Ledo ritulys kėdainiečiui atvėrė duris į profesionalų sportą (FOTOGALERIJA)

Kai šaltoje ledo arenoje Kajus Gvergždis išsineria iš ledo ritulininko šarvų, išvystu aukštą, itin sportišką, šviesaus veido, mėlynų akių jaunuolį, lyg nužengusį ne nuo ledo, o nuo aukštosios mados podiumo. Tokį pastebėjimą išgirdęs 17-metis sportininkas tik šypteli ir tarsteli, kad jo galvoje niekada nėra buvę minčių apie jokias kitokias karjeros galimybes kaip tik apie sportą. Nuo pat šešerių su ledo ritulininko lazda nebeišsiskyręs Kajus ką tik grįžo po devynių mėnesių trukusių treniruočių Rygoje ir jau nuo pat vaikystės kone gimtąja jam tapusioje Kauno ledo ritulio arenoje, į kurią jį kasdien iš Kėdainių vežioja tėtis, ruošiasi naujam ledo ritulio sezonui Suomijos komandoje. Beje, Kaune Kajus kasdien ne tik treniruojasi, bet ir dirba mažų vaikų treneriu. Nuo pat vaikystės gyvendamas intensyvų sportininko gyvenimą, mokslus jaunuolis kremta nuotoliu. Stebina atsidavimu sportui ir geležine valia, gebėjimu nepavargti gyvenant pagal griežtą dienotvarkę. Ir visa tai tam, kad pasiektų savo svajonių išsipildymo.

Šeimos genuose – ledo ritulio DNR

„Kas tave, mažą berniuką, atvedė į tokį brutalų, šaltą, galima teigti, agresyvų sportą, juolab kad Kėdainiuose anuomet net nebuvo ledo arenos, o ir dabar ji čia atsirado visai neseniai ir veikia tik žiemą?“ – stebėdamasi vaikino netradiciniu sporto šakos pasirinkimu, nedelsdama paklausiu Kajaus.

„Mano senelis Valentinas jaunystėje buvo mėgėjų ledo ritulio rinktinės vadovas. Jis prikalbino mano tėtį ir dėdę, o dabar žaidžiu ant ledo ir aš, taip pat mano mama yra labai sportiška, ji – fizinio ugdymo mokytoja. Galima sakyti, kad mūsų šeimoje yra ledo ritulio DNR. Visa dinastija domėjosi, domisi ir, tikriausiai, domėsis būtent ledo rituliu. O man nepatinka, kai yra karšta, aš nepakenčiu šilumos.

Ledo ritulys man – tikrų vyrų sportas: ten gali pasimušti ir pasistumdyti, ir šaltis man tinka. Ir ta aistra ledo rituliui neslopsta, tik stiprėja“, – pasakoja vaikinas ir tuoj pat pasidžiaugia, kad pagaliau ir Kėdainiuose, kai tik ateina žiema, yra išliejamas ledas: „Per trejus Kėdainių ledo arenos egzistavimo metus, kai tik būdavau namie ir nevykdavo treniruotės, aš kiekvieną dieną čiuoždavau būtent šioje arenoje. Kėdainiai turėjo ledo ritulio mėgėjų komandą, tai aš su jais mėgėjiškai ir žaisdavau.

Tikrai Kėdainių arena man daug kuo padėjo: žymiai daugiau pridėjo drąsos, nes aš čia įgavau daugiau pasitikėjimo savimi, kai palygindavau save su kitais. Niekas taip nemokėjo čiuožti kaip aš, todėl man pasidarė daug ramiau. Nuo tada pradėjau geriau žaisti, varžybose įmušdavau daugiau įvarčių. Man labai patinka Kėdainių arena, nors galėtų būti kai kas ir geriau, pavyzdžiui, reikėtų uždengti jos šonus, kad vėjas nepūstų. Idealiausias variantas būtų – ledo arena visais metų laikais. Jeigu taip būtų, tai aš iš ten nebeišeičiau, visą vasarą ten būčiau.“

Sporte lepūnėliai neužsibūna

Paklaustas, koks yra sportininko kelias į didįjį sportą, Kajus nieko neslepia: „Sunkus. Labai sunku buvo, labai sunku, labai… Mano išvykimas į kitą šalį buvo labai ilgai planuotas, daug kartų nepavykęs. Iš daugelio atrankų grįždavau nusivylęs nepavykusiu bandymu, bet tik ne savimi.

