Kėdainiuose jaunuosius pilotus sveikinusi B. Oškinio dukra: „Vaikystėje net pietų miegodavau sklandytuve“

Draugiška ir veržli Broniaus Oškinio vaikų aviacijos akademijos bendruomenė vasarą išlydėjo surengusi dvejas varžybas. Iš visos Lietuvos šalies širdin suvažiavę jaunieji aviacijos entuziastai konstravo ir išbandė aviamodelius, sklandytuvais kilo į dangų, pasiekė istorinį rekordą ir galiausiai – puikiai praleidę laiką, išsidalijo medalius, taures bei diplomus. Apdovanojimų ceremoniją savo vizitu pagerbė legendinio Lietuvos aviatoriaus, sklandytuvų konstruktoriaus bei sklandymo pradininko B. Oškinio duktė Dovilė Oškinytė.

Sklandytojų sąskrydyje – 40 vaikų

Dvi rugpjūčio savaites Kėdainių vaikų aviacijos aerodromas buvo tapęs tikru palapinių miesteliu. Pirmiausia čia vyko Jaunųjų sklandytojų sąskrydis, kurio metu surengtos ir aviamodelių varžybos. Savaitę trukusiame renginyje dalyvavo 40 vaikų iš skirtingų Lietuvos miestų.

„Turiningai praleidome laiką: vykdėme edukacijas, keliavome, kaupėme žinias. Vaikai mokėsi konstruoti aviamodelius, o paskui rinkome gražiausius bei toliausiai nuskridusius. Aviamodelių varžybos buvo itin laukiamos“, – pasidžiaugė B. Oškinio vaikų aviacijos akademijos vedėja Kristina Virgailė.

Pasiekė rekordą!

Vaikų aviacijos aerodrome šurmulys netilo ir adrenalinas neslūgo dar vieną savaitę. Renginių estafetės lazdelė buvo perduota 27-ojo nacionalinio B. Oškinio vaikų aviacijos sporto taurės čempionato dalyviams. Čia komandos taip pat iš visos Lietuvos rungėsi dėl geriausiosios titulo. Kėdainiečiams lipti ant apdovanojimų pakylos neteko, tačiau neišdildomų įspūdžių po renginio, be jokios abejonės, liko kiekvienam.

Šiemet čempionate varžėsi septynios komandos, asmeninėje įskaitoje sklandymo įgūdžius demonstravo penkios pilotės mergaitės ir 23 berniukai.

„Prasidedant čempionatui labai bijojome dėl orų, nes savaitės prognozės nežadėjo nieko gera, tačiau galiausiai oras buvo itin palankus sklandymui ir dalyviai netgi įvykdė maksimalų vienos dienos pratimų skaičių – atliko septynis! Tai nutiko pirmą kartą per visą B. Oškinio vaikų aviacijos akademijos čempionatų istoriją. Pasiekėme rekordą!“ – pabrėžė K. Virgailė.

Apdovanojimų ceremoniją savo vizitu pagerbė legendinio Lietuvos aviatoriaus, sklandytuvų konstruktoriaus bei sklandymo pradininko B. Oškinio duktė Dovilė Oškinytė.

Aut. past.

Virš miesto nesklando

Čempionato metu teisėjai vaikų sklandymo įgūdžius vertina pagal kelis kriterijus.

„Stebimas pakilimas, pats skrydis, skrydžio aukštis – pilotas turi laviruoti tarp dviejų ir penkių metrų: nei žemiau, nei aukščiau. Taip pat vertinamas tūpimo momentas – nutūpti reikia į pažymėtą vietą ir visais trimis sklandytuvo ratais“, – paaiškino akademijos vedėja K. Virgailė.

Daugelis įsitikinę, kad jaunieji akademijos pilotai laisvai sklando danguje. Vis tik pašnekovė atkreipė dėmesį, jog taip nėra.

