Krašto neįgalieji varžėsi laikinojoje sostinėje
Kaune vykusiose vienuoliktųjų Lietuvos neįgaliųjų sporto žaidynių finalinėse varžybose dalyvavo ir gausi kėdainiečių delegacija. Ne tik dalyvavo, bet dar ir apdovanojimus susišlavė!…
[quote author=“79-erių šachmatininkė“]Nėra paprasta – ir amžius, ir bendra sveikatos būklė daro savo… Tačiau kovoju tiek, kiek galiu. Iš visų jėgų.[/quote]
Aštuoniolika narių iš trijų krašto įstaigų – VšĮ Kėdainių neįgaliųjų reabilitacijos ir sporto klubo, VšĮ Gyvenimo namų sutrikusio intelekto asmenims bei rajono Neįgaliųjų draugijos – susigrūmė beveik visose sporto žaidynių S. Dariaus ir S. Girėno sporto centre rungtyse. Jų buvo netgi šešios: šaškių, šachmatų, bočios, smiginio, baudų metimo ir rankų lenkimo.
Lipo ant pjedestalo
Pirmąja ir antrąja vietomis džiaugėsi Gyvenimo namų sutrikusio intelekto asmenims sportininkės. Pirmąją vietą baudų metime iškovojo Simona Ribačiauskaitė, antrąją rankų lenkimo rungtyje – Jelena Kučinskaja.
Treti baudose, šachmatuose ir šaškėse
Trečiąsias vietas išsidalijo net trys rajono Neįgaliųjų draugijos atstovai. Gintaras Vaidotas – baudų metimo rungtyje, Skirmantas Brazauskas – šaškėse, o bronzą moterų šachmatų rungtyje – kraštietė Birutė Žilinskienė. Šioji 79-erių metų sportininkė šachmatais žaisti išmoko dar būdama devynerių, tačiau varžybose dalyvauti pradėjo vos prieš kelerius metus.
Žaisti išmokė ūkvedys
„Vieną dieną pas mus, pradinukus, užsuko mokyklos ūkvedys ir šachmatus mums parodė pirmą kartą. Paklausė: „Kas nori išmokti šachmatais žaisti?“. Stojo tyla, kurią nutraukiau aš, pašokusi pati pirmoji. Ūkvedys išdėliojo figūras ant lentos, paaiškino, kaip kuri vadinasi. Išmokė žaisti. Pirmą, antrą partiją jam pralaimėjau. Trečiąją jau laimėjau. Sakau: „Dar noriu, ūkvedy!“. O jis daugiau taip ir nebežaidė su manimi, susipakavo šachmatus ir išėjo. Galbūt prieš kitus vaikus jam nemalonu buvo, man, devynmetei, pralaimėjus? – prisiminusi pradžią, juokiasi kraštietė B. Žilinskienė. – Labai greitai perpratau ir priėmiau šio žaidimo techniką. Tačiau daugiau nebežaidžiau – galva jaunystėje slidžių sportu, plaukimu „pramušta“ buvo.“
Sugrįžo po… 50 metų
Išmokusi žaisti šachmatais devynerių, prie juodai baltos medinės lentos B. Žilinskienė sugrįžo po penkių dešimčių metų pertraukos, kuomet tapo neįgali. Ir… ėmė „skinti“ medalius šios rungties varžybose vieną po kito.
„Namuose apdovanojimai, medaliai jau sunkiai ir telpa. Kabinu juos vieną ant kito, – šypteli moteris. – Man sekasi ir šaškėmis žaisti, bet šachmatai įdomiau – juose kur kas daugiau įtampos, intrigos, reikia numatyti kelis ėjimus į priekį. Tiesa, jau nėra paprasta – ir amžius, ir bendra sveikatos būklė daro savo… Tačiau kovoju tiek, kiek galiu. Iš visų jėgų.“
[quote author=“Ž. Važgauskienė“]Jau nuo pirmosios treniruotės aišku, kuris fiziškai stipresnis, kuris – taiklesnis, kuriam geriau sekasi technikos, strategijos reikalaujančios rungtys.[/quote]
Pamėgę bočią
Neblogai Lietuvos sporto žaidynių finalinėse varžybose sekėsi ir Kėdainių neįgaliųjų reabilitacijos ir sporto klubo komandai, kuri bočios rungtyje įsitvirtino per viduriuką – tarp 46 komandų iš visos Lietuvos užėmė 22 vietą.
„Šįmet planuojame dar dvejas bočios varžybas Kėdainių rajone. Ši sporto šaka – labai mėgstama ir pastaruoju metu vis populiaresnė tarp neįgaliųjų. Joje būtinas ir taiklumas, ir taktika, o svarbiausia, gali dalyvauti visi – ir judantys, ir judėjimo negalią turintys žmonės. Vienu metu komandai atstovauja trys sportininkai, dar vienas – atsargoje. Ir visi šios sporto šakos varžybų metu sėdi – arba vežimėlyje, arba ant kėdės, – pasakojo visų trijų vienuoliktosiose Lietuvos neįgaliųjų sporto žaidynių finalinėse varžybose dalyvavusių krašto įstaigų kineziterapeutė Žaneta Važgauskienė. – Na, o jeigu apskritai, tai kiekvienam norinčiajam gali atrasti sporto šaką, kurioje jis galėtų varžytis. Jau nuo pirmosios treniruotės aišku, kuris fiziškai stipresnis, kuris – taiklesnis, kuriam geriau sekasi technikos, strategijos reikalaujančios rungtys.“
[#gallery=1553#]
