Laikas veikti: tobulas ateities pasaulis egzistuoja praeityje

Rasa JAKUBAUSKIENĖ

Tris dešimtmečius „Vikonda grupės“ įmonės, apimančios maisto pramonės, žemės ūkio, paslaugų sritis, ne tik sėkmingai gamina lyderiaujančius produktus, užsiima išmaniąja ir tiksliąja žemdirbyste, bet ir ypatingą dėmesį skiria draugiško gamtai verslo kūrimui. Aplinkos apsauga – neatsiejama verslo ūkinės veiklos, gamtos išteklių naudojimo proceso dalis. Vadovaujantis esamais LR įstatymais, „Vikonda grupės“ įmonės veiklą vykdo išsikėlusios tikslą – kuo labiau atitikti nustatytus aplinkosauginius reikalavimus ir netgi pranokti juos. Sąmoningai stengiasi kurti aplinkai draugiškus produktus, kartu apsaugant ją nuo galimo neigiamo poveikio. Todėl prieš beveik metus Kėdainių konservų fabrikas, nusprendęs atsisakyti trečiųjų šalių paslaugų, savo įmonėje sukūrė naują pareigybę ir aplinkosaugos reikalus perdavė tai išmanančiam savo srities profesionalui – aplinkosaugos specialistui. Juo tapo trisdešimt šešerių kaunietė Renata Jonikė.

Kauno technologijos universitete Aplinkos inžinerijos bei Vilniaus Gedimino technikos universitete Statybos technologijų ir valdymo studijas baigusi įmonės aplinkosaugos specialistė rūpinasi, kad pakuotės ir gaminiai būtų tvarūs, ypatingą dėmesį skiria antrinių žaliavų rūšiavimui bei pažymi, jog šiame darbe svarbiausia – komanda, kuriai rūpi, kokioje aplinkoje gyvename dabar bei gyvensime ateityje ir be kurios pasiekti gerų rezultatų nepavyktų.

– Renata, vis dažniau atsakingos įmonės rūpinasi gamtos, aplinkos apsauga, tvarių produktų kūrimu bei tvaraus verslo vystymu. „Vikonda grupės“ įmonės taip pat prie to prisideda ir jau turi aplinkosaugos specialistę – Jus. Gal galėtumėte trumpai apibūdinti savo pareigas: už ką Jūs esate atsakinga?

– Saugant aplinką mano, kaip aplinkosaugos specialistės, pareiga domėtis pasaulinėmis aplinkosaugos tendencijomis, kurias būtų galima pritaikyti „Vikonda grupės“ įmonėse, administruoti įmonių aplinkosauginius klausimus, analizuoti problemas, teikti siūlymus prevencinių priemonių taršos dėl įmonės veiklos įtakos mažinimui.

Taip pat dalyvauju aplinkosaugos priemonių įgyvendinime, vedu duomenų apskaitą, teikiu reikalingas ataskaitas ir duomenis valstybinėms institucijoms, vadovaudamasi LR įstatymais atstovauju įmonei valstybinėse institucijose ar viešajame sektoriuje.

Trumpiau tariant, aplinkosauginės veiklos spektras yra labai platus. Darbas įdomus ir kuo daugiau į jį giliniesi, tuo įdomiau darosi ir jo atsiranda vis daugiau.

Mano tikslas – kiekvienoje dienoje surasti tai, ko nežinau, paimti atsakymą ir nusinešti jį į kitą dieną, kad į kitos dienos iškeltą klausimą būtų lengviau atsakyti.

– Jūsų pareigos ir pareigybės skamba labai rimtai, reikalauja itin daug ypatingų žinių. Ar, be Jūsų, įmonėje dar yra aplinkosaugos specialistų, ar su viskuo turite susitvarkyti pati viena?

