Kitokia Kėdainių istorija – naujoje fotografo V. Bečelio ir istoriko V. Banio knygoje

Atvykite į knygos pristatymą Kėdainių Mikalojaus Daukšos bibliotekoje!

Kornelija BALANDYTĖ

Ar kasryt skubėdami pro miesto rinkas, pralėkdami pro Šviesiąją gimnaziją ar kitą kokį senamiesčio objektą susimąstėte, kad kadaise jie atrodė kitaip ir jų paskirtis buvo visai kita? O jei ir buvo kada šmėstelėjusi tokia mintis, ar tikrai žinote, kokia veikla buvo vykdoma viename ar kitame istoriniame pastate? Meilės savo miestui vedami ir norėdami plačiajai visuomenei pateikti atsakymus į šiuos ir daugelį kitų klausimų, gerai žinomi Kėdainių krašto vyrai – istorikas Vaidas Banys ir fotografas Vydas Bečelis – parengė ir išleido puikiomis nuotraukomis iliustruotą ir įdomiais pasakojimais, kaip V. Banys moka, aprašytą knygą „Kėdainiai. Miestas ir kraštas“. Jos pristatymo išvakarėse „Rinkos aikštės“ žurnalistė pakalbino knygos-albumo autorius.

– Kaip atrinkote objektus knygai? Gal jie Jums abiem turi kokią nors simbolinę reikšmę, susiję su asmeniniais išgyvenimais, prisiminimais?

Vaidas: Palei Nevėžį provincijoje bėgo mano vaikystė, „Paukštelis“–tiltas–senamiestis daugybę metų buvo kasdieniai paauglio gyvenimo objektai. Kai į visą Kėdainių aplinką pradėjau žvelgti profesionalaus tyrinėtojo akimis, nemažai tų objektų buvo likę tik prisiminimuose. Be abejo, kai sklaidai, pvz., grafo Mikalojaus Totlebeno Čaplinavos dvaro pardavimo kunigui Pauliui Titelbachui sutartį, negali neiškilti prisiminimai, kaip vaikystėje šios ant stataus Nevėžio terasos skardžio buvusios dvarvietės rūsiuose ieškodavome užmaskuotų durų į slaptus kambarius… Mano paauglystėje senamiestis dar buvo gyvas ne tik per šventes bei vasaros šeštadieniais, kai čia atvažiuoja turistai. Jame dar gyveno daug miestiečių, kurie iš kartos į kartą perduodavo miesto gyvenimo istorijas. Išskyrus „aparatūrkę“ ir garnizonus, daugelis kitų miesto objektų buvo neužkaltais langais, neužtverti tvoromis, neuždaryti vartais. Laipiojom minareto serpantinu, landžiojom po parko rūsius. Svajojom atrasti iš Šv. Jurgio kalno po Nevėžiu vedusį tunelį!

Vydas: Man tai nėra prisiminimai. Kadangi esu senamiesčio žmogus, kasdien einu pro vieną ir tą pačią vietą net kelis kartus skirtingu paros metu. Tarkim, kad ir Rinkos aikštė. Ir ją vieną kartą matau vienaip, kitą – kitaip, o trečiąkart staiga atsiranda toks vaizdas, kad norisi jį užfiksuoti. Taigi, aš manyčiau, kad tai yra ilgalaikių stebėjimų rezultatas. Daug kas mano, kad fotografija yra tik pykšt pykšt ir viskas. O iš tikrųjų taip nėra.

– Vydai, kokius objektus buvo sunkiausia fotografuoti? Kodėl?

Vydas: Nieko nėra sunkiausia. Yra mylimiausia. Mylimiausia fotografuoti vaizdą. Aš myliu šį miestą. Jame gimiau, užaugau. Man nėra sunku, nes man patinka ieškojimai.

– Bet ar iš kadrų gausybės nėra sunku atrinkti to vieno vienintelio, kuris turi patekti į knygą?

Vydas: Ne. Iš gausybės kadrų vis tiek atsiranda tas vienintelis ir man pats gražiausias.

– Ar visos nuotraukos darytos specialiai knygai, ar yra ir kokių nors archyvinių vaizdų?

Vydas: Niekas nėra daryta specialiai. Čia šiuolaikiniai fotografai taip daro. Tai yra mano kelionė. Mano kelionė po miestą nuo ryto iki vakaro, dieną naktį.

