L. Raižienė: „Svarbu ne tik susikaupimas, atidumas, kruopštumas, bet ir noras bei vidinis tikėjimas“

Po žiemos pasirodžiusi pavasario šviesa ir laukimas žmogaus širdyje sukelia norą gyventi, džiaugtis nauju prisikėlimu. 

Prabudusi gamta atgyja, paukštelių čiulbėjimas malonina klausą, o tai simbolizuoja, kad artėja Kristaus prisikėlimo šventė, šv. Velykos.

O kokios Velykos be margučių? Kiekvienas lietuvis, kokio tikėjimo jis bebūtų, žino, kad margutis – prabudimo simbolis, atspindintis labai gilią šeimos ir bičiulių bendrystę, o kartu ir gražiausią pavasario šventę.

Reikalingas noras ir vidinis tikėjimas

Šiais laikais žmonės įpratę skubėti, dalis jų kiaušinius prieš Velykas margina persmelkti tos pačios nepaliaujamos skubos, tad padaryti gražų autentiškų tradicijų, originalių raštų ir meilės bei šilumos kupiną margutį be sintetinių spalvų ar taip pamėgtų blizgių detalių – nelengva užduotis. 

„Šiam iš pažiūros lyg ir paprastam darbui reikia ne tik susikaupimo, atidumo, kruopštumo, bet ir noro bei vidinio tikėjimo, kad gautas margutis būtų pats gražiausias ir stipriausias“, – pabrėžia kiaušinių marginimui jau daugelį metų neabejinga senojo margučių marginimo amato puoselėtoja, atestuota sertifikuotų tautinio paveldo produktų tradicinė amatininkė Laima RAIŽIENĖ (68).

[quote author=“L Raižienė“]Tėvų namuose kiaušiniai būdavo dažomi Velykų išvakarėse. Nėra buvusios šventės su baltais, nedažytais kiaušiniais. Mano močiutė iš tėtės pusės kiaušinius margindavo vašku, tėvelis skutinėdavo, o aš stebėdavau, kaip atsiveria raštai ant tokio nedidelio kiaušinio.[/quote]

Atrinkdavo gražiausius

„Kiaušinių marginimui mūsų senoliai naudojo vašką, jį raižydavo, skutinėdavo, o dažydavo merkdami į juodalksnio ir geležies rūdžių iš anksto paruoštą tirpalą, kurio dėka kiaušiniai tapdavo juodi, o vašku išpiešti ornamentai likdavo balti, nenudažyti. 

Tokie juodai balti margučiai buvo ir vėl dedami į puodą, tik jau su svogūnų lukštais bei vandeniu ir verdami apie dešimt minučių. 

Išimtus iš šio viralo dar karštus kiaušinius nuvalydavo ir atrinkdavo gražiausius, įvairiausių raštų margučius, kurie puikuodavosi ant šventinio stalo. 

Kiek žinoma, Lietuvoje daugiausia buvo marginami vištos kiaušiniai, dabar pasitaiko ir žąsų, ančių ar net stručio margučių“, – tikina Laimutė. 

Margino nuo dešimties metų

Senojo margučių marginimo amato puoselėtoja margučius marginti išmoko vaikystėje. Laimutė dar ir dabar prisimena, kad jos giminėje dar savaitė prieš Velykas pradėdavo virti gyvenimas: visi margindavo kiaušinius.

Paklausta, kada tiksliau pradėjo lavinti ranką ir domėtis margučių marginimu, Laimutė atsako, kad margino visada kasmet, turbūt nuo dešimties metų. 

Beribis smalsumas ir noras

„Tėvų namuose kiaušiniai būdavo dažomi Velykų išvakarėse. Nėra buvusios šventės su baltais, nedažytais kiaušiniais. 

Mano močiutė iš tėtės pusės, kiaušinius margindavo vašku, tėvelis skutinėdavo, o aš stebėdavau, kaip atsiveria raštai ant tokio nedidelio kiaušinio. 

Beribis smalsumas bei noras sužinoti, išbandyti, pasigaminti ir gražinti gyvenimo buitį tuo, ką gali padaryti, pagaminti žmogus, o ne mechanizmai, lydintis mane iki šiol, trykšte tryško iš mano tuo metu dar mažytės širdelės.

