Kūryba padeda žmogui išsilaisvinti (FOTOGALERIJA)

„Kūryba padeda žmogui išsilaisvinti, ji veda atradimų keliu, suteikia prasmės, džiaugsmo. Kiekvienas tikras polinkis, atliekamas su didžiuliu užsidegimu, meile, visada duoda nuostabių vaisių“, – mintimis apie kūrybą dalijasi Kėdainių lopšelio-darželio „Vyturėlis“ pedagogė Dovilė MEDELYTĖ-BALTRUŠĖ.

Dar vaikystėje pasėta meilė rankdarbiams Dovilės gyvenime klesti iki šiol. Kai būdama vos kelerių metų, ji pasisiuvo savo pirmąjį žaisliuką, tikriausiai nė vienas iš artimųjų nepagalvojo, kad ilgainiui jų atsiras kur kas daugiau ir džiugins ne tik Medelių šeimos vaikučius, bet ir pačios Dovilės šeimos atžalas.

Kūrybinga šeima

– Dovile, pradėkime nuo įprasto, tradicinio klausimo, kada ir kaip kūryba atsirado Jūsų gyvenime?

– Sunku pasakyti kada tiksliai. Savo polinkį menui puoselėju nuo pat vaikystės.

Esu iš daugiavaikės šeimos, galbūt augdami ne tiek daug žaislų turėjome ir tai paskatino iš įvairių medžiagų patiems juos susikurti.

Pamenu, kaip vaikystėje su broliu ir tankus kalėme, su sesėmis lėlytes ir jų drabužėlius išsipiešdavome, žaisdavome, netgi ir iš pienių lėlyčių prisigamindavome bei jų kaseles sugarbindavome.

Taip pat įvairius buities rakandus ar senus baldus pritaikydavome savo sukurtiems vaikiškiems žaidimams, o išlaisvinę vaizduotę atsidurdavome kur tik panorėję: kartais nuo gyvenimo žemėje pakildavome iki mėnulio (šypsosi).

– Augote šeimoje, kurioje visada buvo dirbama, kuriama. Ar ir kiti Medelių šeimos nariai neabejingi menui?

– Iš šeimos pasakojimų esu girdėjusi, jog senelis Medelis labai gražius medžio dirbinius sukurdavo. Gal tai nerūpestingos vaikystės, leidžiant labai daug laiko gamtoje, pasekmė, o gal ir genai.

Be to, kas mūsų, Medeliukų, šeimą pažįsta gali patvirtinti, jog visi esame savaip kūrybiški, kiti gal net daugiau nei aš.

Sesės nuostabiai mezga, vieną jų iš karoliukų veria originalius, akį traukte traukiančius aksesuarus, kita neabejinga piešimui, jauniausioji užsiima gardžių kulinarinių bei konditerinių gaminių gamyba.

Kiek prisimenu, ir brolio mokyklos sąsiuviniai būdavo visokiausiais ornamentais ar piešinėliais išmarginti.

Svarbiausia, jog nei vienas iš mūsų specialių mokymų ar meno mokyklų niekada nelankėme, tiesiog gyvenimas taip sudėliojo ir padėjo kiekvienam atrasti savo kūrybos terpę.

Ilgainiui sulaukėme didelio palaikymo iš artimųjų ir kitų aplinkinių žmonių, kas ir tapo didele paskata nenustoti kurti.

Išbandė įvairias technikas

– Pradėjote nuo lėlyčių, įvairiausių žaislų gamybos. Galbūt ilgainiui teko išbandyti ir kitokių rankdarbių rūšių?

– Mėgstu sau kelti kūrybinius iššūkius, tad ties viena technika neapsistoju. Kūrybinę sritį renkuosi priklausomai nuo to, kas tuo metu sudomina, to ir imuosi.

O manęs visur po truputį. Mėgstu piešti, neatsisakau ir su žirklutėmis padirbėti ar tiesiog ką nors padekoruoti.