Mama kartodavo, kad reikia ieškoti ir bandyti tol, kol pasiseks, nes Lietuvoje likti neketinau – visada norėjau siekti aukštesnio lygio, tobulėti. Tad mano kelias į didįjį sportą, tikrų vyrų kovas ant ledo, tikrai nebuvo lengvas. Investavau labai daug jėgų, laiko, o tėveliai – finansų. Reikėjo didžiulio pasitikėjimo savo jėgomis ir tikėjimo, kad sunkiu darbu pasieksiu, ko noriu. Turėjau būti labai stiprios psichinės sveikatos, nes lengvai galėjau palūžti, jei nebūčiau buvęs stiprus.“

„Sporte lepūnėlių nebūna, jie tiesiog pasiduoda. Daug kas meta sportą, nes neištveria, ypač paauglystėje, rodos, tiek visko įdėta, investuota… Štai čia ir yra ta psichologinė pusė“, – sūnų papildo mama Jolita Gvergždienė, netikėtai prisijungusi prie mūsų pokalbio, tad pasinaudojusi proga, nepraleidžiu galimybės paklausi, ar teko jai sūnų spausti sportuoti, kai šis dar buvo vaikas.

Gajus stereotipinis mąstymas, o vaikystė – ideali

„Jis pats labai norėjo sportuoti. Tiesiog buvo pametęs galvą dėl ledo ritulio. Tik kaimynai jo gailėjo. Eina mažutis, lazda ilgiausia… Sakydavo, kad tėvai kankina tą vaiką, vežioja, nėra vaikystės visai… Toks stereotipinis mąstymas gajus ir dabar, kad vaikai turėtų turėti daugiau laisvo laiko poilsiui, juk mokykloje intensyviai mokosi pusę dienos. Kam tą mažą žmogutį dar kažkur vesti vėl mokytis, kad ir menų, ne tik sportuoti… Juk jis buvo mokykloje…

Namie tokie vaikai saugomi nuo buities ruošos, kad tik nepavargtų, todėl užauga taip ir neišmokę elementarių dalykų.

Didžiulė tėvų, senelių klaida – lepinti vaikus, kurie po to taip gyvenime ir neišmoksta nei savimi pasirūpinti, nei kitiems padėti, nei pakovoti už save, nei pasiekti savo tikslų. O Kajus augo ir užaugo su ta lazda, laužydamas visus stereotipus apie sugadintą vaikystę. Net ir dabar ta lazda yra pati ištikimiausia jo palydovė, tik kad nešiotis jos nebereikia, nes yra persirengimo kambariai, spintelės, tad jos vieta ten“, – pasakoja Kajaus mama Jolita.

Jai atitaria ir pats sūnus: „Kokią norėjau, tokią vaikystę ir turėjau. Po lauką nesitrindavau ir kieme manęs nebūdavo. Kiekvieną dieną buvau užimtas nuo ryto iki vakaro mokykloje, treniruotėse. Ir aš vis tiek esu laimingas, nes mano vaikystė buvo ideali. Mėgavausi tuo, kas man labai patiko ir patinka iki šiol.“

Išsiskyrimai – sunkiausi, bet širdys visada pilnos

Stebėdama Kajų ir Jolitą suprantu, kad mamos indėlis į sūnaus sportinę karjerą – sunkiai nusakomas. Spėju, kad greičiausiai ji ir yra tas žmogus, kuris pakelia vaiką, kai šis suklumpa, ar motyvuoja, kai motyvacijos pristinga.

