Krepšinis – nuo pirmųjų žingsnių: įkvepianti Mato Razbadausko kelionė

Kėdainių krepšinio bendruomenėje Matas Razbadauskas (22 m.) savo kelią pradėjo dar būdamas paaugliu. Šiandien jam krepšinis – ne tik sportas ar varžybos, bet ir žmonės, bendrystė bei savęs pažinimas. Su Matu kalbamės apie tai, kaip mėgstama sportinė veikla jam tapo gyvenimo būdu.

– Kada ir kaip prasidėjo tavo kelias į krepšinio pasaulį?

– Prasidėjo nuo pačių pirmų dienų, nuo mažumės – gal net nuo pirmos ar antros klasės. Eidavau į treniruotes iki septintos, aštuntos klasės. Pirmasis treneris padėjo pagrindą – išmokė krepšinio esmės, elementarių dalykų, žaidimo taisyklių, kaip mesti į krepšį. Vėliau, kitas treneris mokė taktinių dalykų, derinių. Su juo užbaigiau savo mokslus sporto mokykloje.

– O  kaip susidomėjai krepšiniu?

– Mano amžiną atilsį senelis, su kuriuo vaikystėje leisdavau laiką, siūlydavo man lankyti kovinius sportus – karatė, dziudo. Aš jam sakydavau, kad man tai neįdomu ir noriu lankyti krepšinį. Ne veltui sakoma, kad krepšinis yra antra Lietuvos religija. Tai mane ir pastūmėjo pradėti žaisti.

– O kas tave įkvepia siekti geriausių rezultatų? Gal tai – šeima, o gal turi autoritetą, į kurį nori lygiuotis?

– Žinoma, yra žaidėjų į kuriuos norėčiau lygiuotis, bet labiausiai stengiuosi įsigilinti į patį sportą, tobulėti ten, kur man labiausiai nesiseka. Mane įkvepia noras siekti savo tikslų. Noriu eiti tolyn, būti geru krepšininku, atstovauti savo miestui. Pats save stumiu į priekį, o šeima mane palaiko.

– Apie krepšinio kelią svajojai nuo vaikystės, o dabar profesionaliai eini šiuo keliu. Koks jausmas žinant, kad įgyvendini savo vaikystės svajonę?

– Iš tikro, tai labai smagu. Kai mane pakvietė žaisti profesionaliai, buvau labai jaunas, niekas manęs nepažinojo, bet susipažinau su tais žmonėmis, kurie atstovauja klubus. Tas duoda stimulo ir patirčių. Buvo smagu, kai prieš varžybas priėjęs Kristupas Žemaitis paklausė, kaip laikausi po traumos, ar viskas gerai. Taip pat, kai Vaidas Kariniauskas pasisveikindavo su manim. Atrodytų, tuomet nelabai kam ten buvau įdomus, bet vis vien buvau krepšinio dalimi. Labai smagu užmegzti pažintis – gali atkreipti dėmesį į krepšininkų gyvenimo būdą, mėginti lygiuotis, pasisemti tam tikrų pamokų.

Apie tikrąjį lūžį, kai krepšinis iš pomėgio tapo kryptingu siekiu, Matas kalba be ilgų svarstymų. Pasak jo, tai įvyko paauglystėje.

„Gyvenime buvo keli etapai. Kai buvau 15-16 metų, mane pakvietė atstovauti Kėdainių miestui regioninėje krepšinio lygoje. Ten buvau jauniausias ir nepažinojau vyresnių žaidėjų. Buvau vienintelis pakviestas iš savo amžiaus grupės. Tais pačiais metais mane pakvietė ir į Kėdainių vyrų krepšinio komandą „Nevėžis“. Šios detalės man leido tobulėti“, – pasakoja jis.