– Tai nauja pareigybė „Vikonda grupėje“. Aš darbuojuosi dar neilgai, tik beveik metus, tačiau tai nereiškia, kad iki tol aplinkos apsauga įmonėje buvo pamiršta. Anaiptol. Buvo pasidalintos sritys ir daug darbuotojų sudarė vieną etatą (šypsosi). Iš esmės, taip yra ir dabar.

Nors aš koordinuoju aplinkosauginę sritį, tačiau prisideda ir kiti komandos nariai, gal kartais netgi didesnę dalį darbo nudirba nei aš. Čia tikrai ne ta sritis, kur vienas esi karys. Svarbus komandinis darbas, taip pat kiekvieno žmogaus suvokimas apie aplinkos saugojimo svarbą.

Manau, kad, jeigu žmogus nejaučia poreikio puoselėti namų aplinką, negauna pats ir nerodo pavyzdžio šeimos gyvenime, tai kaip darbuotojas – tuo labiau nesielgs atsakingai aplinkos saugojimo požiūriu, nepriims tvarių, darniu judėjimu pagrįstų sprendimų darbinėje aplinkoje. Siekiant rezultatų, visi turime būti komanda, tam tikra dalimi aplinkosaugos specialistai.

– Renata, užsiminėte apie kolektyvą ir jo svarbą sprendžiant svarbius klausimus. Kaip Jums pačiai sekėsi įsilieti į kolektyvą, kaip kolektyvas Jus priėmė?

– Džiaugiuosi, jog buvau šiltai priimta, sulaukiau ir vis dar sulaukiu reikiamos pagalbos, patarimų. Nebuvo nė vienos nejaukios akimirkos įžengus į darbinę teritoriją (na, gerai, gal kokia viena ir pasitaikė).

Nemeluosiu, pirmomis dienomis kelis kartus šmėstelėjo dvejonė: „Ar sugebėsiu?“. Truputėlį neramino, kad vykstant į darbą kasdien reikės įveikti nemažą atstumą, nes gyvenu Kaune. Bet tik sušmėžavo. Kolektyvo geranoriškumas ir draugiškumas nuvijo šalin visas abejones.

Tai vieta, kurioje gera dirbti ir bendradarbiauti siekiant bendrų tikslų bei rezultatų. Skamba banaliai, bet pasijaučiau ne kaip atėjusi, o kaip sugrįžusi į ilgą laiką pažįstamą aplinką.

Nežinau, gal tiesiog man taip pasisekė, kad aplink mane teigiamą energiją skleidžiantys žmonės, o gal aš sugebu neigiamos nepastebėti ir nepriimti.

Aš visuomet sau primenu, kad, „jei ieškosi dėmių ant grindinio, nepastebėsi šviesaus dangaus“.

– Eidami dirbti į naują vietą kiekvienas kažko tikimės, įsivaizduojame būsimą darbą, darbo vietą. O ko Jūs tikėjotės ir ką radote, atėjusi dirbti į „Vikonda grupę“?

– Stengiuosi tiek pradedant bendrauti su nepažįstamu žmogumi, tiek ateinant į naują darbovietę neturėti išankstinių nuostatų. Pasikliauju vidiniu balsu, kuris ir šį kartą sakė: „Eik, viskas bus gerai“. Paklausiau jo. Lig šiol nesigailiu.

Galvoju, kad darbo aplinkoje svarbi komanda, be abejo, žmogiška pagarba, supratimas, draugiškumas, realus situacijos vertinimas, kompetencija ir galimybė ją didinti. Kaip jau minėjau, svarbu iš kiekvienos dienos pasiimti ką nors naujo darbine prasme, nesustoti.

Visa tai radau „Vikonda grupės“ įmonėse. Džiaugiuosi gaudama teigiamą energiją ir tikiuosi, kad tokią pat skleidžiu į aplinką.

– Spendžiant iš Jūsų specialybės ir pareigų Jums rūpi, kas vyksta pasaulyje, t.y. klimato kaita, ekologija ir pan. Jūsų nuomone, ar labai grėsminga situacija šiuo metu?

