Lietinga vasara paliko pustuščius avilius

Šios vasaros derlius bitininkus nuvylė. Retas korys avily visiškai pilnutėlis. Gausus ir dažnas vasaros lietus nuskalbė augalų žiedus drauge su žiedadulkėmis, todėl bitės prinešė gerokai mažiau medaus. Pasak krašto bitininkų, šios vasaros medunešis, nors nėra visiškai nuostolingas, tačiau vienas prasčiausių.

Net badavo

Nociūniškis Romas Rimavičius prižiūri 41 avilį. Sako, jog galėtų ir daugiau, bet užtenka, nes bitėmis vyriškis rūpinasi vienas.

Pagrindinis medus, anot pašnekovo, šiemet buvo pavasarinis. Tada vyras iš kiekvieno avilio prisuko vidutiniškai po 43 kg medaus, o vasaros derliaus sulaukė tik vos po 10 kg. Sudėjus pernykštį pavasario ir vasaros sezoną, nociūniškis prisuko po 70–80 kg medaus iš kiekvieno avilio.

„Vasara visai prasta. Lietus viską sumaišė“, – nuogąstauja Romas. Šešis avilius bitininkas laiko namų sode, o likusius vežioja. „Iš avilių, kurie liko prie namų, praktiškai nieko negavau. Čia bitės badavo. Turėjau jas maitinti“, – sako vyriškis.

Trūksta ganyklų

Bitininkavimą apsunkina ir ganyklų trūkumas. Pasak Romo, vis mažiau rajone sėjama vasarinio rapso, tad reikia sukti galvą, kur bites išvežti.

Šiemet Romas pirmąsyk suko grikių medų. „Dalis avilių – Jonavos rajone. Ten radau grikių laukų, tad pabandžiau. Nors grikiai puikiai žydėjo, tačiau oras buvo nepalankus – lietus viską išplovė. Ne kažin kiek to grikių medaus, bet galiu pasidžiaugti, kad išvežtos bitės išsilaikė ir jų nereikėjo papildomai maitinti“, – sako nociūniškis.

Kėdainių kainos ir Lietuvos kainos

Romas pastebi, kad šiųmetės medaus kainos beveik nesiskiria nuo pernykščių.

„Dabar lyg truputį kyla, nes medaus mažiau. Nors Lietuvoje medus – perteklinis produktas. Be to, lietuviai, palyginti, mažai medaus vartoja, – tvirtina pašnekovas, savo medų daugiausia parduodantis pažįstamiems bei turguje. – 700 g medaus kainuoja 3–3,5 Eur. Kai buvo litai, kainavo 8–10 litų. Mūsų rajone kaina gerokai mažesnė nei, pavyzdžiui, Tauragėje. Pas mus už 1 kg medaus prašo 4,5 Eur, o Žemaitijoje – 7–7,5 Eur. Didelis skirtumas, bet vis tiek bitininkystės nemesiu. Tai ir mielas užsiėmimas, ir būdas prisidurti papildomų pinigų prie pensijos.“

Kartais ir supirkėjams medų parduodantis pašnekovas sako, jog užsieniečiai labiausiai pageidauja šviesaus rapsų medaus, lietuviai tokio kaip tik baidosi. Pats Romas smaližiauja įvairių rūšių medų, o jo žmona Celestina prisipažįsta nesanti didelė medaus mėgėja ir jei jau valgo, tai renkasi tik grikių medų.

Pustuščiai koriai

Pašušvy bitininkaujantis kraštietis Erikas Augustinavičius su sūnumi Mariumi šiomis dienomis iš 150 avilių ima paskutinį medų. „Nemažai tuščių korių“, – pastebi vyras.

Avilius jie vežioja po apylinkes 6 km spinduliu. Pernai vežė ir 20 km.

„Esame dėkingoje vietoje – Šušvės pakrantė, Pajieslio žemės ūkio bendrovė augina grikius, turime pasėję labai nektaringą augalą faceliją. Pašušvio miško masyvas didelis, tad aviliai ir miške stovi, – vardija Erikas. – Kėdainių rajono ūkininkai tvarkingi, dirvonuojančių laukų daug nėra, bet žiedų netrūksta. Jei oras būtų tinkamas – ne per karšta ir ne per daug lietinga, tada bitės rastų. O šiemet liepą, rugpjūtį beveik vien lijo. Gali augalai žydėti gausiai, bet kas iš to, jei bitės iš avilio neišskrenda.“

Dosnus pavasaris

Bitininkas džiaugiasi, kad sezoną išgelbėjo pavasarinis medunešis. Šis, pasak Eriko, buvo tikrai geras ir žadėjo neblogus metus, tačiau antra vasaros pusė prognozes gerokai pakoregavo.

„Pavasario medunešis įprastai duodavo pusę ar truputėlį mažiau viso sezono medaus. O dabar vasaros medaus nebus nė trečdalio, kiek išėmėme pavasarį“, – skaičiuoja bitininkas.

