeimoje ant šventinio Velykų stalo aptiksime baltos mišrainės. Žinoma, skaniausia ją būtų gardinti bet kuriuo Kėdainių konservų fabriko majonezu – skonį kiekvienas gali pasirinkti pagal save.

Taip pat dažnas „svečias“ ant stalo – virtas kiaulienos liežuvis su krienais ir orkaitėje kepta paukštiena. Šalia šių patiekalų aš ruošiu ir kiek lengvesnių gardžių salotų (iš ridikėlių, špinatų lapelių, konservuotų avinžirnių), mėgstu patiekti virtus apkeptus kiaulienos šonkauliukus.“

Per karantiną – kelionės po Lietuvą

Akivaizdu, kad maistas ir jo ruošimas užima didžiąją dalį Zitos gyvenimo. Regis, nieko nuostabaus. Tačiau net ir pati maloniausia veikla kartais pabosta. Tokiu atveju, pašnekovė su vyru Tadu ir draugais renkasi keliones.

„Kol kas su vaikais pavyksta tik į poilsines keliones išvažiuoti, bet, jei norisi tikrai pažinti svetimas šalis, renkamės pažintines keliones, vykstant automobiliu ar lėktuvu. Bet į jas su vaikais nekeliaujame – mergaitės dar per mažos, greitai pavargtų, – kalba rūpestinga mama. – Kol kas be Europos šalių ir Egipto nesu toliau išvykusi, bet labai norėtųsi ir kitus žemynus aplankyti.

2020-aisiais daugiau laiko skyrėme aplinkos gerinimui savo naujoje sodyboje ir kelionėms po Lietuvą. Šiemet du kartus aplankėme gražiausią šalies kraštą – Neringą. Nuostabūs prisiminimai: geras oras, unikali gamta, miškai ir visa ta kerinti atmosfera…“

Tačiau, anot moters, tai – tik atostogos, todėl kasdienai nusprendė susikurti savo ramybės kampelį.

Kadangi praėjusių metų karantinai apribojo kelionių galimybes, visą laisvą laiką paskyrėme sodybos tvarkymui ir namo atnaujinimui.

Rinkomės sudėtingesnį ir ilgesnį kelią – langus, duris, sienas, grindis, baldus restauruoti, o ne pakeisti juos naujais. Atnaujinimo darbams įdėjome nemažai laiko ir pastangų, tačiau rezultatai pateisino lūkesčius, be to, nemažai sutaupėme.

Kartu jaučiame, kad esame įdėję dalelę savo širdies šios sodybos kūrime.

Tolimesni planai – puoselėti grožį nuostabiame mūsų gamtos kampelyje, kuris jau tapo atgaiva bei savaitgalio tradicija visai mūsų šeimai.“

[quote author=“Z. Prasauskienė“]Norint sukurti kažką naujo, reikia harmonijos ir kad mintys bei idėjos susigulėtų. Tada imi puodą, reikiamus ingredientus kaip dailininkas čiumpa drobę bei dažus ir kuri.[/quote]

Įsimylėjo Dzūkiją

Zita neslepia, jog jų pasirinkimą eiti sunkesniu keliu, prikeliant sodybą naujam gyvenimui, daug kas kritikavo. Tačiau moteris džiaugiasi savo šeimos pasirinkimu ir teigia laukianti, kada pagaliau vėl galės kibti į likusius darbus.

„Neturint statybininkų įgūdžių visko mokomės iš naujo ir darome taip, kaip supratimas ir medžiagos leidžia.

Šiemet prasidėjęs gražus pavasaris leis darbus tęsti toliau, nes dabar kol kas tik kambariai restauruoti. O liko dar ir stogo keitimas, ir vandentiekio su nuotekomis pajungimas.

Smagus labai tas Dzūkijos kraštas mums – ramybė ir gamta – viskas šalia, – svajingai su šypsena mintis apie savo šeimos idilę dėsto moteris. – Valgant pietus, vakarienę sėdime kieme ir stebime linguojančias medžių šakas ir augantį pušyną…

Vaikams ten labai patinka ir veiklos niekada netrūksta. Vakarais miške kūrename laužą akmenų laužavietėje, tvarkome mišką, vaikai supasi ant sūpynių medyje.“

Zitos šeima naujuose namuose atranda ir daugiau mėgstamos veiklos: „Kai yra grybų, labai mėgstame pušynuose grybauti, uogauti. Kai miškuose neauga nei uogos, nei grybai, atsikėlus anksti ryte su vyru ruošiamės į žvejybą Nemune.

