Lindihopą šokantys pelėdnagiškiai daug ką pasigamina patys: nuo duonos iki baldų

Šilta rugsėjo popietė. Su sūnumi vienudu tyrinėjame Pelėdnagių užtvankos pakrantėje tingiai siūbuojančias nendres. Netikėtai sulaukiame kompanijos. Energingai mindama dviratį atrieda buvusi ilgametė Pelėdnagių paštininkė Rima PETRONAITIENĖ. Moteris nusivelka suknelę ir brenda į daugeliui jau per vėsų tvenkinio vandenį. Kiek paplaukiojusi ir atsigaivinusi, ji išlipa į krantą. Užsimezgęs trumpas pašnekesys apie vėlyvas maudynes nuveda iki Rimos verdamos gilių kavos, tvaraus ar, kaip dabar madinga sakyti, zero waste, gyvenimo būdo, judviejų su vyru Gintautu lankomų lindihopo šokio užsiėmimų ir begalės kitų dalykų, kuriuos mėgsta veikti ši pora. Pakvimpa puikiu interviu! Nors tenka šiek tiek pavargti, kol kuklią damą įkalbu pasižadėti, bet man pavyksta.

Sielą šildantis gėrimas

Lapkričio pabaiga. Pirma diena, kai dangus visa aplinkui užklojo storu sniego patalu. Su Rima bei Gintautu sėdime jų svetainėje ir pasimėgaudami gurkšnojame švelnaus skonio gilių kavą su pienu, užkandžiaujame Gintauto kepta desertine duona ir Rimos džiovintų vaisių juostelėmis bei obuolių sūriu. Ši pora – išties pilna atradimų!

„Rima, apie gilių kavą esu daug girdėjusi, bet pas Jus šio gėrimo ragauju pirmąsyk. Skonis labai gardus, o ypač tokią dieną kaip ši – lauke ūžaujant žiemos vėjams. Su kiekvienu gurkšneliu šyla ir kūnas, ir siela“, – pasidžiaugiu. „Gilių kavą lietuviai gerdavo nuo senų laikų. Mažojoje Lietuvoje ji vadinta kafija, – pristato pašnekovė. – Gilių kavą prisimenu iš vaikystės – ją ruošdavo mama.“

„Pasidalinkite su mūsų skaitytojais šios kavos receptu“, – paprašau. „Labai paprasta. Prisirenki giliukų. Gal ir nebūtina, bet aš perpjaunu juos per pusę, nulupu odelę ir gilių puseles užpilu pienu (jei pieno nemėgstate ar negalite vartoti, tikrai galima apsieiti ir be jo – skonis lieka labai panašus). Tada užverdu. Palieku pastovėti per naktį. Kai gilės apdžiūna, jas sumalu rupia mėsmale, dar padžiovinu ir paskrudinu. Nuo to, kiek skrudinsite, priklauso kavos skonio stiprumas.

Tada viską supilu į stiklainį ir laikau sandariai uždarytą, – nuosekliai dėsto Rima. – O kavą ruošiu senoviškai – užverdu vandenį, vienam puodeliui įdedu šaukštelį paruoštų gilių ir užverdu. Galima ruošti ir kaip įprastą plikomą kavą – tiesiog užpilti karštu vandeniu. Bet tada siūlyčiau ruošiant giles, jas sumalti smulkiau. Kavą galite pagardinti pienu, cukrumi, medumi – kaip kam patinka.“

Nepažymėtas kaimas

Gintauto vaikystė prabėgo iki šiol jokiu ženklu nepažymėtame Liogailiškių kaime. Kelios belikusios šios gyvenvietės sodybos plyti tarp Pelėdnagių ir Medėkšių – cukraus fabriko kaimynystėje. „Kai augau, Liogailiškiuose sodybų buvo panašiai kaip dabar – tik žmonių buvo daugiau. Senoliai miršta, o naujų gyventojų čia keltis netraukia“, – taria Gintautas. Pašnekovas džiaugiasi, kad jo vaikystės namai vis dar yra – čia gyvena Gintauto mama.

Gimtinė – po vandeniu

Rima savo vaikystę atmena jau tik Labūnavoje. Šią gyvenvietę ji vadina tėviške, o gimtine – po Labūnavos užtvankos vandeniu likusį Linelių kaimą.

