Kiek techninių pražangų yra gavęs superklubo vadybininkas?

„Tai – pirmas mano interviu anglų kalba. Regis, šitiek interviu yra tekę dalinti per visą karjerą, bet angliškai – na, niekada, – šypteli portugalas Diogo Carreira (38), buvęs ilgametis Portugalijos sostinės Lisabonos superklubo „Benfica“ krepšininkas ir kapitonas, kuomet „Rinkos aikštė“ užkalbino Kėdainių mieste viešėjusį 184 cm ūgio sportininką ne kur kitur, bet arenoje, įsitaisiusį ant atsarginių žaidėjų suoliuko, stebintį komandos bičiulių treniruotę.

[quote author=“D. Carreira“]Ant atsarginių žaidėjų suolo, greta ekipos narių, atsisėsti išdrįsau tik šiemet – praėjusiame sezone tai padaryti po to, kai karjerą sugriovė trauma, buvo per sudėtinga. Negalėjau sėdėti ant atsarginių žaidėjų suolo ir sau pripažinti, kad į aikštę žaisti nebeišeisiu.[/quote]

Čia Lisabonos „Benfica“ buvo atvykusi žaisti FIBA Europos taurės B grupės reguliariojo sezono rungtynių su Kėdainių „Nevėžiu“.

Iš krepšinio žvaigždės – į superklubo vadybininkus

Nacionalinė Portugalijos vyrų krepšinio komanda, vienas, kitas skirtingas šalies klubas, o galiausiai – dešimt metų Lisabonos „Benfica“ superklube, iš kurių ketveri – komandos kapitono amplua.

Ir karjera, kurią žaibiškai nutraukė trauma, vėliau sekusi operacija ir varginanti reabilitacija.

Tačiau iš krepšinio portugalas nepasitraukė – klube, kurio garbę gynė dešimtmetį, jis liko dirbti vadybininku. Šiose pareigose Diogo – jau antrąjį sezoną.

„Tiek krepšininko, tiek didelio krepšinio klubo vadybininko darbas, išties įdomus – kelionės su komanda po Portugaliją ir visą Europą. Tai – geroji medalio pusė, – patikina D. Carreira. – Kita vertus, klube turiu daug atsakomybių. Kartu su logistikos darbuotoju derinu ir užsakau komandai lėktuvų bilietus, viešbučių kambarius. Nėra taip paprasta, kaip gali pasirodyti iš šono – apie artėjančią kelionę sužinome likus mėnesiui ar dar mažiau. Mes, Portugalija, esame pats žemyno pakraštys, visur keliauti yra toli. Reikia rasti optimaliausius, patogiausius variantus, kad kelionė būtų kuo trumpesnė, nes krepšininkai, atvykę svetur, turi tik vieną dieną, per kurią privalo ir pailsėti, ir pasiruošti rungtynėms, pasitreniruoti, o kitą dieną – dar ir garbingai pakovoti. Pasakysiu paprasčiau – aš turiu paruošti ir suorganizuoti viską, kas susiję su „Benfica“ komandos kelione, apgyvendinimu, maitinimu, treniruotėmis aikštės šeimininkų arenoje. Viską, kad vaikinams beliktų atvykti, palikti daiktus viešbučio kambaryje, jeigu yra laiko – snustelėti ir eiti treniruotis. O rytdieną – gerai sužaisti. Esu tam, kad viskas, apie ką jiems tereikėtų pagalvoti, būtų krepšinis.“

Daugiausia galvosopių – sezono pradžioje

Nors darbo ir reikalų, kaip teigia jis pats, ekipos vadybininkui niekada netrūksta, vis tik daugiausia bėgimo – sezono pradžioje. „Turiu paruošti visų žaidėjų dokumentus Portugalijos krepšinio lygai, registruoju, kartais – ir lydžiu kiekvieną krepšininką pas medikus detaliai sveikatos analizei. Legionieriams amerikiečiams ieškau būstų nuomai. Portugalijos sostinė Lisabona jau tapo mados miestu, tikru mados „reikalu“, todėl laisvą, gerą būstą nuomai atrasti nėra paprasta. Kuruoju į Lisaboną sezono metu atskrendančių legionierių šeimų keliones, pasitikimą oro uostuose. Tiesa, tenka dalyvauti ne viename susitikime per savaitę su kitų sporto šakų vadybininkais, mat „Benfica“ – superklubas, kurio vardo vėliavą neša ir rankinio, ir salės futbolo, ir riedučių ritulio, ir krepšinio, ir futbolo komandos. Tiesa, pastarosios dvi – pačios garsiausios, – pasakoja D. Carreira. – Su kitų sporto šakų atstovais deriname tvarkaraščius, dalijamės laiką sporto bazėse, deriname rungtynių grafikus, stengdamiesi jas perkelti į savaitgalius, kad susirinktų kuo daugiau žiūrovų. Kuomet pas mus žaisti atvyksta kitos FIBA Europos taurės ekipos, derinamės treniruočių salės užimtumo laiką. Dažniausiai dėl to nukenčia riedučių ritulio sportininkai.“

