Lietuvos ir Moldovos istoriją vienija ne tik bendri Viduramžių mūšiai

Eldoradas Butrimas, specialiai „Rinkos aikštei“ iš Sorokų, Moldova

1374 metais kunigaikščio Gedimino anūkas, Podolės valdytojas Jurgis Karijotaitis buvo išrinktas Moldovos valdovu, tačiau trumpam, nes tais pačiais metais dėl šio titulo varžęsi moldavų didikai jį nunuodijo.

Po pusės amžiaus į Moldovos sostą pateko kita lietuvė – kunigaikščio Kęstučio dukra Rimgailė. Ji 1419 metais tapo Moldovos karaliaus Aleksando Gerojo žmona.

Tačiau ši santuoka įvyko grynai dėl politinių sumetimų, nes Aleksandras Gerasis tai ieškojo Lietuvos didikų paramos, tai nuo jų nusisukdavo. Jaunoji pora vaikų nesusilaukė, o po dvejų metų santuoka, kuri Aleksandrui Gerajam jau buvo trečia, buvo nutraukta.

Užtat sėkminga buvo Moldovos karalystės sostinėje Jašiuose 1646 metais sudaryta Lietuvos didžiojo etmono Janušo Radvilos ir Moldavijos kunigaikštytės Marijos Lupu santuoka, po kurios jaunieji apsigyveno Kėdainiuose.

„Moldovos karalystė su LDK kunigaikštyste nekariavo, nors Viduramžiais jas skyrė tik Dniepro upė“, – pasakoja vienu geriausiu Moldovos istorijos žinovu laikomas profesorius Victoras Butnaru.

Su profesoriumi susitikome Sorokų pilyje, kurią pastatė garsiausias Moldovos kunigaikštis Stefanas III Didysis (1433–1504), praplėtęs šalies ribas nuo Karpatų kalnų iki Juodosios jūros. Tuo metu LDK ribos irgi buvo išsiplėtusios iki Juodosios jūros ir Dniepro upės, ir LDK netikėtai tapo Moldovos kaimyne.

Moldovai, kaip ir Lietuvai, istorija ne visada buvo dėkinga, ir Viduramžių klestėjimą bei valstybės išsiplėtimą vėliau lydėjo įtakos sumažėjimas ir grėsmė būti užkariautiems stipresnių kaimynų. Lietuva, kenčianti kryžiuočių bei Maskvos puldinėjimus, ryžosi apsijungti su Lenkija, o Moldovos didikai priėmė kitokį sprendimą.

Jie neapsijungė su jokia kita karalyste, bet pasirašydavo pavaldumo sutartis su galingesnėmis valstybėmis ir mokėdavo joms duoklę. Moldova dažniausiai duoklę mokėjo Osmanų imperijai arba Abiejų tautų respublikai, tuo išsaugodama didelę kunigaikščių autonomiją.

Moldavų didikai, tiesa, su tokia padėtimi ne visada taikstydavosi, ir kartas nuo karto nutraukdavo pavaldumo sutartis.

„Apie didingą šalies praeitį bei ryšius su LDK ir kitomis Europos valstybėmis nei Moldovos mokyklose, nei universitetuose sovietmečiu nebuvo mokoma“, – liūdnai prisimena 59 metų V. Butnaru.

Sorokų pilis yra vienintelė iki šių dienų Moldovoje išlikusi nesugriauta Viduramžių pilis, o jos direktoriaus pavaduotoju dirba V. Butnaru. Tikrumoje profesoriaus kabinetas yra vargingame Sorokų kraštotyros muziejuje, nes garsiosios pilies per trisdešimt nepriklausomybės metų neįstengta suremontuoti.

„Jeigu ši pilis tokia svarbi jūsų istorijai, kodėl Vyriausybė neranda pinigų remontui ir į jos vidų negali patekti lankytojai, kodėl tokia nepagarba šalies pasididžiavimui?“ – klausiu.

„Todėl, kad per trisdešimt nepriklausomybės metų mus valdė arba komunistai, arba kitos prorusiškos partijos, kurios nebuvo suinteresuotos Moldovos tapatybės įtvirtinimu“, – teigia istorikas.

V. Butnaru istorines žinias gilino Rusijos, Rumunijos, Belgijos ir Vokietijos universitetuose. Kai Lietuvos pavyzdžiu 1989 metais Moldova ėmė rengti demonstracijas, reikalaujančias pasitraukimo iš SSSR, tik tada vietos istorikai pradėjo viešinti nuo tautos slėptus istorinius faktus.

Iš pradžių apie daugelį šeimų palietusius sovietinės okupacijos žiaurumus: apie į Sibirą ištremtus šimtą tūkstančių tautiečių bei apie tai, jog kas dešimtas moldavas mirė iš bado per priverstinį kolūkių steigimą.

1989 metais penktakursis V. Butnaru tapo vienu iš studentų judėjimo lyderių ir įkūrė bei vadovavo organizacijai pavadinimu „Karolis XII“. Organizacija siekė atskleisti nuslėptą istoriją.

Pavyzdžiui, apie tai, jog Švedijos karalius Karolis XII Carinės Rusijos imperiją laikė blogio įsikūnijimu ir, moldavų bei lietuvių karių padedamas, tikėjosi ją nugalėti bet pralaimėjo.