„Nei sodybos, nei prisiminimų iš pirmųjų gyvenimo metų Linelių kaime neturiu. Tarybiniais laikais prasidėjus melioracijos darbams, mūsų šeima turėjo išsikraustyti. Tada visus sukėlė į Labūnavą. Taigi tėvai mane, dvejų mergaitę, atsinešė į naujai statytą namą. Broliai, kurie tada buvo aštuonerių ir dešimties metų, vaikystę Lineliuose puikiai atsiminė ir sakė, kad jei mūsų namas dar stovėtų, tai tik dalis jo būtų užsemta“, – pasidalija Rima.

Susišoko

Pasmalsauju, kaipgi susikirto skirtinguose kaimuose gyvenusių Gintauto ir jo žmonos keliai. „Susišokom“, – nusišypso jis.

„Aš visada buvau mėgėja šokti, – atskleidžia Rima. – Mokykloje šokau tautinius šokius. O kai mokyklą baigiau ir likau Labūnavoje dirbti siuvykloje, kaime buvo tik vaikų šokių kolektyvas. Bet man labai norėjosi toliau šokti. Sužinojau, kad Nociūnų kultūros namuose susikūrė jaunimo ir pagyvenusiųjų šokio ansambliai. Nors automobilio neturėjau ir vis reikėdavo prašyti, kad kas pavėžėtų, bet patekau į tą kolektyvą. Tiesa, kadangi jaunimo ansamblyje vietų nebuvo, tai mane priėmė į pagyvenusiųjų, nors buvau vos dvidešimties, – šypsosi Rima. – Vis tik netrukus vadovė nusprendė, kad aš čia per jauna ir rado man vietos jaunimo ansamblyje, kur šoko ir Gintautas.“

„Patys šokiai manęs labai netraukė, – prasitaria vyras. – Mudu su broliu mokyklos diskotekose leisdavome muziką, o kai susikūrė tas šokių kolektyvas, draugės pradėjo kalbinti, kad trūksta vaikinų. Tai prišnekino mane ir jaunesnį brolį, tačiau su Rima vienoje poroje šokti pradėjome vėliau.“ „Man reikėdavo, kad kažkas po repeticijos parvežtų namo į Labūnavą, o Gintautas turėjo motociklą, – šypsosi Rima. – Tai taip ir vežiodavo mane. Vėliau pradėjome šokti poroje ir susišokom. Paskui susituokėme, auginome vaikus, tvarkėme namą, dirbome, tad šokiams nebeliko laiko.“

Piršlybos: vietoj žiedo – namas

Prie istorijos, kaip ši pora namą pirko, verta užsibūti ilgėliau. Dabar vyrai sužadėtinėms peršasi įteikdami žiedą, o Gintautas Rimos rankos bei širdies paprašė kiek kitaip.

„Nieko pas mus normaliai nebuvo – viską darėm ne taip, kaip visi, – juokais pasipiktina Rima. – Kartą vaikštinėjome mieste ir sugalvojome paskaityti skelbimus. O tada skelbimai būdavo pakabinti skelbimų lentose. Pamatėme, kad Pelėdnagiuose parduoda namą, bet tuo viskas ir pasibaigė.

Po kiek laiko Gintautas atvažiuoja pas mane į Labūnavą į svečius ir sako: „Pravažiavau pro tą namą – apleistas, tai daug neprašys už jį.“ Bet aš net minties neturėjau tą namą pirkti. O Gintautas vis nedavė man ramybės. Sužinojom, kad už tą namą nori 13 tūkstančių rublių.  Aš vis tiek nesileidau į kalbas, bet vyrui to namo reikėjo. Kai dabar besipiršdami klausia „Ar tekėsi už manęs?“, tai man sakė: „Perkam namą“, – nusijuokia Rima ir tuoj pat priduria, kad jiedu su Gintautu labai praktiški žmonės, tad nuotakai tokios piršlybos buvo kur kas arčiau širdies. – Nusileidau – sutikau pirkti šį namą. Bet mums trūko pinigų. Gintautas turėjo santaupų, dar abiejų tėvai padėjo, šiek tiek pasiskolinome ir įsigijome.“

Susituokusi darbšti pora kibo tvarkyti naujųjų namų. Čia jie užaugino dvi atžalas – sūnų Paulių ir dukrą Dovilę.

Dėkoja vyrui

Nors anuomet Gintautui ilgai teko įkalbinėti Rimą pirkti šį namą, šiandien moteris atskleidžia vyrui esanti labai dėkinga.