– Taip, vienareikšmiškai rūpi. Tai globali, pasaulinio lygio problema. Žvelgiant lokaliau, man šiek tiek liūdna, kad aplinkosauga, vienos mokslininkės žodžiais kalbant, – podukros vietoje. Lietuvos visuomenėje ekonominės ir socialinės problemos prioretizuojamos prieš ekologines problemas.

Nors ir Lietuva jau susiduria su intensyvėjančiomis ir dažnėjančiomis ekstremaliomis oro sąlygomis (karščio bangomis, audromis ir potvyniais), dėl kurių mažėja pasėlių derlius, nyksta biologinė įvairovė, veikiama ekonomika bei žmonių sveikata. Didelė žmogaus yda – nieko nekeisti, kol nejaučiamos pasekmės.

Žinoma, esamos situacijos negalima spalvinti rožinėmis spalvomis ir neigti realybės, tačiau perdėtas pesimizmas irgi vargu ar duos naudos.

Kiek įmanoma, esamą situaciją reikia taisyti. Ir tai turime daryti kiekvienas iš mūsų, ne rytoj, bet dabar, įvedant ekologiją į savo mintis, į savo kasdienį gyvenimą. Skamba naiviai? Bet juk visi didieji žygiai iš mažų žingsnių sudėti.

– Prieš kurį laiką netgi buvo prognozuojama, jog 2050 metais dėl klimato kaitos ir atšilimo nuskęs Britų salynas. Žvelgiant į šiandienos datą, tai nėra jau taip ir toli: ne tik mūsų vaikai ar anūkai tą pamatytų, bet ir mes patys. Jūsų nuomone, tai yra realu? Ar vis dar įmanoma išsaugoti pasaulį nuo susinaikinimo?

– Mes kalbame ne tik apie potvynius ir sausras, bet ir apie kylantį jūros lygį bei audrų dažnėjimą. Tai neišvengiamai turės įtakos daugumai miestų, iš kurių ne vienas yra ypač pažeidžiamas, kadangi yra izoliuotas geografiškai, taip pat ir salų pakrantės, kurios kenčia nuo erozijos.

Galbūt reikėtų sparčiau prisitaikyti prie esamų arba tikėtinų klimato kaitos reiškinių, jų teigiamo ar neigiamo poveikio. Siekti kuo mažesnėmis sąnaudomis sumažinti šiuo metu patiriamų ir ateityje numatomų patirti neigiamų klimato kaitos padarinių grėsmę ir žalą.

– Sprendžiant iš to, kad įmonėje dirba aplinkosaugos ir ekologijos specialistas, „Vikonda grupė“ taip pat nėra abejinga tam, kas vyksta aplink mus. Gal galėtumėte plačiau papasakoti, kaip viena iš grupės įmonių, Kėdainių konservų fabrikas, prisideda prie klimato kaitos gerinimo, globalinio atšilimo prevencijos, tvarumo?

– Viena iš siekiamybių: atsakingas modernumas. Siekiame būti efektyviausi visose savo veiklose. Pirmieji praktikoje pritaikome pasiteisinusias technologines ir socialines inovacijas gamyboje, kad pakuotės ir gaminiai būtų tvarūs – tai yra perdirbami arba pakartotinai naudojami, kad kuo mažesnis kiekis patektų į sąvartynus. Ypatingas dėmesys skiriamas antrinių žaliavų rūšiavimui.

Taupoma energija (elektra, dujos, vanduo). Pasirenkamos ir pritaikomos gamyboje inovatyvios technologijos, taupančios gamtos išteklius. Ploninama pakuotė, pasirenkamos mažiau taršios aplinkai medžiagos.

Elektros energijai išgauti planuojama panaudoti saulės energiją. Žengiami žingsniai, kad įmonės automobilių parke dominuotų elektromobiliai.