Ilgainiui stebėdama vyresniųjų darbą nė nepajutau, kaip kiaušinių marginimo pomėgiu užsikrėčiau ir aš pati“, – prisimena  atestuota sertifikuotų tautinio paveldo produktų tradicinė amatininkė. 

[quote author=“Aut. past.“]Kiaušiniai, kaip gyvybės simbolis, buvo svarbūs per visas pavasario šventes: jie buvo dažomi per Velykas, taip pat ir per Jurgines, Apreiškimo šventę, kuri minima balandžio 24 dieną, o tam įvykiui dažyti margučiai buvo vadinami jurgučiais. Per Sekmines, per kurias garbinama augalija ir naminiai gyvūnai, svarbūs kiaušiniai. Tik jie jau nėra marginami.[/quote]

Pamokė kaimynė

Kaip užkaitinti vašką, kaip pasigaminti juodalksnio tirpalą, anot Laimutės, ją pamokė septyniasdešimtmetė kaimynė. 

„O būdama vienuolikos velykiniais įvairiaraščiais, įvairiaspalviais margučiais aprūpindavau jau ir savo šeimą. 

Ir, galima sakyti, nuo to laiko kasmet vis ką nors naujo iš savo patirties sužinojusi, su didžiausiu malonumu ir begaliniu noru, niekieno neverčiama ruošdavausi kiekvienoms šv. Velykoms. 

Didžiausias džiaugsmas apimdavo ir geriausias atpildas tuo metu būdavo atlikto darbo įvertinimas. 

Labiausiai širdį glostydavo žinojimas, kad mano pačios rankomis marginti kiaušinukai žmonėms patinka“, – atsiminimais dalijasi Laimutė. 

Lukštas tampa atsparesnis

Nors ilgainiui patirties įgavusiai Laimutei numarginti vištos kiaušinį tapo vieni niekai, tačiau senojo margučių marginimo amato puoselėtoja prisipažįsta ir neslepia, kad ne kartą yra tekę ir klysti.

„Visko buvo. Žiūrėk, rankose kuo puikiausiai besisukiojęs, gražiausiai numargintas ir toks širdžiai mielas kiaušinukas bevirdamas ėmė ir sutrūko. Ir ką gi, jau netinkamas dėti ant šventinio stalo. 

O pakartoti tokio paties, nors užmušk, nebepavyks.

Vėliau sužinojau, kad į verdantį vandenį įpilus šiek tiek acto ir įbėrus druskos, kiaušinio lukštas tampa atsparesnis ir nebe toks trapus. 

Šis patarimas, kuriuo naudojuosi iki šiol, padėjo išsaugoti labai daug margučių“, – apie ilgainiui kaupiamą patirtį pasakoja Laimutė. 

Įgyvendino svajonę

Dar vienas iššūkis, persmelktas baime, senojo margučių marginimo amato puoselėtoja užklupo susidūrus su stručio kiaušiniu.

„Būdama šešiolikos metų keliavau į Peterburgą, kur Petro I rūmuose tikriausiai pirmą kartą pamačiau stručio kiaušinį. Tuo metu iš karto pagalvojau: „Ot, kad tokį didžiulį man kas duotų numarginti“. 

Neslėpsiu, nuo to laiko tik ir tesvajojau kada nors tokį į rankas sunkiai telpantį gigantišką kiaušinį numarginti ir sulaukiau, teko marginti ir stručio padėtus kiaušinius. 

Nors streso buvo nemažai, kaip ir baimės suklysti, bet jaudulį ir nerimą nugalėjusi vis tik ėmiausi darbo.

Kadangi stručio kiaušinių lukštas it porcelianas, jo dažyti nedrįsau, tik vaško ornamentais ir gintariukais puošiau“, – teigia Laimutė. 

Nustumia į šoną

Margučių marginimas Laimutei tiek anksčiau, tiek ir dabar – kaip hobis, kuris užburia, nuveja blogas mintis, pyktį. Senojo liaudies amato meistrei – tai atgaiva, nusiraminimas. 

„Jeigu kas negera ant širdies, paėmusi į rankas kiaušinį netikusias, blogas mintis nustumiu į šoną. 

Kiaušinių marginimas man lyg vaistas nuo negandų, negatyvo, pykčio“, –  prisipažįsta Laimutė.

