Labūnava: pamirštos „grafystės“ mįslės

II dalis. Tarp mitologinių dausų ir archeologinio įžemio

Vaidas Banys, Kėdainių krašto muziejus

Po įvairius muziejus išskaidyta Labūnavos apylinkių senkapių tyrimų dėlionė į visumą dar nesudėliota. Tokia mokslinė migla šiek tiek stebina, nes XX a. viduryje vietos archeologiniais objektais domėjosi garsūs mokslininkai. Lietuvių archeologijos patriarchui Jonui Puzinui vadovaujant, Graužiuose savo didžiąją karjerą pradėjo kėdainietė Regina Volkaitė-Kulikauskienė. Pakapių bei Ruseinių tyrimams vadovavo Pranas Baleniūnas, karo metu Karo muziejuje slėpęs žydus, po karo sovietų nuteistas ir miręs Vorkutoje. Po 30 metų čia tyrimus vykdė dar vienas būsimas archeologijos korifėjus Vytautas Urbanavičius.

Paraščių žemė

Labūnavos apylinkėse yra bene didžiausia mokslui žinomų ir dar tyrinėtojų tebelaukiančių kapinynų koncentracija dabartinėje Lietuvos teritorijoje. Graužių kapinynas su savo radiniais XX a. viduryje buvo vienas garsiausių Lietuvoje, jo radinius nagrinėjo nemažai žinomų ne tik Lietuvos, bet ir SSRS archeologų. Graužių radiniai buvo svarbi faktografija mokslo darbuose apie ikivalstybinės Lietuvos prekybinius ryšius, prekybos ir auksakalystės lygį, luominės visuomenės susidarymo ir kitais klausimais.

Labūnavos kapinynas, kurio likučiai šiek tiek buvo tyrinėti, mokslinėje apyvartoje yra pamirštas.

Paradoksalu, tačiau į pačią nagrinėjamų artefaktų radimvietės vietovę istorijos korifėjai tiesiog pamiršdavo pasižiūrėti. Jau Kryžiuočių ordino kronikose minima terra Labuno Lietuvos istorijos moksle taip ir liko terra incognito, kur niekas nesidomėjo, kur ta terra prasideda, kur baigiasi ir apskritai, kas joje gyveno.

Tikriausiai prie to prisidėjo tai, kad nors Labūnava yra Lietuvos viduryje, tačiau istorijos kontekste ji visada buvo didelių interesų paribiuose. Ikivalstybinėje epochoje – valstybę formavusios Aukštaitijos paraštėje, Kryžiuočių laikais – už Panemunės gynybinės sistemos ribų ir Žemaitijos paribyje.

Senosios šventvietės

Didžiausią pastarojo meto atradimą padarė taip pat ne mokslininkai. Už kelių kilometrų nuo Pakapių, Sengynės pašlaitėje Kėdainių metalo detektorių klubas „Radinukas“ aptiko iki tol istorikams nežinotą degintiną kapinyną. Ten rasta per 150 segių, apyrankių, žvangučių ir kitų radinių, datuojamų ikivalstybiniu laikotarpiu. Akivaizdu – netoliese yra buvusi gyvenvietė.

Verta atkreipti dėmesį į įdomią detalę: iš Sengynės šlapynių didesne archainės Nevėžio senvagės dalimi į Urką tekėjo Alkupio upelis. Alkas siejamas su pagoniška baltų šventviete, kurioje buvo aukojamos aukos dievams. Dažniausiai alkais vadinti kalnai, o nuo jų vardai pereidavo gretimiems objektams. Alkupis tekėjo beveik sujungdamas Sengynės bei Pakapių senkapius, ir įsiliejo į Urką Labūnavos-Pakapių kalvos papėdėje. Anot vandens mitologijos tyrinėtojos Linos Būgienės, baltai tikėjo, kad vandenyje gyvena mirusiųjų vėlės, vanduo jas plukdo į pomirtinį pasaulį.

Lingvistai archaizmą alkas įtaria atėjus iš indoeuropiečių prokalbės laikų. Germanų kalbose šio žodžio vediniai taipogi reiškia „saugoti, ginti“.

Gal senieji baltai tikėjo, kad juos gali apginti ne tik pilių sienos, bet ir su žirgais bei visa ginkluote palaidotų karių vėlės. Labūnavos senkapių trikampio memorialai įrengti menamų pilių papėdėse. Taigi, jei ant Labūnavos kalvos buvo kokie nors įtvirtinimai, pirmieji priešus turėjo pasitikti „milžinkapiai“ ir tik po to į kovą stodavo jų ainiai pilių įtvirtinimuose. 