Girdėdama pasakojimą, kaip paskutinius devynis mėnesius vienas pats Kajus gyveno Rygoje, toli nuo namų, pats vienas tvarkėsi buitį, laikėsi griežto treniruočių grafiko, išlaikė psichologinę  pusiausvyrą ir fizinę sveikatą, nuoširdžiai stebėjausi.

„Keldavausi pusę keturių, ketvirtą ryto pėsčias eidavau tris kilometrus iki stotelės ir penkiolika minučių po penkių autobusu važiuodavau iki Ledo arenos į treniruotę. Kai pripratau, tai tapo mano kasdienybe, prisitaikiau“, – pasakojo Kajus.

O Jolitos sekmadieniai tą visą pusmetį prasidėdavo 7 valandą kelyje į Rygą, kad galėtų kartu su sūnumi praleisti bent vieną dieną per savaitę. Pasilinksminę, papramogavę, išsiskirdavo su šypsena, tačiau, būdavo, kad pusę kelio atgal moteris verkdavo. Niekas nežino, kaip spausdavo jai širdį palikus sūnų, kokie sunkūs būdavo tie išsiskyrimai. Tokia jau mamos širdis, jai nebaisūs nei slidūs keliai, nei tamsūs vakarai, mylinti širdis lyg kompasas rodydavo kryptį į tą pusę, kur jos vaikas.

„Aš todėl ir dirbu su vaikais, nes man vaikai yra labai svarbūs, savus ar svetimus – aš juos myliu“, – nusišypso Jolita.

„O ką galėtum padaryti dėl savo vaiko?“ – kažkaip nepajuntu, kaip išsprūsta kvailas klausimas, nors, kita vertus, juk kvailų klausimų nebūna…

„Jei reikėtų, inkstą paaukočiau, širdį atiduočiau, kraujo duočiau, mama – vienintelis pasaulyje žmogus, kuris dėl savo vaikų padarytų viską, besąlygiškai. Vaikai mus įskaudina ir žodžiais, ir veiksmais, o mama apsisukus nurimsta, jos širdis viską atleidžia iš meilės savo vaikui.

Su Kajumi mes dar turime kitų planų, bet kas benutiktų, aš jį visada palaikysiu.

Džiaugiuosi savo sūnumi, kad jis pamilo ledo ritulį, nors pradžioje man buvo nesuvokiama, kokia sudėtinga ta sporto šaka: mušasi, rėkauja, stumdosi – man buvo baisu. Bet po truputį pripratau, pasikeitė ir taisyklės, gal todėl, kad ir Kajus užaugo. Tas fizinis kontaktas nebėra toks baisus, koks buvo anksčiau. Aš išeidavau iš varžybų, negalėdavau žiūrėti, o dabar viskas pasikeitė. Mano tikslas – jam padėti, kad jis būtų rimtas sportininkas profesionalas arba taptų treneriu. Kuo mažiau traumų ir tiktai pirmyn“, – nesudvejoja Jolita.

O Kajus, apkabinęs mamą, prapliumpa kvatoti: „O labiausiai ji savo meilę man parodo kiekvieną kartą manęs laukdama su pilnu šaldytuvu maisto! Aš labai valgus, ypač, kai grįžtu vakarais, o ji jau miega. Tada dažnai naktimis varstau šaldytuvo duris!“

Tėčio vaidmuo – ne mažiau svarbus

Kiek surimtėjęs vaikinas prabyla ir apie tai, kiek daug jam davė ledo ritulys, į kurį jis nebūtų nuėjęs ir be mamos, ir, žinoma, be tėčio Mindaugo pagalbos: „Tai ir daug pažinčių sporto pasaulyje, ir anglų kalbos įgūdžiai. Kai kurias naujas kalbas jau galiu suprasti ir dar naujų noriu išmokti. Tai ir disciplinos labai daug davė, drąsos, supratimo apie gyvenimą, bendruomeniškumo jausmą, supratimą, kad klysti žmogiška, tik svarbu pasimokyti iš tų klaidų, nenusiminti kai nesiseka, nes visada kitoj pusėj bus šviesa. Visa tai – mano tėčio pamokos, kuris man visada sako – nestresuok, viskas ateis su laiku. Siek savo svajonės, savo tikslų, daryk tai, kas tau patinka.

