Labūnava: pamirštos „grafystės“ mįslės

III dalis. Pilių ir dvarų dėlionės

Vaidas Banys, Kėdainių krašto muziejus

Jau nuo XIII a. pabaigos po aršių kovų kryžiuočiai kartais pralauždavo mus skydu dengusius žemaičius ir pasiekdavo kaimynines Labūnavos apylinkes. Kentėjo Gaižuvos, Ariogalos, Pernaravos, Subnos ir Galnos žemės Šušvės vidurupyje. Netrukus karas su Ordinu tapo ir Labūnavos gyvenimo dalimi.

Labūnavos „senamiestis“ valstybės priešaušryje

Nuo Labūnavos aukštumų buvo galima matyti tolimas vietoves. Net dabar nuo Pakapių į pietus ir pietvakarius atsiveria kvapą gniaužiantis horizontas už daugelio kilometrų. Virš Graužų senkapio esanti kalva taip pat yra toje vietovėje dominuojanti dešinio Nevėžio slėnio terasoje.

Jei čia funkcionavo signalinė informavimo apie priešą sistema, tai Labūnavos senkapių trikampis turėjo būti strateginės svarbos.

Turėjusios būti nemažos senosios gyvenvietės buvimo vieta nėra žinoma, tačiau galima nuspėti ją buvus Labūnavos kalvoje.

Jei prie esančių archeologinių faktų – kapaviečių sistemos prijungsime hipotetinius įtvirtinimus, gausime gynybinį-memorialinį kompleksą. Žuvusių karių ir kitų gyventojų kapai šiuo atveju būtų ne toliau už pilių ir gyvenviečių, kaip įprasta, bet papiliuose.

Galima numanyti, kad ankstyvuoju istoriniu periodu šis gynybinis-memorialinis kompleksas iš pietų ir rytų priešams buvo visiškai neprieinamas, nes dar XX a. pradžioje žemiau Pakapių plytėjo raistas.

Kryžiaus karų epocha

XIV a. 7-ajame dešimtmetyje Panemunės pilių gynybinė sistema Prūsijos ordino spaudimo nebeatlaikė – kryžeiviai įžengė ir į Labūnavos žemę. Ji tapo kryžkele pakeliui į turtingus Pėdžių ir Žeimių kraštus, kartais žygiuojant Vilniaus kryptim ar į Nevėžio–Nemuno santakos aplinkumoje buvusias pakaunės gyvenvietes.

XIV a. antroje pusėje Labūnavos ir Žeimių regionai tapo Prūsijos ir Livonijos ordinų interesų paribiais. Keletą kartų abi kariuomenės veikė gretimose žemėse ir net buvo susitikusios čia aptarti reikalų.

Ypač įsimintinas savo tragiškomis pasekmėmis dabartinių Kėdainių apylinkėms buvo 1372 m. žygis, kurio metines kiekvienais metais džiaugsmingai švenčiame. Šios šventės paradoksas yra tas, kad žygio aprašyme minimo Gaidinės lauko susiejimas su dabartinių Kėdainių vietove yra hipotezė. Akivaizdu, kad Ryto Tamašausko daugelį metų rašomas fundamentalus toponimikos žinynas privers iš naujo peržiūrėti pirmojo mūsų miesto bei kitų aplinkinių vietovių paminėjimų istoriją. Vieną didelį atradimą tyrinėtojas jau padarė, 2022 m. lokalizuodamas iki tol tik miglotai žinotą Galnos žemės vietovę.

Labūnavos gynybinė (?) sistema

Šaltiniuose aprašytų kryžeivių žygių į Nevėžio slėnio apylinkes buvo keletas, tačiau mažai abejonių, kad dalis jų į metraščius tiesiog nepateko. Iš kronikų tekstų galima suprasti, kad kartais per metus būdavo net keli žygiai, kaip 1379 m. Bent vieno iš jų galutinis tikslas buvo būtent Labūnava. Tačiau gyventojai jau žinojo apie besiartinančius „svečius“ ir jų laukė.

Gilinantis į aprašytus žygius į kaimynines vietoves, kyla klausimas, kodėl neminima Labūnava. Iš Vygando Marburgiečio kronikos matosi, kad kartais perėję Ariogalos, Pernaravos, Galnos žemes, ties Šušvės žemupiu kryžiuočiai sukdavo Nemuno link.

Galima svarstyti, kad žygiai arba nebuvo sėkmingi, kad būtų galima jais pasigirti, arba žemė buvo apeita. Labūnava buvo tolokai nuo abiejų Ordino teritorijų ar vėliau pastatytų jo pilių palei Nemuną, tad mažesniems kryžeivių junginiams lįsti giliau už Žemaitijos buvo rizikinga.

Galimai įtakos turėjo ir Labūnavos gynybinė sistema, galėjusi išnaudoti vietovių topografinė specifiką. Labūnavos senkapių ar menamų įtvirtinimų greta jų trikampis galėjo būti skirtas užtikrinti svarbių kelių kontrolę – navigaciją Nevėžiu ir kelią Kauno link. Palei Nevėžį ir Šušvę dviem linijomis išsirikiavęs Graužių kaimas galbūt yra reliktas kažkada buvusios vienos gynybos grandinės dalies, skirtos saugoti abu krantus.