„Vikonda grupės“ įmonės visada ieško naujų ir efektyvių būdų, kaip kurti tvarią pridėtinę vertę.

– Kur, Jūsų nuomone, dar reikėtų tobulėti, t.y. kokius darbus atlikti tiek įmonėje, tiek apskritai, kad situacija gerėtų?

– „Vikonda grupės“ įmones vienija tikslas kurti šiuolaikines rinkos tendencijas bei vartotojų lūkesčius atitinkančius produktus, naudojant naujausius mokslo ir technologinius pasiekimus. Manau, visada yra vietos tobulėjimui, efektyvumo gerinimui.

Bendru mastu, manau, reikalingi pokyčiai transporto, energetikos ir žemės ūkio sektoriuose. Kol atsakingos valdžios institucijos priima atitinkamus sprendimus, gyventojai taip pat privalo prisidėti keisdami savo įpročius, saugodami aplinką ir tausodami gamtos išteklius.

– Renata, kodėl pasirinkote tokią karjeros kryptį?

– Mokykloje gana gerai sekėsi tiek realiniai, tiek humanitariniai mokslai. Asmeninių gabumų svarstyklės nebuvo ryškiai persisvėrusios į vieną pusę. Tad pasirinkti, ką studijuoti, tikrai buvo sunku. Aplinkosaugos kryptį pasirinkau ne iškart. Po vidurinės įstojau į dizainą ir žiniasklaidos technologijas, tačiau gyvenimas viską sudėliojo į savas vietas ir po metų dizainą iškeičiau į aplinkosaugą. Buvo sunku, bet nesigailiu lig šiol.

Pripažinsiu, tikrai nebuvau žalioji aktyvistė vaikystėje. Gal laikai buvo ne tie, visuomenė nebuvo šviečiama, suvokimas apie elementarų buitinių atliekų rūšiavimą buvo arti nulio. Ką jau kalbėti apie konteinerių buvimą prie gyvenamųjų namų.

Tačiau su laiku, persikrausčius iš mažo Lazdijų rajono miestelio – Seirijų, į Kauną, studijų metais suvokimas apie aplinkos ekologiškumo, aplinkos apsaugos būtinumą tik stiprėjo ir stiprėja nuolat iki šiol (šypsosi).

Šiomis dienomis aplinkosaugos srityje daug dėmesio skiriama žiedinės ekonomikos principų padiktuotiems iššūkiams – išteklių išsaugojimo ir atgavimo iš įvairių užterštų srautų procesams, produktų ir technologijų gyvavimo ciklo vertinimui, klimato kaitos valdymo technologijoms.

Džiaugiuosi, kad galiu nors ir maža dalimi prisiliesti prie aplinkos ir verslo problemų sprendimo.

– Gal ir po darbo dalyvaujate kokiuose nors projektuose, savanorystės akcijose, kur siekiama tvarumo, ekologijos, saugoma aplinka? Jei taip, gal galėtumėte apie tai plačiau papasakoti?

– Gyvenime man labai svarbi šeima. Stengiamės laisvalaikį leisti drauge, patirti teigiamų emocijų kartu. Savaime taip išeina, kad laisvas laikas orientuotas į šeimą.

Su vyro palaikymu ketverių su puse metų sūnų Denį mokome gyventi tvariau, ekologiškiau. Pavyzdžiui, būna atvejų, kai beeinant parke Denis, pamatęs numestą, tarkim, šokolado popierėlį, visada pakomentuoja: „Negeri dėdės numetė“ (juokiasi).

– O ką su šeima veikiate laisvalaikiu? Kokių pomėgių turite?

– Mėgstame išvykas – pajūris, ežerai, parkai, muziejai ir t.t. Pasivaikščiojimai ar pasivažinėjimai dviračiais. Mėgstame aplankyti vis kitas vietas. Gamta visokia graži – tiek saulė, tiek vėjas. Manau, kad reikalinga suprasti, kad kažkur širdžiai nemiela. Tuomet ateina aiškus suvokimas, kas gi džiugina tą širdį (šypsosi).

