Lvove net vaikai šaudo į taikinyje esantį V. Putiną

 Lvove net vaikai šaudo į taikinyje esantį V. Putiną

Buvusi kariūnė O. Melnik su dukrele Marija./Eldoraduo Butrimo nuotr.

Eldoradas Butrimas, specialiai „Rinkos aikštei“ iš Lvovo, Ukraina

Vieną pavakarį pačioje Lvovo senamiesčio širdyje, rotušės pašonėje teko stebėti, su kokiu įniršiu ir kartu džiugesiu ukrainiečiai šaudo į taikinyje pritvirtintą Rusijos valdovo Vladimiro Putino portretą.

Tirui skirtą šautuvą atsinešęs ir šūsnį V. Putino portretų atspausdinęs Olehas visus praeivius kvietė „susidoroti“ su V. Putinu. Vaikinas tvirtino, jog šaudančiųjų prašomi paaukoti pinigai atiteks ne jam, bet bus perduoti kariuomenei.

Ši pramoga man pasirodė ne visai tinkama. Ne tik todėl, kad šaudyti į taikinyje esantį žmogų buvo leidžiama ir vaikams, bet ir todėl, jog šaudoma buvo atviroje ir praeivių gausioje vietoje, o menkas neatsargumas galėjo baigtis nelaime.

Olehui pareiškus, jog pasikalbėti galės tik kitą dieną, nes dabar yra labai užsiėmęs, nusprendžiau pašnekinti praeivius. Pavyko prakalbinti sportišką mamą, kuri ne tik šaudė labai taikliai, bet ir leido tai daryti savo dukrelei.

Moteris pasisakė esanti 33 metų Oksana Melnik ir pareiškė dar prieš kelias savaites tarnavusi kariuomenės dalinyje, dislokuotame Sumų mieste. Kadangi miestas yra vos penkiasdešimt kilometrų nuo Rusijos sienos, O. Melnik su bendražygiais esą vos spėjo pirmą karo dieną susėsti į mašinas ir pasprukti kiek toliau, kai raketos subombardavo jų kareivines.

Dalinio vadas nurodė moterims slėptis miške, o kareiviai vyrai užėmė gynybines pozicijas ir pradėjo kautis. Vėliau kariūnėms, turinčioms nepilnamečių vaikų, buvo pasiūlyta įteikti atsistatydinimo pareiškimus.

Taip esą padarė dvidešimt iš 68 dalinyje tarnavusių moterų. „Aš nebūčiau rašiusi pareiškimo, tačiau nebuvo kam iš fronto zonos išvežti mano aštuonerių metų dukrelės Marijos. Ši su buvusio sutuoktinio tėvais tris savaites slėpėsi namo rūsyje Sumuose, ir naktimis krūpčiojo per miegus nuo bombų sprogimų“, – pasakojo O. Melnik.

Mama su dukrele atvyko į Lvovą, kur gyvena jos brolis kariškis pensininkas.
„Gal tokia pramoga ir nėra tinkama vaikams, tačiau Ukrainoje vyksta negailestingas karas, vaikai kasdieną girdi raginimus ginti tėvynę ir kalbas, jog visos nelaimės yra per niekšą Putiną; Marija pati panoro į jį šauti ir netrukdžiau“, – pareiškė O. Melnik.

Po akimirkos mama savo mintį pratęsė šitaip: „Ukrainoje karas vyksta jau devintus metus, o su tokiu grėsmingu kaimynu, kaip Rusija galimai teks kariauti ilgus dešimtmečius, tad, iš kitos pusės, ne tik galime, bet ir privalome savo vaikus auklėti kariais nuo pat mažumės, kito pasirinkimo neturime“.

Paklausus, ar iš jos buvusių bendražygių visi tebėra sveiki, kariūnės akyse pasirodė ašaros. Moteris sakė neįstengianti šia skaudžia tema kalbėti ir pridūrė, jog V. Putiną galėtų savo rankomis sudoroti.

Mūsų pokalbį girdėjusi kita į V. Putiną taikinyje šaudžiusi mergina pati panoro išsakyti savo nuomonę. Mergina prisistatė vardu Rita ir sakė atvykusi čia iš Rusijos pasienyje esančio Zaporožės regiono.

„Aš nesu kariūnė, tačiau irgi galėčiau nušauti V. Putiną, ir dar nušaučiau tėvynės išdavikus, tuos, dėl kurių pranešimų žūsta nekalti žmonės“, – pareiškė Rita.

Mergina papasakojo, jog toje Zaporožės regiono dalyje, kurią okupavo rusų kariuomenė, atsirado žmonių, kurie ėmė išdavinėti kaimynus vyrus, tuos, kurie 2014–2015 metais kovojo Donbase prieš Rusijos separatistus.

Ukrainos valdžia to karo savanoriams esą mokėjo gerą atlygį, ir nemažai Zaporožės kaimų vyrų vyko tada kariauti. Išdavikams nurodžius rusų kariai dabar minėtus vyrus gaudo, o sučiupę išsiveda.

Ką daro su jais nežinia, Rita girdėjo šnekas, kad kankina ir tardo, siunčia į kalėjimus bei į frontą kovoti prieš ukrainiečius. Rita gyveno ukrainiečių karių ginamame mieste, tačiau jos sesers gyvenvietę užėmė rusų kariškiai, kurie suėmė kelis išdavikų įduotus kaimynus.