Būtent tėtis mane daugiausia vežiojo iš pradžių į Kauną, po to į Elektrėnus, paskui vėl į Kauną. Ir taip kiekvieną dieną iki pat dabar jis mane vežioja į Kauną. Jis – mano ramstis, tvirtas petys, užuovėja nuo negandų ir nesėkmių, ir dar – sugertukas, kuris pirmasis sugeria visas emocijas po varžybų. O tų emocijų būta visokių.“

„Nepatogu klausti tokio klausimo, bet man labai smalsu, ar daug ašarų išlieta? Ant ledo būna visko, neišvengiamos ir traumos, bet klausiu apie pralaimėjimo kartėlį…“ – lendu į dūšią jaunam vaikinui, tačiau šis nė kiek nesutrinka ir vėl nustebina atvirumu: „Oi kiek ašarų buvo. Žiauriai daug ašarų buvo… Daug antrų vietų turnyruose, neseniai Latvijoje nepataikiau baudinio, susinervinau… Nors kiti guodžia, aš jaudinuosi, nervinuosi, sakau, kad porą valandų su manim po varžybų net nekalbėtų. Aš tiesiog nemėgstu pralaimėti.

O mama, gerai pažindama savo vaiką, tokiais vakarais net nelenda į akis, tik kitą dieną pakalbina.“

Gyvenimo ritmas – intensyvus

Nors vasara jau prasidėjo ir ledo ritulio sezonas baigėsi, Kajaus gyvenimo ritmas net ir grįžus iš Rygos į Kėdainius netapo mažiau intensyvus.

„Atsikeliu, pavalgau, padarau pamokas, paskambinu tėčiui, kuris apie 13 valandą mane nuveža į Kauno Žalgirio areną, ten, sporto salėje, treniruojuosi su savo geriausiu draugu.

Pavalgęs pietus, su tėčiu važiuoju į Kauno Ledo rūmus, kur maždaug nuo 15 valandos pats treniruojuosi jau ant ledo iki maždaug 18 valandos ir dar po to Kauno Griunvaldo ledo ritulio mokykloje dirbu su mažų vaikų grupe. Tada vėlai vakare grįžtu namo, vėl šaldytuvas, ir miegot, – juokiasi sportininkas, jau besiruošiantis naujam sezonui, kurį planuoja praleisti dar toliau nuo namų. – Po Naujųjų metų dalyvavau atrankose Suomijoje, ten jau visai kitas lygis, nors maniau, kad Latvijoj jau wow, bet ten patikau ir tikau treneriams, todėl nuo kito sezono (liepos pabaigos) jau gyvensiu ir treniruosiuos Suomijoje, KJK jaunimo iki 18 metų komandoje. O nuo rugpjūčio 2 dienos prasidės aktyvus varžybų sezonas, todėl intensyviai joms ruošiuosi.“

Šalia sporto – mokslai

Sportas išlavino ir kitus Kajaus gebėjimus. Jaunuolis puikiai kalba angliškai, vokiškai, pramoko latviškai, mokysis suomių kalbos. Atsirado visai kitokie bendravimo gebėjimai, drąsa. Jis sulaužė stereotipus apie sportininkus, kurie, kaip kartais sakoma, daugiau esą nieko nemoka, tik mėtyti kamuolį arba čiuožti pačiūžomis ir nesugeba suregzti rišlaus sakinio.

Užsienio kalboms gabus sportininkas net nemano sustoti ties anglų kalba, kad ir kokia universali ji būtų. Ten, kur tuo metu gyvena, iškart pradeda gilintis į tos šalies kalbą, todėl yra mėgstamas bei gerbiamas ne tik bendraamžių, bet ir vyresniųjų. Su visais randa bendrą kalbą.  