„Sklandome tik virš savo aerodromo. Yra išvilkimo mechanizmas, kuriuo sklandytuvas skrydžiui užtraukiamas. Taigi virš miesto tikrai neskraidome, kaip daugelis mano, – nusišypso K. Virgailė ir kiekvieną susidomėjusį sklandymu kviečia užsukti į Kėdainių pakraštyje, Koliupės kaime, įsikūrusį vaikų aviacijos aerodromą. – Kam įdomu, visada siūlome užsukti ir pasižiūrėti. Mielai priimame svečius ir viską papasakojame.“

Ir teorija, ir praktika

Jaunųjų sklandymo entuziastų mokslo rutina gerokai skiriasi nuo kitas neformaliojo ugdymo įstaigas lankančių bendraamžių. B. Oškinio vaikų aviacijos akademijoje naujų mokslo metų pradžia sutampa su kalendorinių metų startu.

„Lapkritį ir gruodį mūsų akademijoje – atostogos, o nuo sausio kimbame į teoriją. Nuo balandžio 1-osios užsiėmimai persikelia į aerodrome esančias patalpas. Jei oras palankus skrydžiams, vykdome skrydžius, o jei ne – užsiimame aviamodeliais, instruktorius praplečia teorijos kursą. Spalį prasideda egzaminų sezonas, o po jų baigiasi mokslo metai“, – detaliai išdėstė K. Virgailė.

Absolventai sugrįžta ir sparnuoti

Skraidūnų akademijos vedėja džiaugiasi metų metus nenutrūkstančiu bendravimu su buvusiais mokiniais. Vieni jų net atskrenda patys, kiti – tampa instruktoriais, o treti – vis sugrįžta prisiminti šioje ypatingoje akademijoje praleistus metus ir patirtą skrydžio jausmą.

„Štai į šį čempionatą atskrido mūsų absolventė – mergina iš Zarasų. Tai buvo pirmas jos savarankiškas skrydis, – šypsosi K. Virgailė. – Labai gera matyti, kai mūsų buvę mokiniai jau skraido patys ir prisimena mus – atskrenda aplankyti.

Su absolventais kėdainiečiais rengiame susitikimus, kuriuose dalyvauja ir už mane vyresni buvę akademijos mokiniai.

Yra absolventų vėliau tapusių akademijos instruktoriais. Štai ir Kėdainiuose dirbantis instruktorius – buvęs B. Oškinio akademijos mokinys. Jis pas mus darbuojasi jau 7-erius metus.“

Jaunųjų sklandymo entuziastų mokslo rutina gerokai skiriasi nuo kitas neformaliojo ugdymo įstaigas lankančių bendraamžių. B. Oškinio vaikų aviacijos akademijoje naujų mokslo metų pradžia sutampa su kalendorinių metų startu.

Aut. past.

Pradžia sunki

Paskutinius metus akademijoje jau skaičiuoja šios įstaigos vedėjos K. Virgailės sūnus Meinardas. Nuo mažumės aerodrome laiką leisdavęs vaikinas, žinoma, susižavėjo sklandymu.

„Gaila, kad šie metai jau baigiamieji, bet tikiu, kad nei aerodromo, nei sklandymo tikrai nepamiršiu ir būtinai čia atvažiuosiu, – šypsosi Meinardas ir prisimena nelengvus pirmuosius mokslo metus akademijoje. – Pirmieji skrydžiai buvo išties sunkūs, bet pakilus nuo žemės – nuostabus jausmas. Dabar sklandyti sekasi gana gerai, tačiau ateityje būti pilotu kol kas neplanuoju.“

Lakūnai – ir tėtis, ir mama

Šventinę čempionato uždarymo dieną skraidūnų pasveikinti atvyko tėveliai, o apdovanojimus nugalėtojams teikė garbūs svečiai, tarp kurių buvo ir karinių oro pajėgų atstovas Mindaugas Kisielius, Lietuvos aeroklubo prezidentas Arūnas Gražulis bei ypatinga viešnia – B. Oškinio jaunesnioji dukra Dovilė Oškinytė.

„Peržvelgiau visą čempionato dalyvių geografiją ir galiu tik pasidžiaugti – nuostabu, visa Lietuva skraido! – pergalingai ištarė D. Oškinytė. – Svarbiausias mano tėvelio noras buvo, kad vaikai kuo anksčiau galėtų pradėti skraidyti.