Smagiausi būna tie rytai, kai išsiruoši dar vos prašvitus, virš upės ir miško „kabo“ tirštas baltas rūkas, paukščiai taip garsiai čiulba, kad net ūžia ausyse. O tyliai žvejojant girdi, kaip tolumoje baubia elniai.

Galiausiai – kantrybė duoda vaisių, kai išlaukęs tinkamos minutės, iš vandens trauki besipriešinantį karšį, – net šiurpas nueina kūnu besiklausant pašnekovės, kaip gražu. – Kai būname Kaune, laisvalaikiu su visa šeima labai mėgstame pasivažinėti dviračiais netoliese esančiame Kleboniškio miške.“

Svajoja apie dar vieną šunį

Zita atskleidžia, kad prie viso šio jaukaus šeiminio gyvenimo tetrūksta tik dar vieno augintinio.

„Namuose auga dvi dukros (8 ir 3 metų) bei mopsų veislės šuo Nikė (9 metų), kurią vadiname „pirmagime“.

Taip pat paskutinio karantino metu namuose atsirado akvariumas su keliasdešimt žuvyčių. Tai buvo netikėtas sprendimas, bet visai sėkmingu projektu tapęs naujai atrastas hobis.

Dabar mano svajonė įsigyti dar vieną mopsą. Labai norėčiau juodo mopsų berniuko, bet jo įsigijimas bus kruopščiai suplanuotas.

Pirmiausia išsirinksiu patikimą veislyną, nes šunytį noriu įsigyti grynaveislį ir tik su dokumentais. Esu labai nusistačiusi prieš veisyklų veiklą, kur šuniukai yra veisiami nesilaikant jokių reikalavimų ir higienos normų“, – atsakingai mūsų pokalbį baigė Kėdainių konservų fabriko technologė Zita Prasauskienė.

SALOTOS

Salotas pasigaminti bus labai paprasta. Reikia tik:

Šviežių špinatų – 300 g;

Mažų ridikėlių – 100 g;

Svogūnų laiškų – 20 g;

Konservuotų avinžirnių – 200 g;

Skanaus Kėdainių konservų fabriko majonezo „Be konservantų“ arba „Lietuviško Originalaus“ – 3 šaukštų.

Druskos, pipirų – pagal skonį;

Šviežias daržoves plauname, sausiname. Ridikėlius pjaustyti plonais griežinėliais, svogūnų laiškai smulkinami. Maišoma viskas kartu su špinatų lapais. Konservuoti avinžirniai nuvarvinami. Dedame viską kartu, sumaišome su skaniausiu majonezu, pagardiname maltais pipirais ir druska.

ŠONKAULIUKAI

O kad paruoštumėte skanius šonkauliukus, pirmiausia rekomenduoju juos apie vieną – pusantros val. apvirti.

Taip šonkauliukai suminkštės, reikės mažiau kepti, nebus tokie riebūs.

Apverdant būtina pasūdyti vandenį, taip pat įdėti lauro lapų ir šviežio svogūno puselių.

Šonkauliukus apvirus, atskirkite juos nuo skysčio ir palikite atvėsti. Tada pasiruošiame padažą, kuriuo marinuosime ir aptepinėsime kepamus šonkaulius orkaitėje.

Tam reikės lygiomis dalimis sumaišyti tris pagrindinius ingredientus ir vos keletą prieskonių:

Raudonų rūgščių uogų uogienės (geriausiai tinka bruknių arba spanguolių uogienės) – 100 g;

Riebaus majonezo – 100 g;

5 skiltelių šviežio česnako;

susmulkinto šviežio imbiero šaknies – 1 valg. šaukštas.

Kėdainių konservų fabriko „Čipotle barbekiu“, arba klasikinio barbekiu padažo – 100 g.

Į skardą sudėtus šonkaulius aptepti paruoštu padažu, galima palikti porą valandų pasimarinuoti, o jei skubate, tada kepkite nedelsiant 180 laipsnių įkaitintoje orkaitėje.

Po 15-20 minučių ištraukite skardą, apverskite šonkauliukus ir aptepkite kitą pusę. Taip kartokite 3–4 kartus.

Iš viso dažniausiai šonkauliukus kepu apie 40–50 minučių, priklausomai nuo jų storio ir dydžio. Skanumėlis! Mėsa gaunasi minkštutė, lengvai išsiima kauliukai, ir vaikai kerta tiesiog rankomis.