Knyga „Liudijimai“ ‒ apie nepastovų mūsų pasaulį bei jo ydas
Rūta ŠVEDIENĖ
Rašytojos Margaret Atwood distopinis romanas „Liudijimai“ tęsia nepaprasto populiarumo sulaukusios knygos „Tarnaitės pasakojimas“ istoriją. Siužetas vystomas penkiolika metų vėliau nei pirmoje dalyje. 2019-tais metais ši knyga buvo apdovanota prestižine literatūros premija „Booker Prize“.
„Tarnaitės pasakojimas“ pasirodė 1985-tais metais. Visus šiuos dešimtmečius knyga neprarado populiarumo, tačiau tikrą renesansą išgyveno 2017-tais metais, po naujo serialo pastatymo. Istorija pasakoja apie netolimos ateities Gileado respubliką, kurioje visuomenė gyvena pagal valdžios primestą puritonišką santvarką. Turtingųjų šeimoms, kurios beveik nebegali susilaukti palikuonių, vaikus gimdo tarnaitės, laikinai apgyvendintos jų namuose. Tarnystė primena vergovę. Jokio išsilavinimo, jokių privilegijų, jokių grožio priemonių, jokio socialinio gyvenimo. Pagrindinė tarnaitės pareiga – būti apvaisintai. Ir nežinia, kas joms nutinka po gimdymo. Skaitytojai tris dešimtmečius reikalavo atsakymų ir pagaliau sulaukė tęsinio.
Margaret Atwood pasirinktas pasakojimo būdas visai kitoks nei pirmoje knygoje. Skaitytojai istoriją seka trijų veikėjų akimis – pagyvenusios moters Tetos Lidijos bei naujos kartos merginų Agnesės ir Deizės.
Tetos Lidijos liudijimas siekia Gileano respublikos kūrimosi pradžią ir teokratinės santvarkos atsiradimo aplinkybes. Agnesė gimė ir užaugo naujoje visuomenėje ir yra auginama kaip būsima vado žmona. Deizė – mergina iš Kanados, kuri jaučia, kad gyvena ne savo gyvenimą. Kaip šios moterys susijusios ir kas nutiks kai jų likimai susijungs?
Margaret Atwood vėl kviečia pamąstyti apie nepastovų mūsų pasaulį bei jo ydas. „Liudijimai“ į tamsią Gileano respubliką įleidžia šviesos spindulį. Šioje knygoje vis dar daug tamsos, tačiau ji yra tarsi priešnuodis „Tarnaitės pasakojimui“. Autorė leidžia rasti atsakymus į ilgai kankinusius klausimus, tačiau pati teigia, kad romaną įkvėpė mūsų pasaulis.
Tokią knygą, jeigu ją skaitysite vien dėl siužetinių vingių ir nuotykių, manau, jos nepajusite, nesuvoksite plačiųjų idėjų. Gali pasirodyti popsinio „greitumo“ literatūra, kur veiksmas gena veiksmą, kur vieni kitus žemina, konkuruoja dėl valdžios, kur bėgama į išsigelbėjimą ir visa tai primena aštriai prikaustantį trilerį, o kai kuriuos siužetinius vingius netgi galima nuspėti. Ir viskas, sakyčiau, su tuo labai gerai, kadangi tokia lektūra prieinama vidutiniam skaitytojui.
Intelektualesniam skaitytojui knygą galima skaityti kaip pastarųjų dešimtmečių tam tikrą nesaugumo atspindį, t. y. alternatyviame M. Atwood pasaulyje, pavyzdžiui, kaip iš Gileado per upes ir kalnus bėga tarnaitės, susieti su Sirijos pabėgėliais į Europą. Tam tikri manevrai, galios žaidimai iš tikrųjų primena ir mūsų šiandienos pasaulį.
Iš tikrųjų „Liudijimai“ veikia kur kas paveikiau, jeigu skaitant apmąstome nūdienos pasaulį ir Lietuvą, bandome sugretinti vykstančius pasaulietinius procesus, suprasti ir suvokti ne tiek veikėjų herojiškus poelgius, kiek sisteminius dalykus, pavyzdžiui, kodėl tas pats tautietis yra pasiryžęs (kad kaip buvo Baltarusijoje) buožėmis uždaužyti savo brolį tautietį, nes jam liepė viršininkas? Kodėl žmogus toks menkas ir kas tą menkumą sukuria, prijungia jį prie iškrypusios sistemos ir įsako elgtis prieš savo valią? Skaičiau aš tuos liudijimo puslapius, tokius gražiai, įtaigiai parašytus, per kuriuos perteiktas tikras siaubas, ir manęs neapleido jausmas, kad mes taip pat pasaulyje išgyvename savotišką savo Gileadą. Tik neturėdami su kuo palyginti, nes neturime alternatyvios civilizacijos, negalime suvokti to siaubo ir neteisybės, kurią kasdien patiriame kaip „normalumą“. Ačiū dievui, distopiniai pasauliai, į kuriuos galime pasinerti kaip į alternatyvias tikroves, suteikia galimybę įvertinti, bent jau iš dalies, savo istoriją, kultūrą, vertybes, sistemą, nuo kuriuos esame priklausomi. „Liudijimai“ iš tikrųjų liudija daugiau nei tų merginų ir moterų kančias knygoje, jie liudija tai, kas yra už teksto, t. y. mūsų tikrovę ir mus pačius. Talentingai, išraiškingai, daugiasluoksniškai parašyta proza, kuri kviečia į savęs kaip žmogaus, kaip socialinės grupės, kaip valstybės ir galiausiai kaip Žemės planetos gyventojo permąstymą ir įsivertinimą.
Margaret Atwood (g. 1939) – visame pasaulyje populiari Kanados rašytoja. Jos bibliografiją sudaro įvairaus žanro tekstai: romanai, poezija, esė, literatūros kritika. Rašytojos kūryba sulaukia ne tik palankių atsiliepimų bet ir prestižinių apdovanojimų. Jos knygos ne vieną kartą buvo nominuotos „Booker Prize“ premijai, o apdovanotos net du kartus. 2000-tais metais prizą pelnė romanas „Aklasis žudikas“, o 2019-tais – „Liudijimai“.
Iš anglų kalbos vertė Nijolė Regina Chijenienė. Leidėjas „Baltos lankos“.
„Tarnaitės pasakojimas“ ir „Liudijimai“ verti jūsų lentynos. Knygą turi ir mūsų biblioteka. Skaityti ją nebus lengva, bet tikrai verta.