Baltų religijos ir mitologijos reliktai

„Radinuko“ rastas kapinynas buvo netoli nuo Gojaus, pusiau supamo Vėrupės upelio. Gojai siejami su vėlesnės kilmės alkviečių sinonimais. Mikalojus Daukša „Postilėje“ aiškino, kad gojais liaudis vadino alkvietes. Babėniškis kunigas kalbos etimologiją puikiai žinojo – jo gimtųjų Daukšių, kaip ir Kėdainių miesto apylinkėse, gojų likučiai su juose augančiais senais ąžuolais žaliavo iki XX a. pradžios.

Vėrupė skyrė (arba jungė) aukštumą su senkapiu nuo  Gojaus ir įtekėjo į Gynią netoli Sengynės šlapynių. Lygiagrečiai joms aukštuma į šiaurę driekėsi XX a. vidurio žemėlapiuose matomi miško likučiai, kurių vienas taip pat buvo išlaikęs Gojavietės vardą.

Sunku nustatyti (melioracija daugumą senųjų upelių suvarė į bevardžių griovių sistemą), ar minėtas Alkupis prasidėjo Sengynės šlapynėse (šalia kapinyno), ar netoli buvusios Gojavietės giraitės. Bet kokiu atveju visi išlikę toponiminiai ir kartografiniai duomenys leidžia manyti, kad abu gojeliai yra reliktas vieno Gojaus, galėjusio tęstis kairiuoju ar abiem Alkupio krantais.

Nebežinome visų alkviečių paskirčių. Galbūt gojai buvo skirti ne vėlių, kurios baltų tikėjimuose iškeliaudavo, o sielų buveinėms. Mirusiųjų sielos dažniausiai persikūnydavo į medžius, kur gyvendavo šalia gyvųjų. Lietuvių tautosakos patriarchas Jonas Balys teigė, kad galimas daiktas, prie alkupių buvo kartu gerbiami ir prie jų augę miškeliai.

Įdomu, kad Pakapių kapinyno prieigose yra Dasiūnų kaimas. Reljefo izolinijos rodo, kad vietovės ribose aukštuma yra net 50 m virš jūros lygio. Jei darysime prielaidą, kad šios vietovės pirmykštis pavadinimas galėjo būti Dausiūnai, o pro Gojų ir kapinyną tekančios upės – Vėlupė, turėsime neįtikėtiną senojo tikėjimo elementų kompleksą, besitęsiantį iki Pakapių–Labūnavos kalvos.

Paslaptingi akmenys

Galbūt buvusio Gojaus reliktu galima laikyti gamtos paveldo objektą – dvilypį ąžuolą, keliantį savo kamienus „į dausas“ būtent Da[u]siūnuose. Ąžuolas nuo Nevėžio šlaito žiūri į kitame krante esančius Paliepius, kur kažkada gulėjo apeiginis akmuo.

Grafas Marijonas Čapskis, nuo Nevėžio pakrantės prie Raguvos į savo rūmų parką Kėdainiuose atsivežęs didelį mitologinį akmenį su iškaltais žalčiais, panašų riedulį, tik su „įspausta“ pėda, panoro nusipirkti ir iš Paliepių dvarininko Juozapo Daugirdo.

Kalbama, kad čia nutiko keistas dalykas. XIX a. viduryje jau uoliais katalikais laikyti vietiniai nė už ką nenorėjo atiduoti savo pagoniško relikto. Paliepiškiai, sužinoję, kiek už jų globojamą akmenį siūlo Kėdainių ponas, surinko tokią pat sumą ir nunešė J. Daugirdui. Šiam pinigų imti bajoriškas unaras neleido, bet ir riedulio grafui nebepardavė. Greičiausiai tą patį akmenį jau tarpukariu Paliepiuose aptiko archeologas ir istorinių-nuotykinių knygų virtuozas Petras Tarasenka.

1937 m. į kelionių vadovą akmenį įtraukė šias apylinkes puikiai žinojęs Steponas Kolupaila.

Prisiminimuose užsimenama ir apie riedulius Labūnavoje, buvusius Nevėžio slėnyje už kelio į koplyčią. Pasak vienos iš legendos versijų, netoli jų mamos susapnuotą lobį rado Zabielos grioviakasys Vladas Jakimavičius. Ko gero, giminaitis neseniai mirusio rašytojo Liudviko Jakimavičiaus, kurio protėviai gyveno palei Labūnavą.

Masyvus ketaus kryžius ant Jakimavičių kapavietės ir dabar stovi netoli koplyčios.

