„Kitokie vaikai“ mokomi kalbėti ypatingu metodu

Lengviau įsitraukia į bendruomenės veiklas

Agota Spiečiūtė

„Kalba – mūsų turtas“ –  mums kiek banalus pasakymas autizmo spektro sutrikimų turinčių vaikų tėvams skamba skaudžiai. Vaikai, kurie turi tarties problemų ar nevaldo kalbos, netenka bendraminčių palaikymo labai anksti – vaikų darželyje. Kad taip nebūtų, pagalbos ranką tiesia ir jų kalbėjimą asociacijoje ,,Mes kitokie vaikai“ tobulina pedagogė Eglė Leikuvienė. Logopedės išsilavinimą įgijusi pedagogė studijuodama nė nenumanė, kokia jos specialybė taps paklausi, svarbi ir vertinga.

Kalba atriša bendravimą

E. Leikuvienė įvairiose savo darbinėse veiklose 27-erius metus kauptas žinias ir patirtis dabar atiduoda ugdydama autizmo spektro sutrikimų turinčių vaikų kalbą. Asociacijoje ,,Mes kitokie vaikai“ ji –  pirmoji, kuri vaikus prakalbina profesionaliai. Tai daro asociacijoje jau penktuosius metus. Per charakterio pažinimą ir lavinimą Eglė suranda vaiko emocinį ar psichologinį trukdį ir jį įveikusi prakalbina vaiką, o tai atveria jam tiesų kelią į bendravimą ir bendruomenę, kurioje jis prisitaiko, toliau gali augti ir tobulėti. 

,,Reikia su vaikais pradėti mokytis nuo to, ką reiškia žodžiai. Vaikai, kurie pas mus ateina, net nesupranta žodžių reikšmės, – sako Eglė ir paaiškina: – rodai paveikslėlius ir prašai – parodyk man traukinį, o vaikas net nesupranta, kuris čia paveikslėlyje yra traukinys, kuris medis, o kuris koks nors kitas daiktas, nors su traukinuku yra žaidęs, o kitus daiktus taip pat ne kartą matęs savo aplinkoje“.

,,Viskas prasideda nuo kalbos. Kai vaikai pas mus atvyksta pirmą kartą, iš karto matai, kaip jis kalba, kaip komunikuoja ir pradedi kurti planą, kaip reiks eiti pirmuosius ankstyvosios reabilitacijos žingsnius“, – sako asociacijos ,,Mes kitokie vaikai“ logopedė, pagal išsilavinimą  specialioji pedagogė-logopedė E. Leikuvienė. 

Kai į pedagogės rankas patenka vaikas, kuris pagal amžių neturi elementarių bendravimo pagrindų, nežino kas kaip vadinasi, arba kur kas yra, tampa aišku, kad nevystant vaiko kalbėjimo – ateityje nebus didesnio progreso. Besikalbant su Egle išgirstu ir patarimą tėvams: 

,,Jau dvejų metukų vaikas turėtų savo norus išreikšti vaikiška kalba ir suprasti, ką sako saugusysis. Suprasti, ko iš jo norima: ,,atnešk knygutę“, ,,paimk meškiuką“, – tokias lengvas užduotis turi girdėti, suprasti ir įvykdyti, turėtų parodyti, kur kokie daiktai yra. Augant, žinoma, to jau neužtenka“, – sako E. Leikuvienė. 

Kai nėra tokio suvokimo, dažniausiai atsiranda vaikų pykis, net agresija, nes jie negali pasakyti, ko nori, niekas jų nesupranta. Vaikai mušasi, rėkia, krenta, spardosi, tėvai supyksta ir įsisuka neigiamų emocijų, patirčių ir nevilties karuselė.

,,Svarbiausia mūsų darbe tai, kad vaikai jau gavę iš mūsų įgūdžius kaip įrankius, paskui integruotųsi taip, kad dalyvautų bendroje veikloje su savo bendraamžiais, klasės draugais ir, kai padedi jam prabilti, kai išugdai kalbą, o per ją –  suvokimą, vaikas pats išreiškia norą būti kolektyve, dalyvauti bendruomenės veiklose. Kalba ir kalbos suvokimas įgalina, atrišta santykį su aplinka, tampa daug lengviau ir greičiau integruotis į bendruomenės veiklas bei dienos rutiną – tuomet vaikas ir į ratą atsistoja per mamyčių šventę šokti, ir dainuoja, ir mes tą akivaizdžiai pamatome – stebuklas įvyksta. Ir tai taip brangu, kad net griebia už širdies“, – jautriai pasakoja pedagogė E. Leikuvienė.