„Iki tol po pamokų tiesiog eidavau pažaisti su draugais porą valandų. Tai buvo labiau kaip pramoga, – prisimena Matas. – Tačiau, kai pradėjau dirbti rimčiau, į mane atkreipė dėmesį. Tai mane labai pastūmėjo į priekį. Supratau, kad turiu potencialo ir galiu siekti daugiau.“

Tai buvo pirmas kartas, kai jaunas sportininkas pajuto, kad krepšinis gali būti ne tik mėgstamas laisvalaikio praleidimo būdas, bet ir gyvenimo kryptis.

Šeimos palaikymas ir pasirinkimas tarp mokslų ir sporto

Mato šeima visada palaikė jo siekius krepšinyje, tačiau baigus 12 klasių, iškilo klausimas – o kas toliau?

„Bebaigiant 12-ą klasę, buvau porą metų žaidęs Regioninėje krepšinio lygoje ir atstovavęs „Nevėžiui“. Per tą laiką turėjau labai mažai žaidybinės praktikos – tik treniruotės. Tada ir ėmiau svarstyti, kas bus toliau – gal reikia mokytis?“, – tuometines dvejones prisimena krepšninkas.

Vis dėlto vietoje studijų Matas pasirinko kiek kitokį kelią – išvyko žaisti į užsienį. Tai buvo sprendimas, kurį paskatino artimųjų palaikymas ir draugų pagalba.

„Tam tikrų pažinčių dėka išvykau – pirmiausia į Italiją, vėliau į Ispaniją. Praleidau porą metų svetur, tada grįžau į Lietuvą. Dabar žiūriu, kaip klostysis artėjantis sezonas. Jei nepavyks išvykti dar kartą, teks rimčiau pagalvoti apie mokslus – vis tiek, anksčiau ar vėliau jų neišvengsi“, – įsitikinęs Matas.

Paklaustas, kokia kryptimi eitų, jei ne krepšinis, Matas atsako nedvejodamas: „Jei ne profesionalus sportas, tai vis tiek kažkas būtų su juo susijusio – sporto vadyba, treniravimo sistemos. O jei visai kita kryptis, tai buvau pagalvojęs apie komunikaciją ar renginių organizavimą.“

Nors šeima niekada nevertė eiti tradiciniu keliu, Matas neslepia – palaikymas jautėsi visada. Kurį laiką muzikos ir šokių keliu ėjusi Mato sesė galiausiai taip pat pasirinko krepšinį ir sėkmingai mokosi Panevėžio sporto mokykloje.

Trauma, privertusi iš naujo mokytis vaikščioti

Sunkiausias gyvenimo etapas Matą užklupo netikėtai – grįžęs iš užsienio jis patyrė rimtą kelio traumą, kurios gydymas užtuko ilgiau nei metus: „Po dviejų metų užsienyje sugrįžau į Kėdainius. Su komanda ruošėmės sezonui, žaidėme draugiškas rungtynes su VDU komanda. Į aikštelę išėjau startiniame penkete – jaučiausi pasiruošęs. Su komandos draugu atvykome anksčiau, nei kiti, pasidarėme apšilimą. Viskas atrodė gerai.“

Tačiau, 6 ar7-ą pirmo kėlinio minutę, Matas išbėgo į greitą puolimą. Bedarant dvižingsnį, perdavė kamuolį komandos draugui. Dedant sekantį žingsnį dešine koja, kelis pasislinko į šoną ir grįžo atgal.

„Jausmas buvo toks, lyg ištemptum gumą ir ji atšoktų atgal, – pasakoja Matas. – Iš pradžių buvo šokas, net nelabai supratau, kas atsitiko, tik jutau tą keistą jausmą. Paskui nušokau į šoną ir atsiguliau ant žemės. Tada jau pradėjau jausti skausmą, kuris tik augo ir augo.“

Prasidėjo ilgas reabilitacijos laikotarpis, kuris sportininkui sukėlė ne tik fizinių, bet ir moralinių iššūkių.

„Reikėjo išmokti vaikščioti iš naujo, bėgioti iš naujo, šokinėti iš naujo. Kojos negalėjau pajudinti, raumenys buvo atrofuoti“, – pasakoja Matas.