Kur plaukia vėlės?

Vidurio Lietuvos senkapiai, archeologų įmantriau vadinami Vidurio Lietuvos plokštinių kapinynų kultūra kelia ne vieną istorijos mokslui kol kas sunkiai atsakomą klausimą. Kertinis jų – kodėl toks neproporcingai mažas čia rastų degintų mirusiųjų kapaviečių santykis lyginant su žirgų kapais ir kitomis įkapėmis?

Graužių kapinyno tyrinėtojas V. Urbanavičius dar prieš 30 m. iškėlė mokslo pasaulyje tuomet priešiškai sutiktą hipotezę, kad kai kurios baltų kultūros sudegintus mirusiuosius laidodavo vandenyje. Nemažai pastarojo meto tyrinėjimų šitai linkę patvirtinti. Labūnavos senkapių trikampio radiniai taipogi verčia naujai įvertinti čia buvusius laidojimo papročius.

Pastebėtina, kad Labūnavos žemės degintini kapinynai su išlygomis yra arba buvo prie upių santakų. Išlygos dėl fakto, kad daugelis kapinynų sunaikinti arba netyrinėti, tad nežinome, kokie jie buvo. Sunaikinti ir kai kurie upeliai.

Tokia „privaloma“ kapinynų prie upelių įrengimo sąlyga sukelia minčių, kad vandeniu sakraline prasme į dausas plaukė ne tik vėlės.

Sudeginti mirusieji ir vanduo

Jau patvirtintos laidojimo vandenyje analogijos kitose vietose leidžia daryti prielaidą, kad šis paprotys galėjo būti ir Labūnavos žemėje.

Graužiuose senkapiai buvo kairiajame Kapupio (sunaikintas) krante, tikėtina, kažkada tekėjusio į už 300 m esantį Nevėžį.

Kapavietė buvo rasta ir Galakaimio (Gailiakaimio) kalvoje tarp Aluonos ir Domeikiškės santakos į Nevėžį; neaišku, ar tai ta pati vieta, minima dar XX a. prisiminimuose apie šalia Antrųjų Bajėnų dvarvietės esančiose kalvelėse randamus „didelių žmonių kaulus“. Jei taip, tai šiose vietovėse reikia ieškoti klasikinių „milžinkapių“ vietos.

Įdomus sutapimas – dauguma kairiojo Nevėžio kranto žinomų ir spėjamų senkapių upėmis buvo sujungti į vieną sistemą. Pociūnų, Serbinų – prie Mėklos; Saviečių–Žiogaičių – taip pat saloje prie Mėklos; Pėdžių – tarp Barupės ir Vedavo, įtekančio į Mėklą; Sičionių–Liepupės ir Barupės tarpupyje.

Iš Sengynės šlapynių ištekantis Alkupis iš esmės taip pat jungė mažiausiai du senkapius ir tekėjo į Mėklą.

Visi jie sutekėdavo į „centrinę“ Mėklos–Barupės santaką prie Labūnavos kapinyno ir dvarvietės…

Geomorfologinės upelių anomalijos

Visi šie Labūnavos apylinkių upeliai labai domino ir stebino Steponą Kolupailą. Dabartinės Gynios, Mėklos ir Barupės upelių vagos „nesuderintos“ su senaisiais jų slėniais. Profesorius stebėjosi, kad Nevėžio senvagės slėniu anksčiau tekėjusios Barupės žiotys atsidūrė šiaurėje prie Labūnavos, kur į Nevėžį įtekėdavo prieš jo srovę. O Barupės vaga ėmė tekėti anksčiau šios intaku buvusi Gynia.

S. Kolupaila įtarė, kad Barupė anksčiau tekėjusi į pietus, o nukreipta į šiaurę ji buvo ne be senųjų vietos gyventojų įsikišimo. Viename kelionių vadove jis svarstė, kad ši upė buvo pasukta Pakapiuose, ties dabartine Alkupio ir Urkos santaka, kur „senovėje buvo pilis“.

S. Kolupaila nebuvo istorikas, tad istoriniai teiginiai apie pilį tikriausiai ne jo, o kažkurio iš autoritetingų jo kolegų ir leidinio bendraautorių – Konstantino Avižonio ar Igno Končiaus.

Profesorių svarstymai apie pro senkapius pratekančių upių vagų keistenybes verčia prisiminti apie hunų vado Atilos kapavietę. Šis buvo palaidotas upės vagoje, prieš tai ją nukreipus.