Programoje dirbantys specialistai galėtų padėti dar ne vienam vaikui, todėl kviečiu registruokitės pirminei konsultacijai.

J. Gasiūnienė

Vaikučių su problemomis skaičius didėja

Logopedė ir pedagogė su nerimu stebi besikeičiančią situaciją. Anksčiau, prieš dešimt ar aštuonerius metus, vaikų su pastebimais sutrikimais rajone dar būdavo keli pavieniai atvejai. Paskui vaikučių daugėjo staiga ir specialistė teigia, kad dabar jų yra dar daugiau.

,,Egzistuojančios problemos dažniausiai pasimato, kai vaikas pakliūva į pirmąjį kolektyvą. Darželyje, jeigu stebi vaikus, tai ir pamatai, kad jau vienam ar kitam reikia specialios pagalbos nuo pat mažens“, – sako logopedė E. Leikuvienė.

Vis dėlto specialistė teigia, kad šiame amžiuje technologijos nugali bendravimą su tėvais, nors pačios technologijos dėl to, kad egzistuoja, nėra kaltos. Jas į rankas įduoda tėvai. Vaikams pradeda stigti bendravimo, ryšio su artimaisiais. Paprastas linksmas žaidimas kartu su vaikais yra tai, ko pradeda trūkti šeimose šiais laikais. Labai svarbu tai daryti jau nuo pat kūdikystės iki pat pradinių klasių pabaigos. Plečiant žodyną ir dar ilgiau, o gyvenat technologijų amžiuje, vaikų raidos tempai tik dar labiau lėtėja, todėl pastangų tėvams išugdyti vaiko kalbos ir teksto suvokimą reikia vis daugiau.

Tėvai turi pripažinti problemą

Logopedė Eglė pasakoja, kad asociacijoje ,,Mes kitokie vaikai“ yra daugiau bendravimo su tėvais. Suformuojama visa Ankstyvosios intervencijos komanda iš asociacijoje sveikatos paslaugas teikiančių specialistų, kurios pagrindine ašimi tampa vaiko raidos ir ugdymosi poreikiai ir jo tėvų vaidmuo šiame sudėtingame kelyje. Su tėvais nuolat kalbama apie pagalbos vaikui kryptį, tariamasi, strateguojamos veiklos ir ugdymo tęstinumo galimybės namuose, konkrečiai aptariama, kas pasisekė, nepasisekė, kur dar reikėtų padirbėti.

,,Tėvai labiau įsiklauso ir paiso mūsų instrukcijų, kai pajaučia rezultatą, tada, kai jau būna tas vaiko šuolis, bet iki to rezultato tenka daug dirbti visiems“, – sako E. Leikuvienė.

Tėvelių yra visokių, kaip ir visuomenėje, vieni labai šilti, kiti nepasitiki, nes gal net nežino, ko tikėtis, o kiti gal tikisi, kad per vieną dieną viskas pasikeis, kartais nustemba, kad reikės tiek daug dirbti. Daliai jų atrodo, kad  viskas turėtų būti savaime, vaikai turėtų kalbėti, o su čia atėjusiais vaikais, pasirodo, reikia mokytis viską pažinti nuo nulio – tai būna jiems netikėta.

Dar labai svarbu, kad lavinimosi procese vaikams nestigtų tėvų dėmesio ir paskatinimo. Tiesa, pirmiausia reikia, kad tėvai pripažintų sau, kad jų vaikui reikia pagalbos ir jos ieškotų ir kartais net neatsisakytų priimti. O pedagogui svarbu užtikrinti, kad vaikas gerai jaustųsi, jį pastebėti, paskatinti, pagirti už bet kokią, net ir mažiausią pažangą.

Su tėvais nuolat kalbama apie pagalbos vaikui kryptį, tariamasi, strateguojamos veiklos ir ugdymo tęstinumo galimybės namuose, konkrečiai aptariama, kas pasisekė, nepasisekė, kur dar reikėtų padirbėti.

Integravo savo žinias

Lavindama autizmo spektro sutrikimų turinčius vaikus Eglė sėkminga pritaikė savo žinias iš surdopedagogikos. Tai dar vienas Eglės įgytas išsilavinimas, be turimos logopedo ir specialiojo pedagogo specialybės. Tam pasitarnavo jos patirtis dar 1997 metais pradėjus dirbti tuometinėje ,,Ryto“ vidurinėje mokykloje su klausos negalią turinčiais vaikais. Tuomet čia buvo sukurta speciali kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų eksperimentinė klasė.