„Pamenu, kiek džiaugsmo suteikdavo sveikimo momentai. Gulėjau lovoje ir tiesiog negalėjau nuo lovos pakelti kojos į viršų. Vieną dieną tiesiog gulėjau ir sugalvojau vėl pabandyti – ir pavyko. Pakėliau nedaug, bet džiaugsmas buvo viduj, kad galiu kažką padaryti. Taip pat buvo etapas, kai iki tualeto bandydavau eiti be ramentų. Ta kelionė užtrukdavo gal apie 10 minučių, bet tai vis vien buvo progresas“, – dalinasi sportininkas.

„Kitas etapas buvo, kai pradėjau dirbti su minimaliais svoriais, stiprinti kojos raumenį. Vėliau –kai jau galėjau pašokti į viršų, pradėjau mažiau bijoti dinaminių judesių, bėgiojimo. Na ir paskutinis etapas – tai įsivažiuoti į treniruotes, pirmąsias rungtynes. Tačiau, ta psichologinė baimė vis vien laiko lyg už grandinėlės, kad toli nepabėgčiau. Bet žinoma, ją reikia įveikti. Kartais ji dar išlenda, bet tokia jau ta psichologija“, – pasakoja Matas, užsimindamas apie psichologinį traumos efektą.

– Ar patyrus tokią traumą kilo minčių nebegrįžti į krepšinio aikštelę? – teiraujuosi sportininko.

– Tikrai buvo tokių minčių. Kai reikėjo išmokti vaikščioti ir bėgioti, maniau, kad tai – kosmosas. Bet konsultavausi su keliais krepšininkais, kurie patyrė tą patį ar dar baisiau, bet sugrįžo atgal į aikštelę. Gavau vertingų patarimų, kaip judėti į priekį. Tai štai, tam tikri žmonės su panašia patirtimi padėjo. Nes gal pirmą pusmetį buvo tikrai sunku psichologiškai. Galvojau – viskas, nebesinorėjo žaisti, nieko nebesinorėjo. Bet vis tiek stengiausi, ir tie smulkūs sveikimo momentai, ir tie minimalūs etapai padėjo atrasti savyje motyvacijos sugrįžti į aikštelę.

Net ir laisvalaikiu krepšinis niekur nedingsta: „Na ir žinoma, krepšinis – neatsiejamas. Ar vienoj ar kitoj aikštelėj leidžiam laiką.“

Jaudulys – natūrali būsena

Jaudulys Matui – tai būklė, su kuria tenka susidurti nuolat, nepriklausomai nuo varžybų svarbos.

„Jaudintis yra natūralu. Kiekvienas žaidėjas jaučia kažkokį jaudulį prieš bet kokias varžybas – ar tai draugiškos, ar čempionato, jaudulys visada yra. Bet, manau, su laiku įgauni patirties ir išmoksti atsipalaiduoti ir tiesiog džiaugtis tuo momentu, kuriame esi, o tada automatiškai pradeda geriau sektis“, – pasakoja Matas ir prisimena ankstesnius laikus: „Kai buvau jaunesnis, kai viskas prasidėjo, tai tas jaudulys labai jautėsi, bijai kažką ne taip padaryti, visi į tave žiūri ir vyresni žiūri. Bet tai natūralu ir reikia nepamiršti, kad turi teisę klysti ir iš to mokytis. Žinoma, kai klaida dažnai kartojasi, tai jau gauni pastabų, kad reikėtų susikaupti, bet laikui bėgant supranti, kad tos pamokos reikalingos.“

Paklaustas, kaip suvaldo įtampą, Matas dalinasi keliomis asmeninėmis strategijomis: „Važiuojant į varžybas, mane nuramina muzika. Kai buvau Ispanijoje, o vėliau grįžau į Kėdainius, po traumos, skaičiau keletą psichologinių knygų. Dabar stengiuosi pats save motyvuoti, sakyti sau teigiamus žodžius, pavyzdžiui – „Tu gali, tau pavyks.“ Jei suklysti, tai tą klaidą galima ištaisyti, svarbiausia yra požiūris. Viskas pas mus yra galvoje ir kaip tu savo mintis nuraminsi, tokius rezultatus ir gausi. Pozityvus mąstymas ir teigiamas savęs nuteikimas duoda gerų vaisių.“