Svarbiausias simbolis – saulutė ir paukščio pėdelės

„Ant kiaušinio lukšto padėtas taškelis išaugina įvairiausius liaudies ornamentų motyvus: saulutę, gėlytę, eglutę, lapelį, rūtos šakelę, žalčiuką ir kitus, skirtus pavasariui, atgimimui, sugrįžusiai šviesai.

Svarbiausias margučių marginimo simbolis – saulutė ir paukščio pėdelės, simbolizuojančios atėjusį pavasarį“, – pagrindinius liaudies ornamentų motyvus vardija margučių marginimo meistrė. 

[quote author=“Aut. past.“]Seniausiuose margučių pavyzdžiuose galima rasti daug su saule susijusių simbolių. Tai – žaltys su saulės karūna, saulės vežimas, pasaulio modelis, pasaulio medis, atspindintis Visatos tridalę vertikaliąją struktūrą. Seniausiuose margučių pavyzdžiuose populiariausi simboliai: paukščių pėdelės, kryželiai, žaibo, žalčio motyvas, saulutės, svastikos, augalų/gėlių motyvai, audinių raštų, rankšluosčių, taip pat karpinių iš popieriaus, raižinių motyvai.[/quote]

Įdomiausius raštus persipiešdavo

Paklausta, kada pradėjo domėtis marginimo raštais ir kur juos rinko, Laimutė prabyla apie laiką prieš pusę amžiaus. 

Tada įdomiausius raštus margučių margintoja persipiešdavo ant lapo, o labiausiai patikusius tikina naudojanti ir savo margučius jais puošianti iki šiol. 

Sintetinių dažų nenaudoja

Margindama kiaušinius Laimutė sintetinių dažų nenaudoja. Liaudies amato puoselėtoja sako, kad geriausi yra natūralūs ir maistiniai. 

Jai artimiausios – mėlyna bei juoda spalvos, ant kurių puikiai matosi margučio marginimo raštai, tačiau nesvetimos Laimutei ir tradicinės margučių spalvos – raudona, vyšninė, ruda, geltona. 

„Daugiausia dažau juodalksnio žievės tirpalu – išeina juodi, svogūnų lukštais – rudi, geltoni (pagal lukštų gausumą). 

Norėdama spalvų įvairovės dažau maistiniais dažais – šviesiai ar tamsiai raudonai, žaliai, mėlynai…“ – sako Laimutė.

Meistrė lieka ištikima vaikystės tradicijai kiaušinius virti svogūnų lukštuose. Anot Laimutės, svogūnų lukštų nuovire virti kiaušiniai – skaniausi.

Pagrindinis tikslas – perduoti kitiems 

Pagrindinis margučių marginimo meistrės tikslas nėra vien tik noras susirinkti tobuliausius kiaušinius, tokius, kurių paviršius šviesus ir lygus, gražios formos, ir nepriekaištingai juos numarginti bei visais aspektais padaryti tobulą margutį. 

Anot Laimutės, Dievo suteiktomis galimybėmis bei ilgainiui sukaupta patirtimi ji privalo pasidalyti ir perduoti kitiems. 

Todėl margučių marginimo tradiciją iš savo šeimos natūraliai dar vaikystėje perėmusi Laimutė jau ne vienerius metus margučių marginimo meno ir meistriško dekoravimo moko jaunesniosios kartos atstovus. 

Jaučia didelį susidomėjimą

„Keletą metų iš eilės rengiau marginimo kūrybines dirbtuves, edukacijas mūsų krašto bendruomenėse, mokyklose, šventėse. 

Matyt, esama tuose margučiuose kažkokios magijos, kuri hipnotizuoja. 

Tikiu, kad proga prisiliesti prie nepažinto kūrybinio proceso ir yra pagrindinė priežastis, kodėl kasmet susirinka vis didesnė grupė entuziastų, norinčių ne tik susipažinti su margučių marginimo subtilybėmis, bet jas išbandyti ir praktiškai.

Mokymų metu jaučiamas didelis vaikų susidomėjimas, kuris mane pačią itin motyvuoja ir įkvepia. 

Laikas, praleistas mokant vaikučius, suteikia galimybę perduoti turimas žinias, turimą patirtį ir kartu pažinti jaunąją Lietuvos kartą.

