Ketvirtus karo metus ukrainiečiai pasitiko be optimizmo, traukdamiesi fronte

Eldoradas Butrimas, specialiai „Rinkos aikštei“ iš Charkivo, Ukraina

Ketvirtus karo metus Ukraina pasitiko traukdamasi mūšio lauke ir prarasdama vis daugiau teritorijų, tautoje mažėjant vienybei, o pasauliui ginčijantis dėl JAV pradėtų keistų taikos derybų. Apie karo eigą objektyvų vaizdą susidaryti nėra lengva, nes Kyjivas ir Maskva apie mūšius dažnai specialiai skleidžia melagingą informaciją siekdamos suklaidinti priešininką. Apie tai, kokiomis nuotaikomis charkiviečiai pasitiko ketvirtus karo metus, nusprendžiau praeivių gatvėje paklausinėti į ranką pasiėmęs ryškų mikrofoną. Mat vietiniai bijo atvirauti dėl draudimo viešinti strateginius objektus, žuvusių bei sužeistų karių skaičių ir įsivyravusio nepatiklumo. Prisistačius, kad esu karinę akreditaciją turintis lietuvis ir darau įrašą neklausdamas pavardės bei nefotografuodamas pašnekovo, atsiranda gerokai didesnė tikimybė, kad išgirsiu tikrą nuomonę.

„Tai, kad JAV dėl taikos tariasi su Rusija ignoruodama mus yra labai skaudu ir neteisinga. Tiek laiko buvo kalbama, kad giname ne vien savo šalį, bet ir visą Europą bei pasaulinę demokratiją nuo autokratinės Rusijos, o dabar paaiškėja, kad mūsų tikrai nepriims į NATO, o Trumpui Maskva yra svarbesnė už Kyjivą“, – pareiškė 38 metų Ženia.

Šis vyriškis iš pakalbintų keliolikos praeivių buvo vienintelis, pareiškęs, kad Ukraina turi nesutikti pasirašyti taikos, jeigu nebus grąžintos Kremliaus užimtos žemės. Santechniku dirbantis Ženia per karą prarado šeimą, nes žmona su dukra pabėgo į Vokietiją ir ten susirado kitą partnerį. Vyriškis į savo butą priėmė gyventi tetą, nes šios namas sudegė per priešo apšaudymą Kupianske.

„Esu piktas ant daug ko. Ant Putino, ant žmonos, ant Vakarų, kad delsė su ginkluote, o dabar nori mus išduoti – priversti pasirašyti taiką atiduodant penktadalį teritorijos užpuolikui. Esu piktas ant prezidento Zelenskio, kad netesėjo pažadų suvaldyti korupciją, juk dėl to nuo armijos išsisuka turčiai ir politikų vaikai, o verčiami kariauti seniai ir invalidai. Aš turiu įgimtą regos ligą, seniai esu atleistas nuo armijos, tačiau dabar kviečia į karinį komisariatą, nors viena akimi beveik nieko nematau.

Kasdien vykstu į iškvietimus ir bendrauju su žmonėmis, tad galiu tvirtinti – dauguma Charkive pasilikusių gyvena vargingai arba yra pensininkai. Vos suduria galą su galu ir labiausiai trokšta karo pabaigos, nes Rusija už 30 km, o stresas dėl kasdienių apšaudymų visus pavertė ligoniais“, – apibendrino Ženia.

„Fronte žuvo pusbrolis bei geriausias draugas, aš studentas, bet bijau, kad vis vien gali tekti kariauti, jei nesusitars dėl taikos. Į D. Trumpą dedu dideles viltis, noriu, kad karas kuo greičiau pasibaigtų. Teritorija nėra pats svarbiausias dalykas, pirmoje vietoje turi būti žmonių gyvybė. Be užimtų teritorijų pragyvensim, esam didelė valstybė, tad taiką reikia pasirašyti kuo greičiau, kad nebežūtų kariai. Pritariu dėl Ukrainos stojimo į ES, bet ne į NATO, nes tai karinė organizacija, tai reikštų tolesnį karo eskalavimą“, – pareiškė 26 metų Romanas.

„Viliuosi, kad karas baigsis per artimiausius 301504 mėnesius, nes D. Trumpas to siekia ir, kaip suprantu, tam neprieštarauja Rusija. Jei užsispirs mūsų prezidentas ir jį palaikys ES šalys, tada derybos gali įstrigti arba sužlugti. Turime pamiršti planus dėl stojimo į NATO, nes Rusija padarys viską, kad tai neįvyktų. Iš pat pradžių man buvo aišku, kad šansų laimėti neturim, pas juos daugiau karių, šaudmenų ir atominis ginklas, kurio baiminasi net Vakarai. Jei karas užsitęs kaip Donbase, Charkivas liks pustuštis ir degraduos, nes iš čia išsikels įmonės, universitetai. Norime taikos, pavargome nuo karo“, – pasakė 63 metų Vadimas, inžinierius.