Visos tėčio ultralengvųjų sklandytuvų konstrukcijos buvo skirtos vaikams. Palangos, kur su tėveliais vėliau gyvenome, moksleiviai anuomet patys savo rankomis statė sklandytuvėlius. Pradžioje jie buvo mediniai, o paskui atėjo stikloplasto era. Taigi tie sparnai skirti jaunimui.

Ypatingą sveikinimą norėčiau skirti čempionato merginų komandai, nes mano mama buvo karo aviacijos pilotė, o į savarankiškus skraidymus kilo dar prieš karą. Tad merginoms linkiu ypač stiprių sparnų.“

Šventinę čempionato uždarymo dieną skraidūnų pasveikinti atvyko tėveliai, o apdovanojimus nugalėtojams teikė garbūs svečiai, tarp kurių buvo ir karinių oro pajėgų atstovas Mindaugas Kisielius, Lietuvos aeroklubo prezidentas Arūnas Gražulis bei ypatinga viešnia – B. Oškinio jaunesnioji dukra Dovilė Oškinytė.

Aut. past.

Tėčio bendraminčiai tapo šeima

Kėdainiuose viešėjusi D. Oškinytė „Rinkos aikštei“ papasakojo, kaipgi jos tėtį, nusipelniusį Lietuvos aviatorių, anuomet paviliojo dangus.

„Jų buvo grupė – šeši jauni vaikinai iš technikos mokyklos. Meilė aviacijai juos, o vėliau ir mūsų visų kelių kartų šeimas sujungė iki pat šiol.

Bičiulių šešetuko ryšys nenutrūko visą gyvenimą. Sakyčiau, jų gyvenimas netgi ėjo lygiagrečiai, – dalijasi pašnekovė. – Šiuos tėčio draugus prisimenu nuo kūdikystės. Net nelabai skyriau – giminės jie ar tiesiog aviatoriai, dėdės, ne dėdės? Nes bendravo išties daug.

Labai sudėtinga nupasakoti to ypatingo bendrystės jausmo suvestų žmonių istoriją – ji visa viduje, sunkiai įvardijama konkrečiomis frazėmis.“

Pietų miegas – sklandytuve

Kaip bėgo dviejų aviatorių dukros vaikystė, greičiausiai nereikia nė spėlioti – aišku, ant sparnų.

„Vaikystė, jaunystė, net kūdikystė visada buvo sparnuota, – šypsosi D. Oškinytė. – Tėvelis buvo Pociūnų aerodromo (aut. past. – netoli Kauno) viršininkas, todėl visos vaikystės vasaros praleistos gyvenant aerodrome – palapinėje.

Tėvelis turėjo galimybę motociklu mus visus nusivežti ir į Alytaus, Kulautuvos aerodromus. Prisimenu, kai būdama trejų dienos miegelį miegojau sklandytuve. O tada jie buvo mediniai… Tas kvapas… – nostalgiškai panirusi į prabėgusį laiką, D. Oškinytė net užsimerkia… – Labai gerai prisimenu vasarą, kai man buvo 15-ka metų. Tikėjausi, kad tada jau galėsiu oficialiai pradėti skraidyti, bet užsidėjau akinius ir turėjau likti ant žemės.

Tada buvo labai griežta sveikatos patikra ir su akinukais į orą neišleisdavo. Paskui tėvelis mane įrašė į teisėjų komandą ir prasidėjo kitoks – itin įdomus dangaus stebėjimo etapas.

Tiesa, nors užaugau aviatorių šeimoje, bet mama prieštaravo mano norui skristi – sakydavo, kad tai ne mergaitėms.“

Paveldėjo kitą tėčio talentą

Ryškų pėdsaką Lietuvos aviacijos istorijoje palikusio B. Oškinio atžalos, kaip sako pati D. Oškinytė, pasirinko tarnybą žemėje – nei vaikai, nei anūkai netapo lakūnais. Vis tik jie paveldėjo kitą tėčio ir senelio talentą – gabumus menui. Turtingoje B. Oškinio asmenybėje buvo persipynusios dvi aistros – aviacijai ir piešimui.