Šiltuoju metų laiku tikrai dažnai vykstame prie jūros, o dabar, rudenį, nenusakomo grožio aprėdais Lietuvos ąžuolai pasipuošę. Nors nedidelė ta Lietuva, viską galima, rodos, ranka pasiekti, tačiau turtinga savo gamtovaizdžiu. Tikrai yra kur akį pailsinti ir sielą atgaivinti.

– Renata, Denis į Jūsų su vyru šeimą atėjo, kai jam buvo beveik metukai. Gal galėtumėte plačiau apie tai papasakoti?

– Šeimoje esu mama ir žmona. Namie turiu du vyrus. Vienam – žmona, kitam – mama.

Mano sūnui Deniui dabar 4,5 metų. Į šį pasaulį jis atėjo simbolinę meilės dieną – vasario 14-ąją. Taip susiklostė, kad kai Deniui suėjo metukai, jo tėvais tapome aš ir mano vyras. Priėmėme jį į savo namus ir širdį, juo rūpinamės ir tikimės, kad padėsime augti visaverčiu žmogumi.

– Manau, tokius atsakingus sprendimus gyvenime priima tik labai stiprūs, atsakingi ir brandūs žmonės. O kokias savo asmenines stiprybes įvardintumėte Jūs pati?

– Manau, kad esu patikima, empatiška tiek asmenine, tiek darbine prasme. Korektiška. Turiu gana tvirtą atsakomybės jausmą. Nors sakoma, kad taip nebūna, bet stengiuosi pasimokyti iš svetimų klaidų, kitų patirtis pritaikyti sau. Taip pat esu užsispyrusi. Kartais užmirštu, kad kiekvienas turime savo tiesą ir kiekviena iš jų yra teisinga. Viskas nuo požiūrio kampo priklauso.

– Vis dėlto labai įdomu, kaip ir kodėl ryžotės Denio priėmimui į savo šeimą?

– Visų pirma tai yra, matyt, motinystės-tėvystės poreikio išpildymas, taip pat noras padėti vaikui. Manau, kad visuomenėje esame vienas už kitą atsakingi, o rūpestis mažesniu kuria tarpusavio pasitikėjimą, stiprina visą mūsų bendruomenę.

Mūsų pokalbį pradėjome nuo aplinkosaugos, ekologijos temos. Išgirdus klausimą: „Kodėl tai darote?“ pagalvojau apie ekologiją. Mes įpratę, kad ekologija yra aplinka, kurioje rūpinamasi švariu vandeniu, žeme, oru.

Lygiai tokia pati ekologija reikalinga psichoemocinėje srityje: taip, kaip negali žmogus gyventi be švaraus oro, taip negali gyventi be meilės, be jautimosi reikalingu, svarbiu, be globos, rūpesčio juo. Bendrąja prasme, kiek rūpesčių besukurtų, vaikai yra džiaugsmas ir rytojus.

– Renata, ir pabaigai pasvajokime: kaip atrodytų Jūsų tobulas pasaulis, kuriame norėtumėte gyventi pati ir kad gyventų ateities kartos?

– Atrodytų, mes tiek daug žinome apie laiką. Juk taip dažnai sakome – „aš neturiu laiko“, „viską turiu suspėti laiku“, „o, seniau tai buvo laikai…“. Žmogų supa nuolatinis judėjimas. Žemė, judėdama orbita aplink Saulę, taip pat sukasi apie savo ašį. Tam tikras praeities apraiškas galima įžvelgti dabartyje. Tad, tam tikra prasme tobulą ateities pasaulį regiu praeityje, kai Žmogus jaučiasi gamtos dalimi, o ne jos šeimininku.

Vieno mokslininko žodžiais tariant: „Net savo nuostabiausiomis svajomis žmogus negali sukurti ko nors puikesnio už gamtą“.