„Niekada nenorėčiau gyventi mieste, o Pelėdnagiai – puiki vieta. Žinoma, gyvename miestelio centre ir vasarą, kai poilsiautojai važiuoja prie užtvankos, čia ūžesio būna daugiau, bet kitais metų laikais – ramybė. Savas kiemas, daržovės, vaisiai, auginame vištas, triušius. O be užtvankos gyventi nebegalėčiau – labai mėgstu maudytis, – kaimo privalumus vardija Rima. – Vyrui ne kartą sakiau, kokia aš dėkinga, kad jis tada sugalvojo čia tą namą pirkti. Miestas prie pat, mokykla, darbas. O dar Nevėžis, miškas, kur Gintautas mėgsta pasivaikščioti. Aš tai tinginė – vaikščioti man nepatinka, todėl visada su dviračiu. Man reikia maudynių ir amžinai kuistis namie, dirbti kažką.“

Lindihopas, kai tau 50+

Užauginus vaikus, į Petronaičių gyvenimą sugrįžo šokis. „Gal aš labiau norėjau šokti, – prisipažįsta Rima. – Kėdainiuose galėjome rinktis linijinius, tautinius arba pramoginius šokius, bet mums norėjosi kažko kito. Taip prieš šešerius metus išbandėme lindihopą (aut. past. – trečiajame XX a. dešimtmetyje Niujorke užgimęs lindihopas – linksmas, energingas porose šokamas šokis), – pasirinkimu nustebina Petronaičiai. – Pamatėme skelbimą apie lindihopo pamokas Kaune. Tai judrus šokis, tad prieš važiuodami paskambinome paklausti, ar ten laukia tokių kaip mes – ne jaunuolių, – juokiasi abu. – Pabandėm, mums labai patiko, bet po mėnesio supratome, kad nuolat važinėti į Kauną vis tik per toli.

O prieš daugiau nei metus savo lindihopo mokytojus Aušrą ir Vytautą Astromskus sutikome Kėdainiuose vykusiame džiazo festivalyje. Jie čia buvo surengę šokių pamoką, papasakojo, kad atsikraustė gyventi į mūsų miestą – Aušros gimtinę, ir ruošiasi čia burti norinčius šokti lindihopą. Taip jau metus su vyru dusyk per savaitę vakarais šokame lindihopą.“

„Man šis šokio stilius ir jo muzika visada labai patiko“, – sako Gintautas. „Jis beveik taip man ir pasakė: „Jei šoksiu, tai tik lindihopą“, – atskleidžia žmona. „Tai tikras poros šokis, nes išmokęs pagrindinius žingsnelius turi įgusti skaityti partnerio judesius, improvizuoti. O jei suklydęs nugriuvai, nieko tokio – ten viskas galima, tereikia mokėti išsisukti iš situacijos, tarsi taip ir turėjo būti“, – pasakoja Gintautas. „Įsivaizdavome, kad po šokių mums skaudės visą kūną, bet ne – pasirodo, mes dar visai nesukežę“, – nusijuokia Rima ir priduria, jog lindihopas taip užburia, kad viena pora į šiuos užsiėmimus važinėja net iš Panevėžio.

Gintautas ir Rima – tikri kultūros mylėtojai. Jei tik turi laiko, būtinai aplanko ir Kėdainiuose, ir kituose miestuose vykstančius koncertus. Pora ypač žavisi džiazo skambesiu.

Maudosi, kol paplaukia

It vijurkui kasdienybėje besisukančiai Rimai ypatingos energijos šaltiniu tapo ir maudynės. Pelėdnagių užtvankoje moteris maudosi iki vėlyvo rudens – kol vandens temperatūra neatvėsta tiek, kad ši undinėlė galėtų paplaukti.

„Maudytis mėgau visada, bet plaukioti ne vien vasarą pradėjau neseniai, – sako Rima. – Šiemet maudynių sezoną baigiau spalio pradžioje. Vasarą maudynės padeda atsigaivinti, o rudenį ir pavasarį man patinka jausmas, kai išlipus iš šalto vandens kūną užlieja karštis.“

Gintautas žmonai kompaniją palaiko tik vasarą, o rudenį nė kojos į šaltą užtvankos vandenį nekiša. „Aš šilumamėgis“, – prisipažįsta jis, todėl kaitra lepinusios pastarosios vasaros Gintauto visai nekankino. Gal todėl jį traukia ir kalvystė – kur su liepsnomis suvieniję jėgas, jiedu šaltiems metalo luitams suteikia išraiškingą būtį.

Svajojo apie dailę

Gintautas – kalvis savamokslis, bet su tikro profesionalo braižu. Vyras apgailestauja, kad jam anuomet nepavyko studijuoti dailės.