Studijuodama rengiau vieną atsiskaitomąjį darbą, kai turėjau progą išbandyti naują techniką „paper quilling“.

Taip pat prisidedu ir prie video montavimo. Mėgstu įgarsinti pasakėles ar sukakties proga parengti video sveikinimą artimam žmogui.

Pasitaiko, jog mintyse gimsta vaikiški ketureiliai, kuriuos panaudoju kurdama ir dekoruodama vaikiškas atvirutes.

Kurdama labiausiai džiaugiuosi tuo, kad galiu tą daryti laisvai, niekieno nevaržoma.

– Ties kuria kūrybine sritimi apsistojote?

– Jau kokie penkeri metai esu pasinėrusi į siuvimo iš veltinukų veiklą. Mano kūryba apima nuo pačių paprasčiausių darbelių iki edukacinių žaislų.

Labiausiai patinka kurti vaikams, todėl didžioji dalis mano sukurtų darbelių ir yra skirti jų auditorijai.

O susidomėjimas siuvimu iš veltinuko kilo labai netikėtai. Viena iš seserų kartą padovanojo veltinuko ir kažkaip po truputį to ėmiausi.

Pradžioje kūriau žaismingas seges, magnetėlius, eglutės žaisliukus, kiek vėliau perėjau ir prie edukacinių priemonių, tokių kaip lavinamosios knygelės, pirštukų pasakėlės, emblemos kūrybos.

Asmeniškai man ši kūryba primena vaikystės šalį, kurioje gausu smagių, nuotaikingų personažų ir dekoro detalių.

Pastaruoju metu didžiausią dėmesį ir skiriu būtent šių darbelių kūrybai.

Kūryba – pomėgis

– Kalbant apie Jūsų sąsajas su kūryba atrodo, kad visas Jūsų gyvenimas ir remiasi ja. Visi rankdarbiai su didele meile ir kruopščiai sukurti, tačiau tai nėra Jūsų tiesioginis darbas, tai kas tada – pomėgis?

– Šiandien galiu teigti, kad siuvimas iš veltinuko mano hobis, man tai kaip terapija. Dažnai iš aplinkinių išgirstu sakant: „Dar čia vargsti su tais siuvimais“.

Bet aš nevargstu, man tai patinka, o meilės kurdama darbelius įdedu tikrai, nes ir pačiai miela pasižiūrėti, o dar maloniau, kai kiti pasigroži, todėl niekada nekuriu bet kaip.

Jei kur siūlas susipina ar klaida kokia įsivelia, ardau ir iš naujo siuvu. Bekuriant netgi toks posakis gimė: ,,Su siuvimu viskas pataisoma“.

Pagal išsilavinimą esu anglų ir prancūzų kalbų pedagogė, visai neseniai įgijau ir ikimokyklinio-priešmokyklinio ugdymo specialybę, o dabar dirbu pedagoge lopšelyje-darželyje.

Manau, pomėgis ir atvedė mane į šią profesiją, nes kūrybingumas viena pagrindinių kompetencijų dirbant darželyje.

Pedagogas, mano nuomone, turi perduoti vaikučiams ne tik ugdomąją, mokomąją informaciją, bet kartu mažuosius supažindinti su kūrybinėmis galimybėmis, todėl dirbdama pagrindinį darbą, galiu panaudoti ir turimus kūrybinius gebėjimus.

Detalių įvairovė – esminė dalis

– Kūrybiniai darbeliai spalvingi, susidedantys iš daugybės detalių. Kokias medžiagas kurdama dažniausiai naudojate?

– Darbelių detalių įvairovė – rankdarbio esminė dalis. Tai padeda išryškinti jo išskirtinumą, charakterio bruožus ar emocijas.

Pagrindinė darbelio kūrimui reikalinga medžiaga – įvairiaspalviai veltinukai ir siūlai. Papildomas priemones: karoliukus, sagutes ar juosteles, renkuosi priklausomai nuo gaminamo veltinuko.

