Kolekcijos eksponatuose – laiko atspindžiai
Jeigu nebūtų lygintuvų, kažin kaip atrodytų mūsų šventiniai ir kasdieniai drabužiai? Ko gero, prastai. Prabangios vakarinės damų suknelės, vyrų sniego baltumo baltiniai būtų suglamžyti, praradę gerą išvaizdą ir kokybę. Tad lygintuvai buvo sukurti jau seniai, o jų istorija atspindi praėjusių laikų tradicijas ir papročius.
Dvelkia senove
Šiaulių apskrities žydų kultūros ir informacijos centre galima pamatyti keliasdešimt senovinių lygintuvų, kuriuos kolekcionuoja bendruomenės pirmininkas Sania Kerbelis. Jis rodo tik dalį surinktų įvairių firmų nulietų ketinių lygintuvų. Lygintuvai atspindi praėjusių šimtmečių tradicijas, yra savotiški praėjusių laikų liudininkai.
Šiaulių apskrities žydų bendruomenės pirmininkas domisi istorija, todėl vienas jo pomėgių – kolekcionuoti senovinius daiktus. Jis renka ne tik lygintuvus, bet ir senovines litavimo lempas, jų turi apie du šimtus. Litavimo lempos buvo skardininkų prietaisas, reikalingas lituoti. S. Kerbelis dar kolekcionuoja maistui ruošti žibalu kūrenamas virykles – primusus.
S. Kerbelis pasakojo, kad praėjusiame šimtmetyje beveik visi lygintuvai buvo kaitinami karštomis anglimis. Į lygintuvų vidų buvo pripilama karštų žarijų. Lyginimo prietaiso šonuose buvo padarytos ventiliavimo angos. Kad lygintuvas kuo ilgiau būtų karštas, pro tas ventiliavimo angas buvo pučiamas oras.
Dūmai iš lygintuvo išeidavo pro nedidelį kaminėlį. Gamintojai buvo apdairūs – sukūrė lygintuvus ir dešiniarankiams, ir kairiarankiams. Tiems, kurie drabužius lygino dešine ranka, kaminėlis buvo padarytas į dešinę pusę, o kas darbuodavosi kaire ranka, įsigydavo kitokį lygintuvą – su kaminėliu į kairę pusę.
Bendruomenės pirmininkas taip pat kolekcionuoja litavimo lempas ir žibalu kūrenamas virykles – primusus.
Aut. past.
Ne tik anglimis
Ketiniai lygintuvai buvo įvairių dydžių. Kai kurie svėrė dešimt ar daugiau kilogramų, buvo gaminami ir visai nedideli miniatiūriniai lygintuvai, skirti lyginti apykaklėms ir rankogaliams. Vienų lygintuvų rankenos buvo labai puošnios, kitų – paprastos, gamintojai įspausdavo savo firmų ženklus, kitus puošdavo įvairiais ornamentais ar simboliais.
S. Kerbelis parodė keletą lygintuvų, kurie buvo kaitinami specialiu kaitinimo elementu – į lygintuvo vidų būdavo įkišamas įkaitintas ketaus luitas.
Žmonės buvo išradingi, sugalvodavo įvairių būdų, kaip įkaitinti lygintuvus. Buvo sukurti specialūs metaliniai kaitinimo stovai, į kurių vidų būdavo pripilama karštų anglių. Ant įkaitusio stovo buvo padedami ir laikomi lygintuvai, kol jie įkais. Kartais lygintuvus pastatydavo ant karštos viryklės ir laukdavo, kol bus karšti. Kaitindavo ir ant atviros ugnies. Kitas kaitinimo būdas – lygintuvą įkišdavo į karštą krosnį.
Sugalvojo graikai
Istoriniai šaltiniai liudija, kad pirmasis lyginimo prietaisas buvęs plokščias įkaitintas akmuo. Senovės Graikijoje kilmingųjų apsiaustų klostės buvo padaromos kaitintu metaliniu virbu. Kartais audinius lygindavo karštais akmenimis. Kai kas bandydavo drabužius lyginti ant žarijų įkaitinta keptuve.
Romėnai puošnių drabužių klostes padarydavo įkaitintu metaliniu plaktuku. Vėliau iš ketaus buvo padarytas specialus indas, panašus į keptuvę. Į to indo vidų pridėdavo karštų anglių ir lygindavo.
Lygintuvų istorija atspindi praėjusių laikų papročius ir gyvenseną. Buvo pagaminta ir tokių lygintuvų, į kurių vidų pridildavo spirito ir uždegdavo. Tai – neįprastas ir brangus kaitinimo būdas.
Lygintuvai senovėje buvo brangūs. Turtingųjų šeimų dukroms jie buvo dovanojami kaip palikimas, kuris perduodamas iš kartos į kartą. Lygintuvas buvo giminės relikvija ir itin vertinga dovana.
Elektriniai lygintuvai buvo sukurti XIX a. pabaigoje Prancūzijoje. Dabar pirkėjai gali pasirinkti įvairių firmų sukurtų skirtingo dizaino modernių ir patogių elektrinių lyginimo prietaisų.
Aldona SIREIKIENĖ, ŪP korespondentė