„Kalvystė – mano pomėgis, o profesija, tiesa, visai nemylima – dažytojas-tinkuotojas. Dirbu cukraus fabrike šaltkalviu, – pasidalina Gintautas. – Kalvystė į gyvenimą atėjo, matyt, iš reikalo – reikėjo vartų. Vis tik su menu esu šiek tiek susijęs. Mokykloje lankiau piešimo būrelius. Bandžiau stoti į meno mokyklą, bet tarybinė biurokratija mano svajonę sugniuždė – kaimo traktoristo sūnus be vokelių ir kyšių nepakliuvo. Su skaudama širdimi teko stoti bet kur.

Baigus proftechninę mokyklą, reikėjo dvejus metus atidirbti. Kadangi priklausėme Jonavos statybos trestui, pasiprašiau jų studijuoti statybų kryptį, bet susijusią su menais – norėjau kurti freskas, dirbti apipavidalinant vestibiulius ir panašiai. Deja, pasakė, kad tokių specialistų šiuo metu nereikia. Stojau pagal profesiją į technikumą – į pramoninę civilinę statybą, bet dėl sveikatos turėjau nutraukti mokslus ir atėjau dirbti į cukraus fabriką, kuriame iki šiol ir darbuojuosi.“

Menas gyvenime lydi

Vis tik menas Gintautą gyvenime lydi. Žmona iškart prisipažįsta: „Jei pamatysite mūsų namuose kažką meniško – tai vyro darbas.“ Polinkį į dailę paveldėjo Gintauto dukra Dovilė. Ji baigė Dailės mokyklą.

„Drauge su dukra išbandžiau keramiką, abu dekoravome ir svetainės sienas, kol netirpo pirštai, mėgau skutinėti margučius. Vieno iš rankų nepaleisdavau ir po valandą. O dukra labai gražiai kiaušinius margina vašku“, – pasakoja Gintautas ir pakilęs nuo kėdės iš kito kambario atsineša dvi dėžutes, kuriose tyliai slypi grožiu kerintis lobis. Pasirodo, Gintautas – kalvis su juvelyro polėkiu! Atidengusi vieną dėželę pamatau gausybę pašnekovo rankomis kurtų pakabučių. Varinės skardos gabalėliai, padengti spalvota emale, tapo tikrais meno dirbiniais. Bėda tik ta, jog nei žmona, nei dukra papuošalų nemėgsta, tačiau vyriausia anūkė Abigailė senelio kūrinius visada įvertina ir džiaugiasi gavusi būtent jai skirtų papuošalų.

Petronaičių namuose pilna Gintauto sukurtų daiktų: prie kiemo pasitinka pirmasis kalvystės kūrinys – vartai, pašto dėžutė, poros valdose lydi lauko žibintai. Svetainėje – ant lentynos nutūpęs žavus angelas, o dar baldų, šviestuvų detalės, karnizai. Didžiulis svetainės stalas, suolas bei kėdės – taip pat Petronaičių rankų darbas! Kurdamas šiuos baldus, Gintautas dirbo su metalu ir medžiu, o Rima, siuvėja – su minkštąja baldų dalimi.

Įdomu tai, kad porai visada maga ne tik, ką gali, pasidaryti patiems, bet dar ir suteikti naują gyvenimą nebereikalingiems daiktams. Štai kėdėms Gintautas panaudojo senus vamzdžius, o Rima – atgyvenusių sofų poroloną, ir tik gobeleną baldams aptraukti įsigijo naują.

Pomėgio paversti darbu nenori

Giminaičiams ir bičiuliams Gintautas jau yra sukūręs gausybę kalvystės darbų. Didžioji dalis jų – įvairiausios interjero detalės ne tik namams, bet ir drabužių, aksesuarų ar netgi meno dirbinių salonams. Kūrybingo auksarankio nukaldinta išdidi pelėda, seniūno prašymu, nutūpė ant seniūnijos pastato, o vyro darbovietės – cukraus fabriko – kieme svečius pasitinka didžiulė cukrinio runkelio skulptūra. Koks reikalingas ir plačiai pritaikomas kalvystės amatas!

„Gintautai, galbūt metas šį hobį paversti savo duona?“ – pasiteirauju vartydama storą pašnekovo kalvystės darbų fotografijų albumą.