„Aš nusprendžiau sprukti į Lvovą po to, kai ant penkių aukštų namo, kuriame gyvenu, stogo kažkoks išdavikas specialiais šviečiančiais dažais išpaišė trikampį ženklą, kad rusų lakūnai galėtų numesti bombą“, – pasakojo mergina.

Ji spėja, kad tikrasis taikinys yra šalia jų namo esanti traktorių remonto gamykla. Spėja, jog išdavikas ant gamyklos stogo pabijojo lipti, kad nebūtų sučiuptas, todėl specialų ženklą nupiešė ant jų namo stogo. 

Ukrainiečių kariškiai nuvalė ant stogo išpaišytą ženklą, tačiau Rita bei dar būrelis kaimynų nusprendė nerizikuoti. Jie paliko savo butus, nes baiminasi, kad raketos gali būti paleistos ne tik į gamyklą, bet ir į jų namą.

Priminus, kad Ukrainos teisėsaugininkai gaudo tokius išdavikus ir skiria jiems 8–15 metų kalėjimo bausmes, Rita pareiškė, kad dalį reikėtų sušaudyti. Tų, dėl kurių išdavysčių yra susprogdinami pastatai ir žūsta nekalti žmonės, merginos nuomone, gailėtis nereikėtų.

Ką apie tai bei apie į taikinį šaudančius vaikus galvoja tirą ant šaligatvio įrengęs Olehas, nesužinojau. Mat kitą dieną nuėjęs jo neberadau.

Netoliese esančio prekybinio kioskelio darbuotojas pasakė, jog Olehas pasišalino po pokalbio su jį aplankiusiais policininkais. Kioskininkas spėjo, kad vaikiną kažkas įskundė suabejojęs jo ketinimų sąžiningumu arba įžvelgęs žaidimo pavojingumą.

Man visgi iki pat dabar neduoda ramybės aštuonerių metų dukrelei šaudyti leidusios O. Melnik žodžiai, jog ukrainiečiai privalo savo vaikus nuo mažumės ruošti karui, nes su Rusija jų kraštui galimai teks kariauti kas kelis metus ilgus dešimtmečius.

Pagalvojau, kad mano, ramiame krašte gyvenančio piliečio, požiūris į ginklą ukrainiečio vaiko rankose galimai yra netinkamas. Ar turiu teisę pamokslauti žmonėms, kas dieną krūpčiojantiems nuo bombų sprogimų ir apraudantiems žuvusius brolius, seseris, vaikus, tėvus, kraštiečius?

„Tai, kad Rusijai nebuvo surengtas Niurnbergo teismas už okupuotų tautų genocidą yra viena priežasčių, kodėl Maskva dabar ryžosi užpulti Ukrainą“, – pareiškė Ukrainos istorikė Olia Partyka.

61 metų istorikė dirba gide genocido aukoms skirtame Lvovo muziejuje pavadinimu „Kalėjimas Lonckio gatvėje. Tai vienintelis šalyje muziejus-memorialas, skirtas atminti okupacinių režimų aukas.

Pagal pirminį Austro Vengrijos imperijos sumanymą toje vietoje 1890 metais iškilo kareivinės, kurias tačiau 1920 metais Lenkijos valdžia pavertė politiniu kalėjimu.

1941–1944 metais ten veikė Vokietijos gestapo kalėjimas, kuriame buvo tardomi bei žudomi ukrainiečių ir lenkų politikai bei pasipriešinimo organizacijų aktyvistai. Visgi žudynių mastais niekas nė iš tolo neprilygo Kremliaus NKVD, kuri vien per pirmą 1941 metų liepos savaitę Vakarų Ukrainoje nužudė 24 tūkstančius politinių kalinių.

Taip Maskvos komunistai padarė išsigandę artėjančios Vokietijos kariuomenės ir nusprendę be tardymo ir teismo sušaudyti visus suimtuosius, išskyrus kriminalinius nusikaltėlius.

Vakarų Ukraina tuo metu išgyveno panašius žiaurumus, kaip ir Maskvos okupuota Lietuva. NKVD žudė bei trėmė į Sibirą tiek mūsų, tiek Vakarų Ukrainos inteligentiją, nes minėtų žemių gyventojus laikė buržuaziniais nacionalistais bei ideologiniais priešais.

0,6 mln. asmenų arba kas dešimtas Vakarų Ukrainos gyventojas 1939–1941 bei 1944–1953 metais Maskvos nurodymu buvo išvežti į Sibirą arba nužudyti.

Ukrainiečiai, taip kaip ir lietuviai, su Kremliaus parankiniais kovojo išėję į miškus ir ten kraują liejo net kelis pokario dešimtmečius.

„Maskva su fašistine Vokietija pasirašė slaptuosius Ribentrovo-Molotovo susitarimus, žudė ir trėmė tūkstančiais, vykdė tautų genocidą, asimilliaciją ir rusifikaciją, tačiau už tai ne tik nebuvo nubausta ir neatgailaujanti, bet drįsta priekaištauti, kad mes garbiname su jos režimu kovojusius patriotus, o dabar suįžūlėjusi mus užpuolė“, – neatsistebėjo O. Partyka.

Naujienos iš interneto

Rekomenduojami video