– Jau daug metų fotografuojate Kėdainius, esate senas vilkas šioje srityje. Kaip keičiasi Kėdainiai, stebint juos per fotoaparato objektyvą? Jūsų nuomone, į gera ar į bloga vyksta ta kaita?

Vydas: Tik į blogą. Galiu įvardinti netgi faktais. Didžioji gatvė tapo dzotu. Baisiausias dalykas, kas galėjo nutikti su Senosios Rinkos aikšte – automobilių stovėjimo aikštelės įrengimas. Ar jūs įsivaizduojate, kad kur nors kitur Lietuvoje ar Europoje iš istorinės svarbos aikštės būtų padaryta automobilių stovėjimo aikštelė?! Dabar mes net nebeturime autentiškos žydų aikštės! Ar jūs įsivaizduojate, kad istorinės Vilniaus arba Kauno Rotušės aikštės taptų automobilių stovėjimo aikštėmis? Mūsų mieste paveldas nėra saugomas, jis yra niokojamas. Ir tai labai apmaudu.

„Niekas nėra daryta specialiai. Čia šiuolaikiniai fotografai taip daro. Tai yra mano kelionė. Mano kelionė po miestą nuo ryto iki vakaro, dieną naktį.“

V. Bečelis

– Vaidai, Jūs Kėdainius tyrinėjate, analizuojate taip pat jau daug metų, tačiau per kitą prizmę – daugiau tekstinę nei vaizdinę. Kiek tos istorijos, žvelgiant Jūsų akimis, yra išlikę dar šių dienų Kėdainiuose?

Vaidas: Senasis miestas su grindiniais ir krautuvėlėmis išlikęs dar daugelyje vietų. Tai – senųjų miestiečių atmintis. Prakalbinkite gatve einantį senolį ir jis be jokios magijos „atkurs“ jums jau nebematomą miestą.

Kėdainiuose dar gyvena viskas, kas juos sukūrė kaip miestą. Tebevingiuoja senasis vieškelis, virtęs Didžiąja gatve. Tebeteka Nevėžis, kuris kažkada žmones čia atvedė, maitino ir šių buvo garbinamas. Priešais upę tebedunkso senasis kalnas, seniesiems kėdainiečiams šimtmečius turėjęs didelę sakralinę reikšmę. 

Knygoje pirmąkart iškeliamos šiek tiek sensacingos teorijos, bandančios paaiškinti miesto atsiradimo mįsles. Ties jomis iki šiol laužo galvą tie negausūs mokslininkai, išdrįsę domėtis Nevėžio slėnio gyvenviečių geneze. Kodėl Gaidine, kur prasidėjo krikštas, kodėl miesto legendoje Šv. Jurgio bažnyčią statė kryžiuočiai?.. Knygoje svarstoma, kad pirminis miesto vardas, senasis kalnas su pagoniška šventove, Jogaila ir Žemaitijos krikštas gali būti labai tampriai susiję. Albume visa tai keliauja viena siužetine linija nuo Nevėžio vardo kilmės iki XX a. dvarų ir bažnyčių. 

Visus šiuos klausimus nagrinėjo ne tik istorikai, archeologai, hidrologai ir kiti rimti mokslininkai. Daug įžvalgesnių kūrėjų – rašytojai, poetai, fotografai, atidžiau pažvelgę į Nevėžio slėnius, rasdavo savų mįslių.

– Vaidai, Vydai, kiek laiko ruošėte medžiagą knygai ir kiek laiko užtruko nuo idėjos iki „gyvo“ albumo?

Vaidas: Pirmi pokalbiai apie knygą buvo maždaug prieš 10 metų… Jie buvo tapę malonia tradicija. Pašnekėdavom, kokius metus pailsėdavom nuo šnekų, po to vėl (šypsosi). Pirmas jautį už ragų griebė Vydas. Tačiau pirmasis bandymas praėjusią vasarą labai nuvylė. Teko stabdyti leidybą. Diskusijose visiškai pakeitėm knygos konceptą. Nusprendėme atsisakyti klasikinio albumo vizijos. Pabrėžtina, kad ir šio leidinio, nors jame yra skelbiamos mokslinės hipotezės, nebuvo siekiama padaryti istorine knyga. Miesto ir regiono istorija skaitytojui pateikiama kaip trumpi esė, lydintys temomis sudėtas nuotraukas.