Kasdienybė tarp treniruočių ir poilsio

Mato dienos ritmas priklauso nuo sezono. Kai jis žaidė užsienyje, dienos būdavo griežtai struktūruotos – rytinė treniruotė, poilsio metas ir vakarinė treniruotė. Treniruotės taip pat turėjo savo eigą.

„Pradžioje treniruotės dirbdavom su svoriais, tada apie 30 minučių pamėtydavom kamuolį, o tada – elementari treniruotė,“ – pasakoja Matas.

Dienos rutina treniruočių metu nesiskiria ir grįžus į Kėdainius. Pasak Mato, grafikai labai tiksliai sudėlioti trenerių: kada daryti vieną treniruotę, kada dvi, kada – poilsio diena.

„Profesionaliam krepšinyje svarbu suprasti, kaip tavo kūnas dirba. Turi žinoti, kada reikia poilsio, kada nereikia. Negalima apkrauti kūno,“ – sako jis.

Ne sezono metu dienos ritmas kiek laisvesnis. Tačiau, fizinis pasirengimas ir kūno tobulinimas išlieka rutinos dalimi, net kai nėra griežto grafiko.

Laisvalaikis

Po įtemptų treniruočių ar varžybų sezono Matas mėgsta leisti laiką paprastai: „Patinka būti su draugais, pasivaikščioti po miestą, pasivažinėti dviračiu ar paskaityti knygą. Tokia paprasta veikla leidžia prablaškyti galvą.“

Net ir laisvalaikiu krepšinis niekur nedingsta: „Na ir žinoma, krepšinis – neatsiejamas. Ar vienoj ar kitoj aikštelėj leidžiam laiką.“

Be to, Matas neslepia, kad mėgsta ir kompiuterinius žaidimus: „Kaip paauglystėje, taip ir dabar tie kompiuteriniai žaidimai vis vien traukia. Žaidžiam net su tais pačiais krepšininkais ir nesvarbu, kiek tau metų – tie žaidimai prablaško mintis ir komunikuoji su tais pačiais draugais, su kuriais susitinki krepšinio aikštelėj.“

Matas pabrėžia, kaip svarbu yra palaikyti ryšį su komandos draugais.

„Tiek sezono, tiek ne sezono metu yra svarbu, kokį ryšį palaikysi su žaidėjais aikštelėje ir už jos ribų. Jei už aikštelės palaikysi gerą ryšį su komandos draugais, tai nuo to bus tik geriau“, – teigia jis.

Ateities tikslai

Mato žvilgsnis nukreiptas į priekį – ir sporte, ir gyvenime. Šiuo metu svarbiausia – gerinti savo fizinę formą ir pasiruošti naujam sezonui: „Pagrindinis tikslas yra stengtis tobulinti kūną, kad būtų pasiruošęs sezonui ir naujam krūviui.“

Artimiausias siekis – padėti savo miesto komandai įsitvirtinti aukštesnėje lygoje.

„Kitas tikslas – tai atstovauti savo miesto komandai Nacionalinėje krepšinio lygoje, kadangi mes laimėjome RKL“, – sako Matas.

Apie vaikystės svajonę žaisti Lietuvos rinktinėje Matas kalba nuoširdžiai ir realistiškai: „Ši svajonė jau ganėtinai sunki. Negalima sakyti, kad neįmanoma, bet šansų jau ganėtinai mažai. Per tiek laiko, kiek žaidžiu, jau kažkas būtų atkreipęs dėmesį, kai dar buvau jaunesnis. Bet viskas gerai – aš džiaugiuosi tuo, ką iki šiol man pavyko pasiekti!“