Galutinio darbelio-pasakėlės apipavidalinimui reikia medžio baldinės plokštės, medinių pagaliukų, meistravimo įrankių. Jų randu savo tėčio garaže.

Taip pat tėtis dažnai padeda susidoroti su darbais, kurių pati, kaip moteris, sumeistrauti nesugebu, tad iš dalies taip pat prisideda prie galutinio darbelio rezultato.

– Siuvinukus kuriate tik sau?

– Dažniausiai mano darbeliai gimsta kaip dovana artimam draugui arba priemonė lavinti vaikus.

Sulaukiu nemažai pasiūlymų darbelius gaminti pardavimui, bet nemėgstu to tokio ,,fabrikinio“ darbo, tad neverslauju.

Gal dėl to, nes negalėčiau to paties dešimt kartų siūti, ilgainiui pradėtų erzinti.

Kartais tenka kurti panašaus pobūdžio siuvinukus. Tokiu atveju vis tiek kažką jame keičiu: ar spalvą, ar tam tikrą detalę.

Prekybą mano darbeliais yra išbandžiusi tik mano dukra. Nemažai esu prisiuvusi jos Kaziuko mugės šventėms, bet pelną už darbelius, aišku, ir susižėrė ji (nusijuokia).

Suderinti nesunku

– Kuriant reikia pašaukimo, tam tikrų savybių, o, svarbiausia, laiko. Kaip pavyksta suderinti pagrindinį darbą, pasibuvimą su šeima, buities darbus su savo pomėgiu?

– Kantrybė mano stiprioji pusė, tad gal dėl to ir pavyksta taip išlaviruoti tarp visų darbų ir kasdienių rūpesčių.

O svarbiausia yra turėti palaikymą. Mano palaikymo komanda – mano šeima, leidžianti man atsiskleisti, suteikianti galimybę save realizuoti, leidžianti kurti.

Kurti taip pat motyvuoja įveiktas kūrybinis iššūkis, tenkinantis galutinis rezultatas.

Kūryba mane labai teigiamai veikia.

Ji padeda atrasti ramybę, pasikelti nuotaiką, pasisemti džiaugsmo akimirkų, atsiriboti nuo visų neigiamų emocijų.

Pasitaiko akimirkų kai išsidėliojusi visas priemones plačiai ant žemės, darbuojuosi, laikas tada tarsi išnyksta.

Malonus procesas

– Koks tas kūrybinis procesas: sudėtingas, malonus?  Aiškiai planuojate, kokia bus naujai kuriama dekoracija ar tiesiog imatės darbo, o kas išeis – nežinote?

– Kai atrandu idėjų arba pati jas sugalvoju, negaliu nustygti vietoje, noriu kūrybinio proceso imtis čia ir dabar, todėl elementaru, jog kūrimas man – labai malonus procesas.

Galvoje turėdama kūrybinį iššūkį niekada nežinau, koks bus galutinis rezultatas ir ar jis išvis pavyks. Iššūkių tikrai netrūksta.

Prisimenu, kartą vienas žmogus paprašė pasiūti ,,Kakės Makės“ pasakėlę. Išgirdusi apie tai pradėjau galvoti, kas ta Kakė Makė, kaip ji ir kiti tos pasakėlės personažai atrodo.

Teko naudotis visagaliu internetu, pagal ten pateiktas nuotraukas išsipiešiau personažus ir detalė po detalės pradėjau kurti.

Vieną personažą pasiuvus vis atrodė, kad antrasis bus kur kas sudėtingesnis, po jo trečiasis išvis atrodė kosmosas, tačiau galutinis rezultatas manęs nenuvylė. Darbelis labai realistiškai ir puikiai pavyko.

Įveikus tokį kūrybinį iššūkį atsiranda paskata naujam.

Kadangi dukrytė, būdama maža, buvo didelė animacinio filmuko „Kempiniukas“ gerbėja gimtadienio proga nustebinau ją šio filmuko personažų lėlytėmis.