[quote author=“Aut. past.“]Į Kėdainius atvyko net dvidešimt Lisabonos „Benfica“ klubo narių – dvylika žaidėjų, trijų trenerių štabas bei penki aptarnaujančio personalo nariai. Tarp jų – ir vadybininkas, ir fizinio parengimo treneris, ir kineziterapeutas ir net klubo darbuotojas, atsakingas už žaidėjų aprangas, rankšluosčius bei vandenį treniruočių ir rungtynių metu.[/quote]

Užsakinėjo bilietą… šuniui

Tiesa, netrūksta šiame darbe ir kuriozinių situacijų – štai sykį Lisabonos „Benfica“ klubo vadybininkas D. Carreira užsakinėjo bilietą… amerikiečio krepšininko šuniui.

„Visko pasitaiko. Juk vadybininko pareigas užimu dar tik antrą sezoną. Bet ši virtuvė man – ne svetima. Juk „Benfic‘oje“ žaidžiau dešimtį metų. O ir šiaip – aš krepšinį myliu. Užaugau Portugalijoje, futbolo šalyje, bet augau nedideliame miestelyje greta Lisabonos, kuriame labai mylimas krepšinis. Pabandžiau pats… ir įsimylėjau šią sporto šaką. Tai – meilė, kuri tęsiasi jau dvidešimt metų. Ir tęsis iki gyvenimo galo. Be krepšinio gyventi negaliu, – juokiasi D. Carreira. – Pirmaisiais darbo vadybininko pareigose metais buvau patekęs į keletą keistų situacijų. Viena tokių – prašymas užsakyti lėktuvo bilietą šuniui, kuris atskrido kartu su krepšininku iš Majamio. Pradžioje maniau, kad klubas juokauja – mane išbando. Tačiau pasirodė, kad tai – ne pokštas. Jis tą šunį labai myli, popina kaip sūnų.“

[quote author=“D. Carreira“]Dar būdamas „Benfica“ krepšinio komandos kapitonu ne kartą sakiau, kad viršūnę pasiekti nėra taip sudėtinga, kaip joje išsilaikyti.[/quote]

… ant atsarginių žaidėjų suolo

Lisabonos „Benfica“ – klubas, apie kurį jau nuo vaikystės svajojo D. Carreira. „Mano svajonė išsipildė. Baigus profesionalaus krepšininko karjerą, svajonė pildosi toliau – esu jo vadybininkas. Mano, kaip vadybininko, atsakomybės pasibaigia tada, kai į orą krepšinio rungtynių arbitrai išmeta ginčo kamuolį. Ant atsarginių žaidėjų suolelio sėdžiu kartu su komanda ir stebiu rungtynes. Tiesa, ant atsarginių žaidėjų suolo, greta ekipos bičiulių, atsisėsti išdrįsau tik šiemet – praėjusiame sezone tai padaryti po to, kai karjerą sugriovė trauma, buvo per sudėtinga. Negalėjau sėdėti ant atsarginių žaidėjų suolo ir sau pripažinti, kad į aikštę žaisti nebeišeisiu, – atvirauja krepšininkas portugalas. – Šiandien savo ekipos rungtynes stebiu atsipalaidavęs. Už emocijas iš principo teisėjai galėtų bausti ir mane, nes esu vienas iš sėdinčių ant suoliuko, jeigu plūsčiausi, keikčiau teisėjus… bet esu ramus. Net per ilgus mano metus ant parketo techninėmis pražangomis baustas buvau tik kokius penkis kartus.“

[quote author=“D. Carreira“]Krepšinis – meilė, kuri tęsiasi jau dvidešimt metų. Ir tęsis iki gyvenimo galo. Be krepšinio gyventi negaliu.[/quote]

Užlipti į Olimpą nesunku – sudėtinga jame išlikti

Lisabonos „Benfica“ – daugkartinis Portugalijos krepšinio lygos čempionas, šalies taurės laimėtojas.

D. Carreira neslepia – atstovauti komandai, kuri kelerius iš eilės metus triumfuoja šalies krepšinio čempionate, nėra labai paprasta: „Dar būdamas „Benfica“ krepšinio komandos kapitonu ne kartą sakiau, kad viršūnę pasiekti nėra taip sudėtinga, kaip joje išsilaikyti. Kiekvienas kitas klubas nagais ir dantimis kabinasi į mus rungtynėse, kiekvienas trokšta parklupdyti „Benfica“ taip, kaip Lietuvos krepšinio lygos mažesnieji klubai svajoja apie pergalę prieš Kauno „Žalgirį“. Nors esame pajėgi komanda, nors turime labai gerą biudžetą ir įveikti mus nėra paprasta, turime būti atsargūs kiekvienose rungtynėse ir tikslingai stengtis, kad vėl susirinktume mums priklausančius trofėjus.“

[#gallery=1113#]