Kraštietė įamžino savo dėdės kunigo atminimą
Šv. Jurgio bažnyčioje buvo pristatyta rajono literatų klubo „Varsna“ ir Lietuvos kaimo rašytojų sąjungos narės Nijolės Balsytės-Pocienės knyga „Kunigo Vaclovo Balsio gyvenimo ir kančios kelias“.
Budavonės miško kankiniai
1941 m. birželio 22 d. trys dvasininkai Vaclovas Balsys, Jonas Petrikas ir Justinas Dabrila enkavėdistų buvo suimti ir išvežti iš Vilkaviškio r. Lankeliškių klebonijos į Budavonės mišką, kur žiauriai nukankinti ir nužudyti.
„Tos pirmosios karo dienos ankstų rytą vokiečiai peržengė Lietuvos sieną ir traukė Vilkaviškio link. Traukiantis rusams, kažkas netoli Lankeliškių klebonijos nukirpo karo telefono laidą. Rusų kariuomenės pasiųsti atstatyti ryšio žvalgybininkai šalia klebonijos surado sodybą, kurioje tuo metu buvo trys kunigai – mano dėdė Vaclovas Balsys, jo mokslo draugas Justinas Dabrila ir okupantų iš Marijampolės gimnazijos išvarytas tikybos mokytojas Jonas Petrikas, kuris, netekęs darbo, kurį laiką buvo prisiglaudęs pas mano dėdę, – pasakojo knygos autorė. – Juos visus susodino į sunkvežimį ir išvežė. Daugelis žmonių tai matė. Bet niekas, net patys suimtieji nežinojo, kokia baisi lemtis jų laukia. Galbūt juos kažkur dar tardė, ar į štabą buvo nuvežę, – sunku pasakyti. Bet žmonės liudija, kad apie 10 val. juos nuvežė į už 5–6 km nuo parapijos bažnyčios esantį Budavonės mišką ir nukankino. Gerbiant jų atminimą, po metų šiame miške buvo pastatytas Trijų kryžių paminklas, kurį rusai vėliau susprogdino. Per karą buvo sugriauta Lankeliškių bažnyčia, panaikinta gyvenvietė. Sovietmečiu buvo neleidžiama lankyti kankinių mirties vietos, net keliai buvo užversti į tą mišką, kad niekas neitų. Tačiau atsirado žmonių, kurie nebijodami represijų, ėjo ir lankė, sodino gėles ir statė kryželius.
Prasidėjus Atgimimui, Trijų kryžių paminklas buvo atstatytas, kiekvienais metais laikomos Šv. Mišios už nukankintus kunigus. Vilkaviškyje, priešais katedrą, jiems pastatytas didžiulis paminklas.“
Ateities kartos turi žinoti
Išleidusi keletą eilėraščių, pasakų, eseistinių miniatiūrų bei genealoginių apybraižų knygų, N. Balsytė-Pocienė su daugelio žmonių ir istorinių dokumentų pagalba po kruopelytę surankiojo savo dėdės kunigo V. Balsio biografiją, iliustruotą nuotraukomis ir dokumentų kopijomis.
„Augau šeimoje su dviem broliais, tačiau anksti netekome tėvų. Apie savo giminę nieko nežinojom, tik tiek, kad tėvo brolis buvo kunigas. Vėliau, kai pradėjau domėtis, sužinojau tragišką savo dėdės likimą. O kai perskaičiau popiežiaus Jono Pauliaus laišką, kuriame jis ragino gerbti XX amžiaus kankinių atminimą ir aprašyti jų gyvenimus, tuomet ir sukilo ambicijos surinkti visą medžiagą ir parašyti knygą. Juk tai mano tėvelio brolis, o aš – jo dukterėčia, tai kas gi geriau pateiks tikrą biografiją, jei ne giminaičiai, – teigė N. Balsytė-Pocienė. – Žinoma, darbas buvo labai sunkus, kadangi bendraamžių to meto liudininkų jau nebuvo, tačiau radau žmonių, kurie buvo suspėję užrašyti prisiminimus, surinkti liudijimus. Taip pat lankiausi muziejuose, centriniame archyve. Manau, kad ateities kartos turi žinoti mūsų istoriją.“o tikslą pasiekia“, – kalbėjo Aušra Knizelienė.