„Sovietmečiu mums buvo kalama į galvą, jog Moldova laiminga ir klestinčia tapo tik įsiliejusi į SSSR sudėtį, o tikroji mūsų abėcėlė yra ne lotyniška, bet rusų kirilica ir turime kalbėti ne rumuniškai, o rusiškai – „tautų draugystės“ šneka“, – pasakoja V. Butnaru.

Maskvos „draugystę“ Kišiniovas pajuto labai greitai – kai 1992 metais Kremlius sukurstė rusakalbį Padniestrės regioną atsiskirti nuo Moldovos. Mokslų akademijoje ką tik pradėjęs dirbti V. Butnaru nuėjo į karinį komisariatą, norėdamas stoti į steigiamą armiją ir vykti kovoti į Padniestrę.

Tačiau komisariate išgirdo, kad tokie kaip jis reikalingi kitame, mokslo fronte ir nepriėmė. V. Butnaru netrukus išvyko studijuoti į užsienį, o grįžęs patyrė šoką, kai paaiškėjo, kad jo nebenori įdarbinti Mokslų akademijoje.

„Tu Moldavijoje darbo pagal savo profesiją nebegausi, būk garantuotas, mes tuo pasirūpinsime“, – taip Viktorui Butnarui esą pareiškė tuometinio prezidento, komunistų partijos lyderio Vladimiro Voronino pavaldinys.

V. Butnaru spėja, jog komunistus pykdė ne tik jo rašiniai, bet ir siūlymas Moldovai tapti monarchine valstybe ir jungtis su Rumunija. „Kadangi visi Moldovos lyderiai buvo mažiau ar daugiau ištikimi Maskvai, ėmiau propaguoti idėją, kad valdžią reiktų perduoti prieškarinės Rumunijos karališkos šeimos atstovui“, – giriasi profesorius.

Karštakošis V. Butnaru, tada išgirdęs grasinimą nesusilaikė ir, pareiškęs: „Nesitikėkite, kad aš vykdysiu komunistų užgaidas falsifikuoti istoriją“, trenkė durimis. Pavymui išgirdo pakartotiną perspėjimą, kad istoriko darbo Moldovoje nesitikėtų gauti.

„Jeigu Vokietijos V. Gėtės instituto filialas Kišiniove nebūtų įdarbinęs, turbūt būčiau turėjęs išvykti triūsti statybininku į užsienį, kad pramaitinčiau šeimą“, – spėlioja V. Butnaru.

Tačiau profesoriaus bėdos tuo nesibaigė. Viešai apšauktas kaip nacionalistas radikalas jisai tris kartus buvo nežinomų asmenų užpultas ir sumuštas. Po paskutinio sumušimo mėnesį praleidęs ligoninėje, istorikas nusprendė keltis į gimtąjį Sorokų miestą. Įsidarbino tenykščiame kraštotyros muziejuje.

Profesorius dabar kartu su kolegomis iš Rumunijos ruošia projektą, kaip gavus ES finansavimą užbaigti Sorokų pilies remontą, kad joje būtų galima įrengti lankytojams ekspoziciją.

„Problema ta, kad Rusija, užkariavusi ir du šimtus metų valdžiusi Moldovą, yra išsivežusi visus archeologinius radinius ir net kaulus į savo archyvus“, – apgailestauja V. Butnaru.

Profesoriui pikta, jog Kultūros ministerija bei visos vyriausybės atsiribojo nuo pilies, ir ja rūpintis nurodė Sorokų miesteliui, kurio biudžete tokių pinigų nėra. 

„Maskva tyčiojosi iš mūsų istorijos – nepriklausomybės simboliu laikomos Sorokų pilies rūsiuose po Antrojo pasaulinio karo laikė ir tardė suimtus patriotus“, – piktinasi profesorius.

Rusija esą nutyli ir tai, jog Kremlių statė valahai, meistrai iš Moldovos.

V. Butnaru viliasi, kad ateityje Sorokų pilyje bus įkurta ekspozicija, kurioje atsiras skyrius ir apie Moldovos karalystės bei LDK bendradarbiavimą. Moldova su LDK tarpusavyje nekariavo, bet vystė prekybą, o moldavai kariai dar ir talkino LDK kovose su kryžiuočiais bei totoriais.

„Žalgirio mūšyje LDK sąjungininkais buvo moldavų pulkai“, – didžiuojasi istorikas. Profesorius priminė, jog po Aleksandro Gerojo mirties į Moldovą ėmė kėsintis Osmanų imperija, Vengrija ir Abiejų Tautų Respublika.

1457 metais tačiau valdovu tapęs Stefanas III Didysis laimėjo 34 iš 36 mūšių ir rekordiškai išplėtė karalystės valdas. Po jo mirties kito tokio didžiūno neatsirado ir Moldova trims šimtams metų tapo pavaldi Osmanų imperijai.

Vėliau dalį Moldovos dviem šimtams metų užvaldė carinė Rusija, o kita pusė kartu su Valakija ir Transilvanija apsijungė į Rumunijos karalystę.

Moldovos sostine Viduramžiuose buvo dabartiniai Rumunijos miestai Sučava ir Jašiai, o Sorokų pilis atliko svarbų gynybinį vaidmenį. Pastatyta ant aukšto Dniepro upės šlaito ji leido iš toli matyti artėjantį priešą, todėl gerai įvirtintą pilį, saugomą sraunios upės, nedaug kas ryžosi pulti.