Visgi maža tikimybė, kad Labūnavos pilių sistema, jei tokia buvo, buvo pajėgi atsilaikyti prieš teutonų karo sistemą.

Ordino pilies mįslė

Ordinas, kelis kartus iš Vytauto gavęs žemes iki Nevėžio, Didžiojo kunigaikščio padedamas XV a. pradžioje ėmė kurti forpostus silpniausiose ir kartu – strateginėse savo naujų valdų vietose. Todėl visiškai nestebina, kad kryžiuočių pilį buvo nuspręsta statyti būtent Šušvės žemupyje. Kiek neįprasta nebent tai, kad pilį pastatė paties Vytauto vadovaujami lietuviai. Tai buvo laikotarpis, kai Vytautui teko kovoti dėl valdžios susidedant su teutonų ordinu.

Vytenis Almonaitis naująją Kionigsburgo pilį lokalizuoja dešiniajame Šušvės krante, prie Skaistkalnio dvarvietės. Ši vieta nėra patogiausia įvairiais požiūriais. Kyla klausimai, kodėl ordinas negalėjo statyti pilies patogesniame dešiniame krante ir apskritai kodėl prie Šušvės, o ne prie Nevėžio kranto. Piliavietė yra kiek atokiau ne tik nuo didesnio vandens kelio, kuriam kryžiuočiai teikė didelę reikšmę, bet ir nuo tiesiausio sausumos kelio į Kauną.

Atsakymas neturėtų slypėti kokiose nors mums nežinomose sienos demarkacijos sąlygose – formaliai ordinui priklausė visos žemaičių žemės iki Nevėžio.

Ko saugojosi kryžiuočiai?

Jei Kionigsburgą lokalizuojame prie Skaistkalnio, susidaro įspūdis, kad pilis statyta ne galvojant apie ekspansiją ir norint parodyti naujos valdžios bei tikėjimo galią. Priešingai, pilies vieta rinkta nuošaliau nuo akių, saugantis puolimų, pirmiausia – iš rytų ir pietų pusių. Būtent ten orientuotos stipriausios gynybos linijos.

Atidžiau patyrinėję Šušvės reljefą aplink piliavietę pastebėsime, kad priešais ją pastebima natūrali aukštuma, taip pat turinti dirbtino pylimo požymių. Net šiuo metu nuarta ir nuslinkusiais šlaitais, ji yra galimos ordino piliavietės aukščio lygyje. Nuo šio pylimo puikiai matosi ir Pakapių kalva.

Būtent nuo čia prasideda pašušvio Graužiai, besileidžiantys panevėžio Graužių link.

Gretimo Paliepių dvaro savininko sūnus savo memuaruose rašė, kad tarpukariu dar žinota toje vietoje buvus seniai apleistų kapų. Hipotezė apie galimą senkapio analogiją su Graužiais prie Nevėžio laukia savo tyrimų.

Žemių kunigaikščiai

Paviršutinišku žvilgsniu įvertinus galimo Kionigsburgo buvimo Skaistkalnyje topografiją, kyla viena mintis – kryžiuočiai šioje teritorijoje nesijautė saugūs net užtariami didžiuoju tapusio Vytauto.

Reikia turėti omenyje, kad dešimtmetį prieš pilies atsiradimą karalius Jogaila, apibrėždamas Trakų kunigaikštijos sienas, dalį jos žemių padovanojo Vytauto konkurentui Skirgailai.

Nuo pietų Nevėžiu ėjusi valdų siena kaip tyčia apibrėžė tik Labūnavos žemės teritoriją ir už jos jau suko į šiaurę per Pėdžius ir Aristavą (sic!).

Tomas Čelkis pastebi, kad Lietuvos valdovo galia šiose teritorijose nebuvo itin stipri. Šaltiniuose minimi savarankiškumu kai kuriose lokaliose bendruomenėse išsiskyrę vadinamieji „satrapai“, „reges“. „reguli“, „kunige“ ir kitaip šaltiniuose įvardijami ankstyvieji kunigaikščiai.

Palankumu kryžiuočiams jie, tikriausiai, nepasižymėjo. Štai Upytės žemės satrapas Eigintas, grasinęs išnaikinti kalavijuočius, o jų pilis išdalinti savo draugams. XX a. pradžioje Bakainių piliakalnį žvalgęs Liudvikas Kšyvickis jį visai ne be pagrindo sutapatino su Sosiais, kurie Livonijos kronikoje priskirti prie to paties Eiginto valdų. Sosių žemę Livonijos ordinas nusiaubė tais pačiais 1372 m., kaip ir Labūnavą ir spėjamus Kėdainius.