„Argi būtų smagu, jei pomėgis virstų darbu? Ne, nenoriu taip. Tegul kalvystė lieka malonumas, – taria vyras ir prabyla apie vieną pirmųjų savo dekoratyviosios kalvystės bandymų. – Pirma nukaldinta gėlė gėlės nepriminė. Pradžia iš viso buvo nelengva – net kurioziška. Neturėjau nei įrankių, nei daug žinių. Susikonstravau neva žaizdrą iš visokių metalo atliekų, kad turėčiau, kur anglis pasidegti. Priekalo irgi neturėjau, tad naudojau mažą geležinkelio bėgio gabaliuką. Atsiklaupęs kieme kaliau tuos vartus, prisiuosčiau smalkių… Visko buvo, bet vartus padariau.“

Dukrai siuvo vestuvių suknelę

Gintautas kuria iš metalo, o Rima – iš audinių. Moteris su didžiausiu azartu suka galvą, kaip vertingai panaudoti atlikusias skiautes. „Man labai gaila išmesti, todėl visada stengiuosi sugalvoti, kaip nebereikalingą drabužį perdaryti, – sako Rima. – Daug metų buvau apleidusi savo profesiją ir prie siuvimo mašinos prisėsdavau tik prireikus ką nors pataisyti. Vėl daugiau siūti ėmiau, kai vis nerasdavau sau tinkamų drabužių. Esu beprotiškai praktiškas žmogus. Man reikia, kad drabužis būtų patogus ir gultų taip, kaip man patinka.“

Rima prisimena jos rankoms tekusį didžiausią iššūkį – pasiūti dukrai vestuvių suknelę. „Iš pradžių maniau, kad tai ne mano jėgoms, bet aptarėme su dukra audinį bei suknelės stilių, ir ėmiausi darbo. Džiaugiuosi, kad dukra liko patenkinta“, – nusišypso Rima, o aš pagiriu ne tik jos siūtas svetainės užuolaidas, staltiesę, bet ir abiem su vyru sukurtus namų drabužius, kuriais pora ir vilki.

Duoną kepa vyras

Nežinau nė kaip, brangūs skaitytojais, jums viską aprėpti – Gintautas ir Rima savo rankomis kuria ne tik gyvenimą, bet ir kone visą buitį. „Pavalgyti mėgstam ir mėgstam skaniai pavalgyti, todėl daug ką darome patys, – paaiškina šeimininkė. – Štai Gintautas jau 10 metų raugia, minko ir kepa duoną.“

Išbandęs daugybę receptų, ilgainiui vyras ištobulino savuosius. Dabar jis kepa tokią duoną, kokia gardžiausia namiškiams. Vaikai ir anūkai labiausiai mėgsta baltą kvietinę duoną, Rima su Gintautu – tamsesnę. Ant stalo puikuojasi ir duonelė smaližiams – su džiovintais vaisiais, riešutais bei sėklomis.

Iš ūkininkų įsigytas pienas Petronaičių namuose virsta varške, sūriais, sviestu, jogurtu. Nusipirkę žalios mėsos, jie ruošia ir rūko dešras. Rima daug ką džiovina: ne tik slyvas, obuolius, bet ir pomidorus bei cukinijas. „Kai pjaustai obuolius džiovinimui, lieka graužtukai. Dalį jų panaudoju acto gamybai, o kitus atiduodu triušiams, – apie dalybas dėsto Rima ir šypteli. – Mūsų pomėgis viską daryti patiems – jau liga!“

„Turbūt nelengva būtų pradėti viską pirkti parduotuvėje?“ – po Rimos išsakytos diagnozės nusijuokiu. „Jei būtų lengva, aš tikrai pirkčiau! – tikina ji. – Bet negaliu – per daug į kraują įaugę viską pasidaryti pačiai.“

Kol žmona užsiima jos širdžiai mielais namų reikalais, Gintautas laisvu laiku nusileidžia į pakalnę ir ramiai vaikštinėja Nevėžio pakrante. Čia jis mėgsta stebėti ir fotografuoti gyvąją gamtą. Vyrui jau pavyko įamžinti keletą retesnių paukščių: kormoranus, upinę žuvėdrą bei tulžį. „Daug laiko atima dar vienas pomėgis – važinėtis motociklu. Šią vasarą su sūnumi ir bendradarbiu motociklais aplankėme Saremos salą Estijoje“, – pasidalina Gintautas.

Padėkoju porai už svetingumą ir pakylėta užsklendžiu Petronaičių kiemo vartus. Koks spalvingas, kupinas skonių, ritmų bei netikėčiausių atradimų gali būti gyvenimas, jei tik patys to panorėsime!