Vydas: Šiame albume yra apie 160 naujų nuotraukų, kurios buvo fotografuojamos daugybę metų ir dar 20 archyvinių nuotraukų nugulė į naująją knygą. Laiko apibrėžtumo čia negali būti.

„Senasis miestas su grindiniais ir krautuvėlėmis išlikęs dar daugelyje vietų. Tai – senųjų miestiečių atmintis. Prakalbinkite gatve einantį senolį ir jis be jokios magijos „atkurs“ jums jau nebematomą miestą.“

V. Banys

– Iš tiesų Kėdainiai labai turtingi savo istorija. Spėju, ne viskas, ko norėjote, tilpo į albumą…

Vaidas: Iš tiesų Kėdainiai tiesiog alsuoja istorija, tereikia šiek tiek atidžiau pažvelgti į miestą. Sustoti, pasiklausyti. Fotografija tam labai padeda, nes ji sustabdo istorinę akimirką ir nuolat skubantis žmogus gali „atrasti“, ką jis šimtus kartų pralekia paniręs savo rūpesčiuose. Gal pamatęs nuotrauką ir perskaitęs istoriją, kitą kartą sulėtins žingsnį ir kitomis akimis pažvelgs į namo plytų mūrą, gatvės vingį ar miesto aikštę. Gal pagaliau pastebės renesansinį frontoną ar gotikinį masverką. Įjungę kitą „vaizdo režimą“, kiekvienas galime pamatyti senąjį miestą, nors ir užmaskuotą namų rekonstrukcijomis, gatvių ir aikščių dangomis. 

Vydas: Mano svajonė yra išleisti albumą, kas yra po Kėdainiais. To Lietuvoje dar niekas nedarė. Tai nėra kažkoks rekordo siekimas ar pan. Tiesa, daugelis turbūt nežino, kad mūsų miestas, Kėdainiai, yra miestas ant rūsių. Juose buvo saugomos pirklių prekės, o viršuje būdavo kromai ir karčiamos. Kadangi Kėdainiai buvo prekybininkų miestas, jų čia būta daug. Kad ir Beneto karčiama, po kuria yra trys ar keturi rūsiai. Juose būdavo saugomos statinės, dešrytės, mėsytės… O viršuje baliavodavo turginiai. Taip pat yra ir su škotų „Grėjaus namu“. Netgi kunigų reformatų rūsiai – čia vis dar išlikusi visa autentika. Taigi, mano nauja idėja – iškelti požeminį miestą į viršų.

„Šiame albume yra apie 160 naujų nuotraukų, kurios buvo fotografuojamos daugybę metų ir dar 20 archyvinių nuotraukų nugulė į naująją knygą. Laiko apibrėžtumo čia negali būti.“

V. Bečelis

– Jei neklystu, tai nėra pirmoji knyga Jums abiem – esate ir anksčiau išleidę savo knygų. Kuo skiriasi ši knyga-albumas nuo ankstesnių?

Vaidas: Vaizdui visada teikiu ne mažesnę reikšmę nei tekstui. Tuo galima įsitikinti pavarčius paskutinę mano knygą apie Kėdainių dvarą, kurią kai kas taip pat pavadina albumu.

Dabar pristatoma knyga yra dabarties fotografijų albumas ne su istorija, bet su miesto istorijomis – apie gatvių, aikščių, dvarų ir kitų žmogaus kurtų objektų užgimimą ir gyvenimą. Toks kūrybinis eksperimentas, sujungiant meninę fotografiją su vaizdinių istorija, ko gero, yra pirmasis Lietuvoje.

– Ar albumą galės įsigyti visi norintys, ar jis bus skirtas tik tam tikrai auditorijai? Beje, tai nuostabi dovana ir svečiams iš užsienio, nes tekstas parašytas ir angliškai.

Vaidas: Albumo formatas ir turinys skirtas plačiausiai auditorijai. Jame sau įdomaus ras tiek meno ar intelektualių skaitinių mėgėjas, tiek tiesiog norintis pavartyti fotografijas, ar, kaip teisingai pastebite, ieškantis dovanos draugui kitoje šalyje.

– Ačiū Jums, Vaidai ir Vydai, už pokalbį, linkiu kūrybinės sėkmės, naujų atradimų ir lauksime kitų Jūsų darbų įamžinimo.