Savo mokinukams, kurie išbando marginimo amatą, švenčių proga visada padovanoju prisiminimui po margutį. 

Noriu, kad šis velykinis simbolis primintų ne tik mane, bet ir pagrindinius edukacijos metu išbandytus marginimo raštus“, – tikina senojo margučių marginimo amato vaikučius jau ne vienus metus mokanti Laimutė.

[#gallery=2342#]

Lietuviškos tradicijos Suomijoje

Ne mažiau senojo amato puoselėtoją nudžiugino ir didelis suomių susidomėjimas lietuviškomis tradicijomis.

„Suomius teko mokyti per amatų dienas Helsinkyje. Nė nebūčiau pagalvojusi, kad lietuviškos liaudies amatų tradicijos sukels tokį susidomėjimą. 

O suomiai tikrai labai gilinosi, domėjosi ir gausiai norėjo pasimokyti margučių marginimo raštų. Kai kuriems iš jų sekėsi geriau nei bet kuriam tuo besidominčiam lietuviui“, – pajuokauja Laimutė. 

Senojo liaudies amato puoselėtoja mano, kad reiktų imti pavyzdį iš tokių užsidegusių ir noro išbandyti vis kažką naujo turinčių žmonių.

Sunkus klausimas

Kiek margučių yra išgražinusi per gyvenimą, Laimutė negali pasakyti. 

Margučių margintojos namuose šiuo metu jų kelios dešimtys, visa gausybė nepavykusių, o dar kiek išdovanota, tad tai tikrai labai sunkus klausimas. 

Tapo amatų meistre

Šiais metais Laimutės margučiai buvo pripažinti kaip atitinkantys tautinį paveldą rankų darbo gaminiai. 

Amatų meistrės titulu apdovanota margučių margintoja labai džiaugiasi šiuo pasiekimu ir tikina, kad jis būtent ta priemonė, padėsianti prisidėti prie margučių amato išsaugojimo bei priminsianti, kad čia, labai arti, turime savo tradicijų, gimusių iš vietos medžiagų, iš vietos pasaulio stebėjimo ir vertybių. 

„Už šitą nuopelną esu be galo dėkinga Kėdainių krašto tradicinių amatų centro Arnetų name vadovei Reginai Lukminienei, kuri nuolat skatino stengtis ir nenuleisti rankų. 

Mano manymu, jei ne šios moters ryžtas ir užsidegimas, dar iki šiol ramiai margučius marginčiau namuose ir tokio įvertinimo rankose nelaikyčiau, o džiaugsmo širdyje neturėčiau“, – padėkos žodžių negaili Laimutė. 

Išsaugoti būtina

„Nors šiuo metu tikrai jaučiamas stiprus senųjų amatų atgimimas, tačiau tarp tokių margučius marginančių žmonių, kurie šio amato išmoko iš tėvų ir senelių, yra ir aibė tų, kurie šį ritualą primiršo ar tiesiog neturėjo galimybės išmokti. 

Asmeniškai man kiaušinių marginimas – sąmoningas senojo liaudies amato pratęsimas. Ar kas nors perims šį mano pomėgį marginti kiaušinius, nežinia. 

Gal kuris nors iš vaikaičių ar provaikaičių ateityje ryšis, o gal ir ne, tačiau, mano nuomone, šią gražią tradiciją išsaugoti yra būtina. 

O dabar tą padaryti kur kas paprasčiau, kai yra ir vaško, ir tokia dažų įvairovė, taigi reikia tik didelio noro, pasiryžimo ir valios, jei nenorime, kad vien tik svetimybės užgožtų mus supantį pasaulį ir mūsų papročius“, – apie senojo liaudies amato išsaugojimo būtinybę kalba margučių margintoja.

Linki gerų švenčių

Rytoj švęsime Velykas, kai net namuose, kur senosios tradicijos nėra skrupulingai puoselėjamos, bus marginami kiaušiniai, kurie gal ir nebus tobuli, tačiau jei marginti dėmesingai, su meile, kartu su artimais žmonėmis, o ne paskubomis, suteiks daug džiaugsmo kiekvienam. 

Senojo margučių marginimo meno puoselėtoja Laimutė kviečia atrasti kiaušinių marginimo, bendrystės džiaugsmą ir linki šilumos, džiaugsmo ir jaukumo kupinų švenčių.