Skirgaila ir Labūnavos valdovai

Iš vėlesnių Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Senojo laikų bylos aiškėja, kad Skirgaila dovanojo žemes vietiniam didžiūnui, kurio vardas nepaminimas. Tačiau kalbama apie jau minėtą „mitinę“ Da[u]siūnų/Da[u]siškių vietovę, kuri turėjusi priklausyti ano didžiūno vaikaičiui Vytartui. Kad vaikaitis buvo ne mažiau įtakingas už senelį, aiškėja iš kelių povytautinių dokumentų, kuriuose jam didysis kunigaikštis Kazimieras Labūnavoje dovanoja net 6 veldaminius žmones.

Prisiminkime, kad Dasiūnai yra numanomos senosios gyvenvietės/dvarvietės paribyje – greta Pakapių. Iš kitų šaltinių aiškėja, kad kita Labūnavos dvarvietės valda Pakapių pusėje ilgai turėjo sudėtinį Vytartų pavadinimą. Tad nemažos senojo dvaro centro dalies priklausymo Vytartų giminei faktas leidžia daryti prielaidą, kad XIV a. viduryje vietiniai žemės kunigaikščiai galėjo būti iš Vytartų giminės.

Skirgailos dovanotų Dasiūnų istorijoje galima įžiūrėti Vytauto ir Skirgailos–Jogailos kovų pėdsakus. Kartu su žeme numanomam kunigaikščiui buvo dovanotas veldaminis žmogus (baudžiavos pradžia!) Visagaila. Tačiau faktas, kad Vytartui žemę teko teistis per teismus jau po Vytauto mirties rodo, kad į valdžią grįžęs Vytautas galėjo nepripažinti Skirgailos rašto.

Vytartų turtingumą liudija vėlesni dokumentai, iš kurių aiškėja, kad giminė turėjo nemažai valdų žemėse nuo Labūnavos iki Žeimių.

Mūsų dienas, ko gero, pasiekė vienintelis tokios valdos vardas – Paciūnai. Tikriausiai pradžią jam davė Pocius Vytartavičius, buvęs Kauno karužu (vėliavininku). Kaip ir pridera karužo akalicai, ji buvo priekyje rytuose linijoje išsidėsčiusių dar 3 bajorkaimių – Pėdžių, Žiogaičių ir Saviečių.

Didysis magistras prie Labūnavos vartų

Tačiau labiausiai mus dominanti asmenybė minima V. Marburgiečio kronikos tekste, kur aprašomas 1365 m. kryžiuočių ordino magistro Vinricho iš Kniprodės žygis į Vilnių.

Labūnavos žemėje prie Nevėžio brastos jie užpuolė bajoro Ivano dvarvietę. Bajoras leido sau derėtis su pačiu kryžiuočių magistru, siūlydamas nenaikinti dvaro, idant pats galėtų jame rasti prieglobstį grįždamas atgal. Tenka sutikti su Darium Baronu, pastebėjusiu, kad taip siūlyti galėjo tik žmogus, gerai jaučiantis, kad už tokį „svetingumą“ jam nenuriedės galva Lietuvos didžiojo kunigaikščio įsakymu…

Derybos nepavyko. Didysis magistras įsakė viską sudeginti, gyventojus išžudyti, o pats didžiūnas išsivestas į nelaisvę.

Tačiau panašu, kad jis liko gyvas, nes po dešimtmečio tas pats magistras čia vėl atvyko su kariauna, siaubdamas Aristavos, Ariogalos, Gaižuvos ir kitas netolimas žemes. Bet kronikoje Labūnavos vardas šį kartą paslėptas po mįslinga daugiskaita – Ivanų žemėmis (terras Ywanorum).

Alšeniškiai Nevėžio slėnyje

Viena akivaizdu, kad taip kryžiuočių kronikoje mažiausiai dešimtmetį figūruojantis asmuo negalėjo būti tik prakutęs vietinis bajoras, kurių įtvirtintų sodybų ėmė daugėti XIV a. pabaigoje. Reikia atkreipti dėmesį, kad šimtuose ordino kronikų aprašomų įvairių gyvenviečių ir pilių užpuolimų, kuriuose žudomi ir grobiami tūkstančiai žmonių, vardai minimi gana retai ir tik žymiausių asmenų.

Aiškinantis įvardijimus daugiskaita ir stebint šaltiniuose greta dažnai minimas kaimynines žemes, dėmesį patraukia vis šalia „atsidurianti“ Aristava.   

Istoriografijoje įsivyrauja tarpukariu Henriko Lovmianskio išsakyta hipotezė, kad pastarąją valdė magnus satrapa Algimantas (Vinco Pietario išgarsintas pirmajame lietuvių istoriniame romane), siejamas su Alšėnų kunigaikščiais. Alšėniškiai laikomi pirmosios Lietuvos dinastijos palikuoniais. Tik tokio lygio hierarchijos žmogus galėjo sau leisti pasakyti, kad valdyti Aristavos žemę „jis pats išsirinko“.

Algimanto autoritetą gali nusakyti faktas, kad jis buvo delegacijos, kuri 1387 m. Krokuvoje derėjosi dėl Jogailos ir Jadvygos jungtuvių, dalyvis.