Jos atradimas yra tai, kad autistiškiems vaikams prakalbėti padeda ryšys tarp garso ir jo vibracijos kūne. Vaikams tenka įveikti sudėtingą  procesą  atpažinti garso skleidžiamą vibraciją kūne, sujungti ją su vienu konkrečiu garsu ir atvesti tą garsą iš kūno, bet tai pavyksta. Kai mokytoja parodo tuos atskirus elementus, vaikai juos jungia ir kelia į žodžius. Procesą apsunkina tai, kad mokantis jiems ne tik reikia taisyklingai ištarti žodį, bet dar riekia ir pagalvoti, kaip veikia kalbos organai, liežuvis. Anot pedagogės, tada įsijungia ir smegenys. Tačiau ugdymo procese geros mokymo technikos nepakanka, reikia ir paprasto, žmogiškojo ryšio su kiekvienu vaiku.

Apčiuopiamesnis rezultatas

Kaip jo ieškoti – metodikų daug, kursų irgi daug, bet sunkiausia surasti savo būdą. Kiekvienas vaikas yra nenuspėjamas. Turi labai gerai įsižiūrėti, įsiklausyti ir ieškoti kaip jam padėti konkrečiai. Stebėti kur jis užsiblokuoja ir stengtis tą kliūtį pašalinti. O pirmiausia tai reikia surasti su vaiku kontaktą, kaip su asmenybe. Kai tą kontaktą randi, kiti dalykai ateina savaime.

,,Darai viską per savo pajautimą apie vaikus. Mokai ir matai, kad nepatinka, netinka, ir turi surasti tą kažką, kas tinka, kitaip sakant. prilimpa ir prie to jau tada prisiriši tęsdamas ugdymą“, – sako  E. Leikuvienė, kalbėdama apie ypatingojo intereso integravimo metodiką.

,,Toks būdas yra sunkesnis, bet rezultatas ir aiškesnis, ir greitesnis – apčiuopiamesnis, sakyčiau. Užsiėmimas yra įprastinės 45 minutės, bet mes jame keičiame veiklas: viena ta, kuri vaikui patinka, kita – kur aš noriu išmokyti, tada vėl vaiko pasirinkimas, tada vėl mano darbas“, – apie savo darbo techniką ir vaikams taikoma motyvacinę sistemą pasakoja logopedė E. Leikuvienė.

,,Darai viską per savo pajautimą apie vaikus. Mokai ir matai, kad nepatinka, netinka, ir turi surasti tą kažką, kas tinka, kitaip sakant. prilimpa ir prie to jau tada prisiriši tęsdamas ugdymą“.

E. Leikuvienė

Įdomūs atradimai vaikuose

,,Man smagiausia, kai galų gale prakalbinu, ir tai labiausiai džiugina, jaudina, tie visi maži stebuklai: kai išmokai ir tą vieną garsą – jau maža pergalė arba kai su vaiku dirbi ir atrodo, kad niekas tame procese nevyksta, lyg buvo pamoka, lyg nebuvo, o tik po kiek laiko, tik tada pamatai rezultatą ir supranti, kad jis visą laiką mokėsi ir tobulėjo“, – tęsia  E. Leikuvienė.

Eglė viską iliustruoja tikrais pavyzdžiais. Vienas berniukas pas mokytoją atėjo visai nekalbėdamas, gyveno užsidaręs savo pasaulyje. Jam reikėjo reguliariai lankytis tris kartus per savaitę ir po vienerių metų jau buvo matomas rezultatas. Tačiau reikia suprasti, kad vaikų galios taip pat nevienodos. Vienas gali tik atskirti spalvas, o kitą turi išmokti ir rašyti, ir skaityti.

Vienas vaikas, iš pradžių atsisakė ateiti į logopedės pamokas, bet vėliau po kelių mėnesių pats paprašė, kad jį priimtų. Jis ir dabar pamena, kaip nenorėjo mokytojos, bet dabar jie tapo gerais draugais.

,,Buvo, kad turėjau sunkią mokinę, daug dirbome ir atrodė, kad ji lyg ir nerodo progreso, man kartais net atrodydavo, kad aš viena šnekuosi, o dabar ji išbūna pamokoje visas 45 minutes ir per jas dirba! Net pamokai pasibaigus nenori eiti namo. Kai ši mergaitė pradėjo kalbėti, pradėjo kartoti žodžius, toks stiprus jausmas mane apėmė – vaikas prakalbo! Pasirodo, nė viena minutė mano darbo nenuėjo veltui, mergaitė visą tą laiką viską dėjosi sau į galvelę ir mes po trejų metų pasiekėme rezultatą“, – neslepia džiaugsmo ir pasididžiavimo savo mokine Eglė.

Pasakodama apie mažus ir didelius vaikų pasiekimus, vykstančius stebuklus ir atradimus logopedė Eglė Leikuvienė sako ,,išauga rožynas“.