Tarp kitko, aptariamų Labūnavos senkapių pradžia sutampa su hunų epocha Europoje. Anot Eugenijaus Jovaišos, kaip tik V–VI a. baltų kraštuose susiformuoja kariaunos ir karinė aristokratija. To meto Labūnavos kapinynas tai patvirtina – kai kurie kapai čia išsiskiria ypač turtingomis įkapėmis.

Galbūt čia palaidotiems kariams teko susidurti ir su nomadais – iki garsiojo bendraamžio Plinkaigalio, nusiaubto hunų ar akacirų, tėra diena jojimo kelio.

Senkapių apeigos

Labūnavos senkapiuose per tūkstantmetę jų gyvavimo epochą buvo atliekamos įvairiausios apeigos. Gana mįslingos veiklos faktus archeologas Vytautas Urbanavičius rado Graužiuose. VI–VII a. moterų kapai praėjus keleriems metams po laidojimo buvo atkasti ir iškelti, o po kurio laiko vėl suguldyti atgal, stengiantis išlaikyti pirminę padėtį. Galbūt tai mirusiųjų prisiminimo ar pagerbimo ritualų ženklai. Tuo tarpu vyrų kapai nebuvo liesti.

Labūnavos senkapio viduje iš akmenų eilių buvo išdėliotos laužavietės, kuriose rasta lipdytos keramikos fragmentų. Dėl tyrimo duomenų ribotumo galima tik spėlioti apie jų paskirtį.

Vargu ar tai buvo palaikų deginimo vieta, kapinynuose jos kol kas nerandamos. Galbūt tai aukurai, kuriuose buvo kūrenama ugnis, atliekamos bendruomenės apeigos ir aukojamos aukos. Antai numanomo Graužių karo vado kapo (žr. V. Urbanavičiaus rekonstrukciją) duobė visa buvo padengta degėsių sluoksniu.

Nemaža tikimybė, kad akmenų aukurai yra kenotafai – simboliniai kapai svetur žuvusiems vietos kariams.

Gana simboliška, kad Labūnavos aukurais buvo susidomėjusi paskutine Lietuvos ragana tituluota Eugenija Šimkūnaitė. Iš tikrųjų ji buvo biologijos mokslų daktarė, domėjosi archeobotanika, talkindavo archeologams, nustatydama augalų rūšį ir amžių iš kasinėjimų metu rastų gaisravietėse suanglėjusių augalų liekanų. Ištyrusi Labūnavos aukurų anglį, garsioji ragana-mokslininkė nustatė, kad laužaviečių anglis yra sudegusios kadagių šakos.

Čia verta atsiversti Kornelijaus Tacito „Germaniją“, kurioje buvo pirmą kartą paminėtos aisčių gentys. Pasakodamas apie medieną, naudotą žymesniųjų germanų vadų sudeginimui, istorikas pažymi, kad kadagio mediena buvo tarp kelių svarbiausiųjų.

Prūsų pėdsakas Vidurio Lietuvoje: žirgo kultas 

Vidurio Lietuvos gyventojų pasaulėžiūra išsiskyrė kario kultu. Į kapus buvo dedama ne tik ginkluotė, papuošalai ir amuletai. Greta buvo laidojamas ir ištikimiausias kario palydovas – žirgas (ar net keletas jų).

Graužiuose ir Ruseiniuose buvo keli degintini karių kapai virš žirgų. Pakapiuose kario pelenai rasti vienoje kapo duobėje su žirgu, tačiau nemažai jų išbarstyta tiesiog virš žirgų kapų. Nors mokslininkai dar bando išsiaiškinti išskirtinai dažno žirgų laidojimo Vidurio Lietuvoje priežastis, tačiau jau dabar yra akivaizdi prūsų pasaulėžiūros įtaka.

Graužuose buvo rasta per 150, Pakapiuose – 32 žirgų kapai (skaičiuojant radinius reikia turėti omeny, kad tai tik likučiai). Šušvės vidurupyje esančiame Ruseinių senkapyje rasta 100 palaidotų žirgų.

Pakapiuose ir Graužiuose žirgai laidoti XI–XIV a. Kario palydovai laidoti taip, kad dausose vėl galėtų nešti savo raitelį į kovą – su žąslais, kamanomis, balnais ir t. t. Vidurio Lietuvoje – ypač Graužiuose, Pakapiuose, Ruseiniuose, nuo X a. pakinktų dalys pradėtos sidabruoti.

Kartais žirgai puošti kur kas labiau, nei raiteliai: gausu karčių papuošalų, sidabruotų apkalų, gintarinių karoliukų, segių, skambalų ir pan. Graužiuose vieno žirgo kamanos buvo papuoštos 24 skambalėliais, kitos jo puošmenos taip pat skaičiuojamos dešimtimis.