Taip pat ir dabar, vis rezgu mintį savo pagrandukui pasiūti ,,Mikės Pūkuotuko“ pasakėlės personažus.

O kai paūgės mažylis, sekdama jo mėgstamą pasakėlę, dar ir pavaidinsiu.

– Ar darbinė aplinka turi daug reikšmės kuriant siuvinukus?

– Tikrai taip. Dirbdama darželyje, kur visada yra ką kūrybiškai veikti, galiu nemažai padaryti. Kartais grupės vaikučiams sumigus ir laisvesnę minutėlę nuo pagrindinio darbo turėdama ištaikau progą pasiūti kokią vieną ar kitą lėlytę.

Tuo tarpu namuose kūrybiniu procesu bet kada užsiimti negaliu. Suprantama, juk esu mama, žmona, tačiau atradusi laisvą valandėlę nepagailiu laiko ir kūrybai.

Kuria savo vaikams

– Iš kur dažniausiai semiatės idėjų, minčių?

– Idėjų šaltinis ne vienas. Kaip turbūt nesunkiai atspėtų kiekvienas, vienas jų – internetas, taip pat animaciniai filmukai, tam tikros pasakų knygelės, pasitaiko, jog kartais idėja gimsta ir pačios mintyse.

– Minėjote, jog esate dviejų vaikų mama. Kaip tai pakeitė Jūsų požiūrį į kūrybą ir kūrybinį procesą?

– Mano dukrytė jau paaugliukė, ją auginant ir suaktyvėjo mano kūryba. Mergytė buvo labai žingeidi.

Jai maketuodavau spalvinimo knygeles, kurdavau pamokančias pasakėles prieš miegą ir žaisliukus, kurie ją sudomintų, švenčių proga paruošdavau smagių, linksmų vaikiškų žaidimų, kuriems priemones taip pat gamindavau pati.

Prisimenu, vienam sugalvotam kalėdiniam žaidimui prisireikė didelio žaidimų kauliuko. Ir kur jį gauti? Hm… Ėmiau ir pasiuvau (nusijuokia).

Džiaugiuosi, jog sūnelis taip pat domisi mano kurtomis knygelėmis, pasakėlėmis. Tai ir vėl motyvuoja, tampa paskata siūti naują su kitomis lavinančiomis užduotimis.

Buvo pertraukų

– Ar nuo tada, kai pradėjote kurti, tą darote iki šiol, galbūt buvo pertraukų, po kurių rankdarbius atradote iš naujo?

– Turbūt visos vaikus auginančios mamos pritars, kad, būnant su atžalomis, mažai, ką ir benuveiksi, juk visas laikas ir dėmesys skiriamas tik mažiesiems mūsų stebuklams.

Tad buvo ir pertraukų, bet po jų atrasdavau save dar labiau pasiilgusią kūrybinio darbo.

Rankdarbiai visada buvo, yra ir bus atgaiva sielai po dienos rūpesčių, vargų bei džiaugsmų.

Daugiausia džiaugsmo suteikia pats gaminimo procesas, taip pat itin malonios tampa ir idėjų paieškos, siuvinioo kompozicijos dėliojimas, medžiagų bei dekoracijų parinkimas. O ką jau kalbėti apie darbelio detalių komponavimą tarpusavyje.

– Ir pabaigai, šiek tiek pafantazuokime, jei staiga imtų ir menas nustotų egzistuoti?

– Neįsivaizduoju, kad taip išvis galėtų atsitikti, viskas, kas mus supa, yra menas, pradedant nuo gamtos, baigiant žmogaus kūriniais.

Tiesiog meną reikia pastebėti. Vien mūsų nuostabioji gamta šitiek meno sukuria aplink save, aplink mus.

Na, o jei jau taip įvyktų, jog dėl kažkokių priežasčių nebegalėčiau kurti, tada eičiau meno ieškoti, stebėti ir juo mėgautis.

[#gallery=2568#]