Pavasarį jam su sūnumi iš vieno avilio pavyko prisukti apie 40 kg medaus. „Dabar kai kuriuose aviliuose visai prastai. Jei pavyks gauti po 5 kg, bus gerai, kitur po 10–15 kg iš vienos bičių šeimos. Priklauso nuo to, kur avilys stovi“, – aiškina vyras.

Daugiaaukščiai

Erikas su sūnumi stato ir daugiaaukščius avilius. Rekordą jie pasiekė prieš penkerius metus. Tada sustatė net septynis aukštus – vadinamuosius korpusus. Vienas medaus pilnas korpusas sveria apie 15 kg.

Vis tik septynaukštis avilys iškyla tik ypač geru sezonu, o įprasta statyti tris keturis aukštus. Deja, šią vasarą nepavyko ir tiek. Pakako dviejų korpusų ir vis tiek kas antras korys tuščias arba jame tik medaus pėdsakai.

„Pasikalbame su kitais bitininkais, tai jie sako nenorintys net avilio atidaryti, nes žino, kad nieko gero neras“, – kalba Erikas.

Nors šis vasaros sezonas bitininkus nuliūdino, pašnekovas pastebi, jog Lenkijoje bitininkui geras derlius, jei viena bičių šeima prineša 35 kg medaus, o mūsų šalyje didelis bitininkas derlingu sezonu tikisi 100 kg.

Medaus perteklius

Erikas netiki, kad Lietuvai gali pritrūkti medaus. „Mūsų bitininkai per sezoną medaus surenka trejiems metams į priekį, – sako jis. – Tad prastas derlius kainai vargu ar atsilieps. Juo labiau kad didmeninę kainą diktuoja ne lietuviai, o pasaulinė rinka. Europoje nusistovėjusi didmeninė kaina – apie 3 Eur už kilogramą. Mažmeninę medaus kainą lemia mažieji bitininkai, turintys apie 10 šeimų. Jie bitininkavimo nelaiko verslu. Tokiems žmonėms tai tėra būdas užsidirbti papildomų pinigų.“

Užsienio mugėse medumi prekiaujantis Erikas pasakoja, jog kaimyninėse šalyse medus brangesnis. Štai Lenkijoje, Estijoje kilogramas kainuoja 8–9 Eur, Latvijoje šiek tiek mažiau – 7–8 Eur.

Į užsienį

Praėjusį birželį Erikas gavo licenciją gaminti midų. Tad didžioji dalis medaus sunaudojama gėrimo gamybai, likusį vyriškis parduoda vietiniams pastoviems pirkėjams, šiek tiek veža į Lietuvos, o daugiausia į užsienio muges.

„Užsienyje gali parduoti brangiau. Štai Lenkijoje lietuvišką medų labai vertina ir 9 Eur už kilogramą yra normali kaina. Jei medus viržių, pirkėjai nesiderėdami moka ir 15 Eur. Žinoma, viržių medų mažai kas pasiryžta sukti, nes jį paimti labai sudėtinga“, – sako vyriškis.

Kitų Eriko pažįstamų Lietuvos bitininkų medus iškeliauja į Daniją, Prancūziją.

Įstatymų įkaitai

Erikas įvertino ir pirmuosius midaus gamybos metus. „Jei būčiau žinojęs, kad Lietuvoje mažam gamintojui taikoma tiek perdėtų suvaržymų, dar būčiau pagalvojęs, ar imtis, – sako vyras. – Pagrindinis minusas, kad šalyje neturime Mažųjų vyninių įstatymo. Latviai turi labai liberalų. Lietuvoje šiuo metu veikia septynios mažosios vyninės, o Latvijoje – 80. Aišku, reikšminga ir tai, kad mūsų šalyje daug didžiųjų gamintojų. Kaimynai teturi vieną, tad ten maži gamintojai labai populiarūs.

Vienintelis palengvinimas Lietuvoje toks, jog mažiesiems gamintojams nereikia turėti laboratorijos, o visi kiti reikalavimai kaip dideliems fabrikams: apskaita, banderolės ir pan. Fabrikai gali didesnį kiekį pagaminti pigiau, todėl mes, turėdami licenciją gaminti tik iki 10 tonų, negalime konkuruoti ir esame eliminuojami iš didžiųjų prekybos tinklų.“

Mugės irgi neįžengiamos

Didieji prekybos tinklai mažiesiems vyndariams – neįžengiamas laukas, tačiau ne ką geriau ir Lietuvos mugėse, kur žmonės kaip tik ir ateina įsigyti mažųjų gamintojų produkcijos.

„Lietuvos mugėse negalime pardavinėti midaus, nors šis ir laikomas tautiniu paveldu. Mat mugėse leidžiama prekiauti tik iki šešių laipsnių alkoholiu. Natūralios fermentacijos midus siekia 12–14 laipsnių. Taigi lieka tik specializuotos krautuvėlės, turinčios licenciją prekiauti alkoholiu“, – kliūtis dėsto keturių rūšių midaus gamintojas.