Mokosi jis Vilniaus Ozo gimnazijoje, kuri yra pritaikyta nuotoliniu būdu mokytis lietuviams visame pasaulyje. Prieš du dešimtmečius pradėjusi nuotolinio mokymosi eksperimentą, dabar ji ugdo vaikus nuo 7 iki 18 metų ir padeda jiems sėkmingai įgyti bendrąjį išsilavinimą, nesvarbu, kurioje šalyje jie gyventų.

Kajus kitais mokslo metais jau bus abiturientas, tad natūralu, jog turi svajonių, konkretų tikslą bei planą, kaip jį pasiekti. Jis aiškiai ir paprastai tai įvardina: įsitvirtinti Suomijos ledo ritulio pasaulyje, ten mokytis, treniruotis, tobulinti savo įgūdžius, techniką, o ateityje studijuoti Lietuvos sporto universitete arba užsienyje, kur ruošiami ledo ritulio treneriai.

„Aš kiekvienais metais užsibrėžiu sau naujų tikslų, kad kažkiek priartėčiau prie savo svajonės“, – sako Kajus.

Sporte – savi autoritetai, mentoriai ir įkvėpėjai

„Ar turi savo dievuką, mėgstamiausią žaidėją, kuris Tave įkvepia ir motyvuoja“, – teiraujuosi jaunojo sportininko.

„Turiu labai daug, tarp jų yra vienas lietuvis. Kai žaidžiau už Kauno jaunimo iki 15 metų komandą, ten pat treniruodavosi ir vyrų komanda su kapitonu Luku Žukausku. Jis kurį laiką treniravo ir mano komandą. Jo numeris buvo toks pat, kaip ir mano – 21.

Treneris iškart man patiko ir kaip žmogus, ir kaip sportininkas, ir kaip treneris: greitas, techniškas, bendraujantis, iki šiol su juo palaikom puikius ryšius. Būtent jis mane, penkiolikmetį, pakvietė pažaisti už vyrų komandą – tuomet man buvo šokas. Jaučiausi labai įvertintas. Jis ir buvo bei yra didžiausias mano autoritetas“, – sako Kajus.

Šiandien didžiausiu savo karjeros pasiekimu Kajus ir laiko būtent tai, kad būdamas 15 metų, jau buvo pakviestas žaisti už Kauno vyrų komandą, kuriems buvo po dvidešimt penkerius ir net trisdešimt metų. Tai buvo Baltijos lyga, o Lietuvai atstovavo trys komandos iš Kauno, Vilniaus ir Elektrėnų.

„Kadangi esu jaunas, mane išleido ant ledo per kelias varžybas, tačiau tai buvo didžiausia patirtis mano gyvenime. Vien tai, kad su jais treniravausi, pamačiau visą lygį, greitį, tempą, kartu tai buvo ir mano paties gebėjimų įvertinimas. Pasijutau pripažintas. Be to, perpratau ir kai kurias taisykles, pavyzdžiui: jauniausias komandoje privalo pripildyti gertuves, vartus sustumti, surinkti sporto reikmenis, atnešti, jei kas ko nors paprašo. Sporte kaip kariuomenėje – vyrauja disciplina, visi žino savo pareigas ir jas atlieka be atsikalbinėjimų. Ypač jaunimas. Tai traktuojama kaip klausymas vyresnių“, – pasakoja Kajus.

Kas kiek kainuoja?

Ir štai priartėjau prie paties įdomiausio klausimo, kurį bijojau praleisti, netgi užsirašiau: „Kiek sveria ir kiek kainuoja Tavo sportinė apranga?“

„Kuo toliau, tuo apranga lengvėja, nes prieš dešimt metų lazda sverdavo 450 gramų, o dabar vos 320 gramų. Ir pati apranga, visos apsaugos taip pat lengvėja, aišku, jos kaina proporcingai didėja. Visa apranga sveria nuo aštuonių iki dešimties kilogramų. Ir dar pačiūžos.