„Mes visi – abi dukros ir anūkai esame dailininkai, – atskleidžia iš pajūrio atvykusi viešnia. – Mūsų skraidymo būdas savitas – vaizduotėje.

Sesuo mėgsta tapyti paveikslus tarsi iš paukščio skrydžio. Vaikščiodama gatvėmis ji piešia miestą iš viršaus. Tai darė jau tada, kai dar nebuvo dronų. Sunku net įsivaizduoti.“

27-ąjį nacionalinį B. Oškinio vaikų aviacijos sporto taurės čempionatą užbaigė ir gardžia vyšnia ant torto tapo įspūdingas reginys – Marijampolės aeroklubo aviamodelių komandos pasirodymas.

Aut. past.

Lakūnų šeimos pėdsakai pajūryje

D. Oškinytė tėčio gyvenimą sudėliojo į keletą etapų. Paskutinis jų bėgo ten, kur lakūnas skrydžiui būtiną laisvės skonį gali pajusti bene stipriausiai – pajūryje.

„Tėvelio gyvenimo periodai buvo tokie: ikikarinis Kauno, paskui karo metai, pokaris ir Palangoje.

Mūsų šeima – Kauno žmonės, ten mūsų šaknys. O dabar jau esame ir Palangos istorijos dalis. Šiame mieste yra tėvelio vardo gatvė. Palangoje tėtis su mama ir palaidoti. Čia jiedviem pastatytas ir akmeninis paminklas.

Taigi Palangoje yra ryškių jų būto gyvenimo ženklų“, – šeimos istorijos detalėmis pasidalina moteris.

Vaikams augino sparnus

Likimui nuvedus į pajūrį, nei pati D. Oškinytė, nei jos sesuo į gimtąjį Lietuvos vidurio miestą Kauną gyventi nebesugrįžo.

„Palangoje gyvenu aš, sesė, jos šeima, mano dukra, anūkai taip pat čia. Mūsų šaknys jau smarkiai įleistos Palangoje, – taria pašnekovė ir priduria, jog tai puikus miestas mylintiems skrydį – ir iš tiesų, ir tik mintimis. – 32 metus meno mokykloje dirbau mokytoja. Dabar suprantu, kad aš visą laiką vaikams auginau sparnus – vaizduotės sparnus.

Profesinėje veikloje aviacijai skyriau daug dėmesio: nuo paukščių ir skraidymo iki aerodinamikos subtilybių mene ar aitvarų gamybos. Galbūt ne tik genai, bet ir pajūris tam turėjo įtakos.

Miestuose, kur viskas sugrūsta, norėdamas skraidyti, turi pabėgti į specialią vietą, kad būtum laisvas, o pajūryje, poilsiautojams išvykus, turi visą laisvę, tad siela tiesiog veržiasi skraidyti.“

Su akademija palaiko ryšį

Į Kėdainius šventinio vizito atvykusi D. Oškinytė apgailestavo, kad amžius ir sveikata nebeleidžia čia atvažiuoti dažniau.

„Prisimenu akademijos 10-mečio jubiliejų. Tada atvykome ir mama Birutė Oškinienė, ir vaikai, ir anūkai. O dabar visos šeimos atstove belikau aš, nes esu jauniausia B. Oškinio dukra ir labiau judrus žmogus nei sesuo.

Norėtųsi čia atvažiuoti kasmet, tačiau nebetenka. Vis tik su akademijos bendruomene stengiamės palaikyti kuo stipresnį ryšį ir bendraujame ne tik čempionato proga. Mus sujungia vaikų piešinių konkursai ir kiti renginiai.“

27-ąjį nacionalinį B. Oškinio vaikų aviacijos sporto taurės čempionatą užbaigė ir gardžia vyšnia ant torto tapo įspūdingas reginys – Marijampolės aeroklubo aviamodelių komandos pasirodymas.