Pirmiausia apšvietė

Ieškodamas būdų parduoti midų Erikas pradėjo rengti šio gėrimo degustacijas. Taigi nuo pavasario didžiąją dalį gaminio jis parduoda iš namų.

„Bendraudamas su klientais supratau, kad lietuviai visiškai nieko nežino apie tikrąjį midų. Jų supratimas apie šį gėrimą klaidingas, nutolęs nuo tikrovės, – aiškina ir šalto, ir karšto midaus degustacijas rengiantis vyras. – Lietuviams suformuota nuomonė, kad midus – stiprus spirituotas gėrimas. Juk parduotuvėse midus tik toks ir būna, o iš tiesų gal jis prie medaus nė negulėjęs. Midui galioja dvi taisyklės: jis negali būti spirituojamas ir saldomas cukrumi – tik medumi. Tikrasis midus nėra stiprus gėrimas. Taigi teko visiškai keisti žmonių požiūrį ir pirmi metai buvo daugiau švietėjiška misija. Žmones degustacijos domina, tad po truputį gamyba įsibėgėja.“

Kaip sako Erikas, Lietuvoje nėra nei midaus vartojimo, nei gamybos, nei pažinimo tradicijų, tad viską reikia kurti iš naujo.

„Mano bičiulis Kauno technologijos universitete dėsto rinkodarą. Su studentais jis analizavo, kaip per metus vystėsi mano kaip midaus gamintojo žinomumas. Jie padarė išvadą, kad Lietuvoje rinkai pristatyti tikrą midų yra tas pats, kas įvesti visiškai naujai sugalvotą produktą“, – stebisi pašnekovas.

Tautinis paveldas monikučių šešėlyje

Midus Lietuvoje traktuojamas kaip tautinis baltiškasis paveldas. „Pirmas Tautinio paveldo įstatymo sakinys nurodo, kad tautinio paveldo produktų gamintojai turi būti skatinami prekiauti mugėse, parodose, šventėse. O štai Alkoholio kontrolės įstatymas mugėse leidžia pardavinėti tik iki šešių laipsnių alkoholį – kertasi. Rašėme Žemės ūkio ministerijai raštą, kad leistų tautinio paveldo produktu midumi prekiauti mugėse, nes ten galima rasti daug klientų, tačiau jokių pakeitimų nesulaukėme. Įstatymai nepadeda mažiesiems gamintojams įsilieti į rinką“, – sunkumais dalijasi Erikas.

Anot jo, midaus gamintojams ministrė akcentuoja, kad dabar visi pasisako prieš alkoholį, todėl lengvinti jo prekybą nesiryžtama.

„Taip, bet atkreipkite dėmesį, kad tautinio paveldo gamintojai yra toje pačioje įstatymų lentynoje kaip ir visi monikučių vynai, liaudiškai rašalu vadinami. Pusė litro šio 20 laipsnių gėrimo kainuoja apie eurą. Tai įsivaizduokite, koks čia gėrimas: kvapiosios medžiagos, dažikliai, spiritas ir vanduo. Lenkai bei latviai sako, kad toks pas juos tik kontrabanda iš Lietuvos ar Baltarusijos papuola. Aišku, kas mėgsta tokį vyną, to neperauklėsi, bet jei įstatymai tautinio paveldo gamintojams būtų kitokie, tada galėtume savo gaminius – baltiškąjį paveldą, pristatyti festivaliuose, kurti kitokią vartojimo kultūrą. O kol kas lauksime geresnių laikų. Laimė – midus negenda. Kuo ilgiau stovi, tuo geresnis“, – nusijuokia Erikas.

Kaip laikyti medų, kad šis liktų vertingas?

Jei medus laikomas tinkamai, pasak bitininkų, jo galiojimo laikas gali būti labai ilgas. Taigi Erikas pataria, kaip įsigytą medų laikyti.

„Medus turi būti sandariame inde, kad nepritrauktų drėgmės iš išorės, ir nelaikykite jo per aukštoje temperatūroje. Taip pat medui kenkia tiesioginiai saulės spinduliai.

Geriausia medų būtų pardavinėti ir laikyti moliniuose induose, bet žmonės pirkdami nori matyti spalvą, tad prekiaujama skaidriuose.

Jei medų imate drėgnu šaukšteliu, tai irgi gali produktą pagadinti. Žmonės sako: „Bet aš nulaižau šaukštelį ir jis nebūna drėgnas.“ Vienas kartas gal ir nepakenks, tačiau jei taip elgsitės nuolat, medus gali surūgti“, – paaiškina bitininkas.

Pašnekovas atkreipia dėmesį, kad tikrai neverta bijoti tiršto ar sukietėjusio medaus.

„Anksčiau ar vėliau visas medus sutirštėja. Štai pavasarinis rapsų medus net per savaitę. Jei medus ilgai nesicukruoja, vadinasi, jis buvo pašildytas. Šildyti medų irgi galima, bet tik iki 40 laipsnių. Tada jis nepraranda vertingųjų savybių, bet paskui vis tiek sukietėja“, – sako bitininkas.