Viso komplekto kaina priklauso nuo lygio. Ledo ritulio aprangos lygiai yra suskirstyti į kelias pagrindines kategorijas, įskaitant vyresniųjų, moterų, vidutinio, jaunesniojo ir jaunimo lygio, nes tai priklauso būtent nuo amžiaus ir lyties, ir kiekvienas iš jų turi savo specifinius aprangos reikalavimus.

Aukščiausio lygio apranga bus lengviausia ir pati brangiausia. Jei žaidi už vyrų komandą, tada aprangą duoda, bet iki tol, visi perkasi patys.

Mano lazdos kaina rinkoje yra trys šimtai eurų (gali kainuoti ir kelis kartus daugiau, ir mažiau), o juk lazdos lūžta! Idealiai reikėtų trijų lazdų, dvi lazdos – saugus variantas. Jos labai lengvos, per savaitę ir dvi gali sutrupėti, sulūžti, juk arenoje kampai, bortai, metimai…

Pradedantieji dažniausiai perka viską, kas pigiausia, po keliolika ar keliasdešimt eurų, nes dar tik mokosi, jiems brangių ir nereikia. Gali būti, kad tame sporte net ir neužsibus, todėl investuoti daug yra neprotinga.

Kartą metuose reikia pasikeisti peiliukus. Lietuvoje yra keturios parduotuvės, kur galima užsisakyti sportinės aprangos komplektą arba jo dalis. Profesionali, kokybiška ledo ritulio apranga kainuoja nuo dviejų iki trijų tūkstančių eurų, tad planuojant nerti į šį sportą, reikia pagalvoti ir apie šias neišvengiamas investicijas“, – sako Kajus.

Sportuoti reikia pradėti kuo anksčiau

Ir nors šis sportas, pasirodo, vienas iš brangiausių, norint šioje srityje siekti aukštumų, reikia pradėti sportuoti kuo anksčiau. Pats vaikų treneriu kasdien dirbantis Kajus sako, esantis labai dėkingas savo tėvams, kad laiku jį atvedė į ledo ritulio treniruotes ir supranta, kad visa jo vaikystė, dabartis ir profesionalaus sportininko ateitis yra pastatyta ant jo tėvų pastangų, intensyvaus darbo ir noro suteikti sūnui viską, kad tik jis būtų sveikas, laimingas ir darytų tai, ką labiausiai mėgsta.

Tai ne paprasta šeima, tai komanda, kurioje visi pasiskirstę darbus, susijusius su ledo rituliu. Tėtis daro vienus darbus, seneliai, močiutės – kitus, o mama visada šalia, pasiruošusi dėl Kajaus padaryti neįmanomus dalykus. Visi mobilizuoja savo jėgas, ko tuo metu labiausiai reikia.

„Žmonės klausia, ar kada nors atsipirks tokia brangi investicija į sūnų? Kiti tėvai tikisi iš savo vaikų kažko mainais. O aš nesu niekada net pagalvojus, ar kada nors atsipirks. Man svarbiau, kad sūnus nesitrina gatvėmis, neturi žalingų įpročių, nevartoja svaigalų. Šiandieninį jaunimą reikia kitaip motyvuoti, kitaip palaikyti: neduoti jiems tiek daug laisvo laiko, suteikti galimybes sportuoti, mažiau laiko leisti prie žydrų ekranų.

Mane labiausiai džiugina tai, kad kėdainiečiai mamos ir tėčiai su savo vaikais, seneliai su savo anūkais, visi kartu žiemą gali smagiai čiužinėti ant ledo su pačiūžomis, šiltuoju metų laiku bėgioti krosą miško takais, plaukioti baseine… Ir visi sveiki bei laimingi, kaip ir mūsų šeima“, – sako J. Gvergždienė, labiausiai besidžiaugianti sūnaus Kajaus pasiekimais.