Kokie norai žolelei – toks ir vandenėlis
Pasičiumpu burbuliuojantį, net purslais besispjaudantį virdulį. Juo nešina skubu prie išrikiuotų puodelių eilės ir puolu kuo skubiau sau bei bendradarbiams plikyti šiųmečio derliaus vaistažolių arbatos. Žolelės kūlversčiais raitosi, gavusios aukštos temperatūros vandens akimirksniu ryškiai sužaliuoja, garų stulpas stukteli veidan, darbo virtuvėlė gardžiai pakvimpa melisomis ir mėtomis. Nešdama puodelius žiūriu į prie paviršiaus prilipusių žolelių pilvus ir susimąstau. O kokiu vandeniu vaistažoles reikia užpilti? Lyg girdėjau, kad plikyti negalima. Atminty nutrupa kažkokios nuogirdos apie drungną vandenį, bet gal ir klystu. Geriau ir man, ir Jums paklausti žolininko.
Žolininko varpinė
Vaistininkas ir žolininkas Marius Lasinskas sako, kad žoleles pilti galima įvairiu vandeniu: ir karštu, ir drungnu. Tai priklauso nuo mūsų požiūrio bei veikliųjų medžiagų poreikio.
„Pirmiausia pasakysiu kaip žolininkas, – pradeda Marius. – A. a. žolininkės Eugenijos Šimkūnaitės mokinė man pasakojo, jog seniau į augalą lietuviai žiūrėdavo labai pagarbiai. Ateidavo prie žolelės, pritūpdavo ir sakydavo: „Augale, augale, saulutė tave šildė, žemelė maitino, vandenuką gėrei, o dabar man reikia tavo pagalbos. Ar gali man padėti? Ačiū tau. Dėkoju.“ Niekada nepamiršdavo padėkoti. Tad ir Jūs gamtoje rinkdami žoleles padėkokite.
Padėkoję nuskindavo augalą, suvyniodavo į baltą drobulę, užmigdydavo. Tada susmulkindavo, džiovindavo, dėdavo į indą ir pildavo tik kūno temperatūros vandeniu, – dėmesį atkreipia laukų išminčius. – Niekada neužplikydavo verdančiu vandeniu. Mat tikėjo, kad augalas yra gyvastis. Juk nė vienas iš mūsų nenorėtų būti užplikytas? – retoriškai paklausia Marius. – Taip ir augalas nenori. Taigi brinkindavo tame inde valandą–dvi, kantriai laukdavo. Šaknis ar žieves, kurios veikliąsias medžiagas sunkiau atiduoda, brinkindavo ir visą naktį. Paskui, jeigu reikia pagal receptą, pašildydavo ir vartodavo.“
Užpilti trissyk
Kaip pasakoja žolininkas, senovėje augalus užpildavo tris kartus. Pirmąsyk pildavo stiklinę, antrąsyk – daugiau negu pusę, trečiąsyk – trečdalį stiklinės.
„Taigi, naudojantis protėvių išmintimi, veikliąsias medžiagas augalo galima paprašyti triskart. Taupykime gamtą ir piniginę. Tai bus naudinga visiems“, – skatina pašnekovas.
Vaistininko varpinė
„Dabar pakalbėsiu iš vaistininko pusės – mokslinės, – atskiria M. Lasinskas. – Kokios temperatūros vandeniu pilsite, tokias medžiagas ištrauksite. Mat esant skirtingai temperatūrai, išsiskiria skirtingos medžiagos.
Raudonėlį, čiobrelį ar kitus kvapnių medžiagų turinčius augalus, pilkite karštesniu vandeniu, bet nereikia jo užvirti. Matote, kad burbuliukai tuoj pradės kilti, išjunkite. Nereikia vandens dezinfekuoti, jeigu jis pakankamai geras – iš čiaupo, šaltinio. Jei abejojate, tai, žinoma, užvirkite ir ataušinkite. Taip dezinfekuojamas vanduo vaikams ar ligoniams. O šiaip pakanka virti iki burbuliukams iškylant.
1 Komentaras
Sveiki. Rinkome pernai vaistažolę- pelkinė vingorykštė . Norėjome naudoti kaip arbatą , tačiau, užpylus virintu vandeniu ir palaikius 10 min,.kad prisitrauktų, atsirado kažkokie aliejaus pėdsakai .Ar augaliukas išskyrė iš savęs aliejų, ar tai rodo užterštumą?
Dėkui už atsakymą.