Auksakaliai, lobiai ir vietos elitas

Kokios svarbos buvo kažkuris žemės centras, nurodo įvairūs socialiniai aspektai, apie kuriuos sužinome iš tų pačių kapinynų. Elitinės ginkluotės ir prabangių papuošalų kiekio lyginimas su kitais kraštais leidžia susidaryti vaizdą, kokia socialinė struktūra vyravo regione.

Laima Nakaitė-Vaitkunskienė dar XX a. viduryje atkreipė dėmesį, kad Nevėžio baseinas nuo seno garsėja sidabro radiniais. Jų kartografavimo duomenys parodė, kad jau I tūkst. viduryje čia gyvenę nagingi meistrai, gaminusieji papuošalus iš sidabro. Iki II tūkst. pradžios abipus Nevėžio esančiose vietose rasta nemažai sidabrinių bei sidabru išpuoštų žalvarinių bei geležinių dirbinių.

Ypač išsiskiria 1969 m. Graužiuose rastas lobis, kurį sudaro sidabriniai vyta antkaklė ir kalavijo makščių antgalis. Bendras jų svoris yra daugiau kaip 1 kilogramas.

Ten pat buvo rasta ir apdegusių sidabro įkapių: pasaginės segės, masyvi juostinė apyrankė, lydiniai ir pan. Tiek gryno sidabro dirbinių iki XX a. pabaigos nebuvo rasta nė viename Lietuvos kapinyne.

Graužiuose rastos XII a. gyvenusio profesionalaus juvelyro darbo priemonės – svareliai, naudojami brangiam metalui sverti, žaliava prabangos dirbiniams gaminti, taip pat gatava produkcija – segės ir kiti papuošalai. Graužių juvelyro ar jų grupės (Pakapiuose taip pat rastas svarelis) dirbiniai buvo paklausūs tarp kaimyninėse žemėse gyvenusių pasiturinčių damų.

Papuošalai rasti ne tik dabartinių Kėdainių, bet ir Kauno, Raseinių ir kituose rajonuose. Tai liudija apie Labūnavos prekybinių ryšių tinklą vikingų epochoje.

Labūnavos karinis elitas vikingų epochoje

Kai kurie darbai, pvz., sidabrinis kalavijo makšties antgalis yra vienetinis, neturintis analogų ir kaimyniniuose kraštuose. Tyrinėtojai spėja, kad dirbinio papuošimai gali būti ornamento žymuo, parodantis ankstyvosios bajorijos sluoksniui priklausiusio asmens statusą. Vėliau visa tai virto į ženklus ir herbus.

L. Nakaitės-Vaitkunskienės manymu, tokios ypatingai aukštos kvalifikacijos meistrus globodavo ir brangius daiktus galėjo užsakyti kunigaikščiams lygaus statuso asmenys, ir jų šeimos nariai.

Čia reikia prisiminti vaikų iš Labūnavos kapinyno į Kunionių muziejų atneštą juostinį skliautiniu raštu puoštą įmovinį ietgalį. Ornamentas primena suskliaustus grobio link pikiruojančio sakalo sparnus.

Tai ypač retas IX–X a. raitelio ginklas, kurio vidurio Lietuvoje rasta tik keli vienetai. Tokių ietgalių plunksna būdavo iki 40 cm, o kotas siekdavo apie porą metrų. Vytauto Kazakevičiaus manymu, tai brangus skandinaviškos kilmės importas. Vikinginio kalavijo dalis tarpukariu buvo rasta ir Graužiuose.

Apylinkėse taip pat aptiktas visas arsenalas kitokios ginkluotės, kurios užtektų iliustruoti visai VI–XV a. baltų karybos paskaitai: įmoviniai ietgaliai su karklo bei rombo formos plunksnomis, pentiniai siauraašmeniai ir įmoviniai kirviai, plačiašmeniai kirviai su lankiniais ir tiesiais ašmenimis, įvairiausi peiliai ir t. t.

Tad Labūnavos kapinynų radiniai liudija, kad abipus Nevėžio nuo II tūkst. pradžios gyveno pasiturinti bendruomenė, turėjusi karius, galėjusius sau leisti įsigyti tuometinėje Europoje efektyviausią raitelio ginkluotę. Turint omeny tiek prabangos, tiek elitinės ginkluotės radimo faktus Labūnavos apylinkėse, galima numanyti, kad vietos žemės/-ių diduomenės struktūra buvo susiklosčiusi jau vikingų epochoje.