„Širdyje labai nenoriu palikti okupantams užgrobtų žemių, tačiau spėju, kad jų neatgausime. Užsienio šalys dėl Ukrainos nesiaukos, nesijungs kariauti, o mūsų vyrai nebenori į frontą, slapstosi. Esu pensininkė, buvusi pedagogė, po kiekvieno pranešimo apie kritusį auklėtinį nemiegu, geriu vaistus ir meldžiu taikos. Nebenoriu mirčių, nebenoriu pavojaus sirenų“, – kalbėjo 69-erių metų Oksana.

Esu tikras, kad, pakalbinęs žmones Kyjivo ir ypač Vakarų Ukrainos miestų gatvėse, būčiau išgirdęs kiek kitokius atsakymus, nei Charkive. Didžiausiame Rytų Ukrainos mieste net baigiantis tretiems karo metams dominuoja rusų kalba, o gyventojai informaciją neretai semiasi Maskvos socialiniuose tinklalapiuose.

Tuo įsitikinau gatvėje prakalbinęs 82 metų Olią. Buhaltere dirbusi pensininkė pareiškė netikinti, kad  D. Trumpas rimtai siekia taikos, nes JAV pati esą sukėlė karą Ukrainoje ir pati iš to pelnosi. Senolė tvirtino, kad Krymas ir Donbasas nuo amžių yra Rusijos žemės, o Ukrainai nereikia stoti nei į ES, nei į NATO. Mat ES esą propaguoja įvairius iškrypimus, o NATO toliau provokuos Kyjivą kariauti su Maskva.

„Geriausia gyventi buvo tarybiniais laikais – butus gavome nemokamai, mokesčiai maži, maistas pigus, medicina nemokama. Jei Ukraina būtų likusi su Rusija, gyventume dabar ir geriau, ir taikoje“, – taip pasisakymą užbaigė močiutė.

Aišku, Charkive galima sutikti ir visai kitaip kalbančių žmonių, tačiau dabartinės žmonių nuotaikos labai skiriasi nuo vyravusių karo pradžioje. Kai prieš metus ar dvejus pašnekovų užklausdavau, ar nereikėtų Ukrainai sekti Suomijos pavyzdžiu ir atiduoti dalį žemių Rusijai mainais į taiką,  Charkive į mane pažiūrėdavo, kaip į provokatorių ar net Maskvos agentą. O dabar jau patys teigia, kad tokia taika būtų priimtinas karo užbaigimas.

Miesto pakraštyje pakalbinau iš Lipcių fronto zonos grįžusį ir besiilsintį karį vardu Kolia, kuris kovoja viename padalinyje su dviem savanoriais kariais lietuviais. 31 metų vaikino paklausiau, ar tiki greita karo pabaiga ir ką mano apie D. Trumpo pareiškimą, kad karą pradėjo V. Zelenskis.

Kolia pareiškė, jog yra išgyvenęs kelis sužeidimus, matęs draugų žūtis ir jaučiasi labai pavargęs po trejų kariavimo metų, jog trokšta taikos ir grįžti namo į šeimą, bet kartu yra pasiryžęs kariauti ir toliau.

„Nekvaršinu galvos dėl politikų sapalionių, nes turiu ruoštis naujam išėjimui į mūšio zoną, man svarbiausia nepraleisti priešo ir išlikti gyvam, kitkas fronte mažiau reikšminga“, – pasakė vaikinas ir paprašė padėkoti Lietuvai už nuolatinę paramą jų brigadai.

Vis labiau realu, kad Ukraina po šio karo liks praradusi penktadalį teritorijos, su daugybe užminuotų žemių, sugriautų namų, žuvusių bei suluošintų. Be to, į užsienį pabėgo apie aštuonis milijonus žmonių, dauguma kurių greičiausiai tėvynėn gyventi nebegrįš. Šaliai bus daug darbo atstatant ūkį, nuginkluojant visuomenę, įveikiant korupciją, tačiau gyvens laisvi ir nepavaldūs Maskvai.

Minėtas karys Kolia prie kelio, vedančio į Lipcių frontą, parodė pernai ant mūro tvoros išpaišytą žodį „Gara“. „Tai jūsų tautiečio Tado Tumo įamžinimas, jisai žuvo pernai vasario 23 dieną netoli Bachmuto“, – paaiškino Kolia.

T. Tumas buvo aistringas Vilniaus „Žalgirio“ futbolo klubo fanas, dėl aukšto ūgio draugų pramintas Milžinu. Tačiau nuvykęs į Ukrainą savo šaukiniu jis pasirinko žodį „Gara“, lietuviškai reiškiantį kalną.

Grafičio užrašas puikuojasi ant mūro sienos šalia kitų piešinių, skirtų pagerbti karius bei karinius dalinius. Už minėtos mūro sienos stovi sudegę garažai bei namai su skylėmis vietoje kai kurių langų, kurių nebeliko per priešo bombardavimus.