Pienininkai masiškai uždaro ūkius

Paskutiniu metu apie žemės ūkį kalbama daug, o pieno sektoriaus situacija eiliniam žmogui turbūt jau spėjo atsibosti. Kol ūkininkai galuojasi bandydami kaip nors ištverti sunkmetį, noriu kviesti visus žmones pagalvoti, kas mes būtume, jei ne tas ūkininkas? Tai ūkininkai sukuria kaimuose darbo vietas, kurios leidžia jaunoms šeimoms kurtis, gyventi, tai ūkininkai yra tie, kurie kaimiškas vietoves gaivina darbu ir veikla, tai ūkininkai tiekia visiems mums maistą. Retas kuris vaikščiodamas maisto prekių parduotuvėje susimąsto, kad tai, ką jis ten perka – žemės ūkio rezultatas. Mėsa, daržovės, kruopos, pieno gaminiai – tai mūsų ūkininkų darbo vaisiai, už kuriuos jie gauna centus, tuo tarpu mes gerokai permokame.

Investicijos – šuniui ant uodegos

Kalbintas Lančiūnavoje mišrų ūkį turintis ūkininkas Bronislovas Butkevičius neslepia kartėlio dėl to, kad buvo priverstas naikinti savo pieno ūkį – sausio 15 diena yra toji, kuomet ūkyje nebeliko pieninių karvių, tik telyčios.

„Nėra čia ką komentuoti. Tai yra grynas pieno ūkių naikinimas – aš savo jau sunaikinau. Ūkis buvo sutvarkytas, kiek jame mano pinigų, Europos Sąjungos paramos lėšų… Srutų rezervuarai, mėšlo laikymas, melžimas – viskas šiuolaikiškai buvo. Nuo sausio 15 dienos nebeturiu melžiamų karvių, o turėjau kiek daugiau, nei 40 karvių. Kažkada buvo gerai – ir parama skirta, ir kaina buvo pieno litro daugiau nei litas. Tai tada, tais laikais, investavau, visus savo pinigus sukišau, o kam dabar visko reikia? Nei tų įrengimų, nei tų rezervuarų, nieko nereikia – visas priestatas nereikalingas“, – pasakoja ūkininkas.

Valdžia neįsiklauso

Pašnekovas taip pat apgailestavo, kad sunkaus ūkininkų triūso niekas nevertina, o gal net ir nesupranta, kad žemės ūkis – sunkus ir nuolatinis darbas, be jokių išeiginių, savaitgalių ar švenčių. Karves reikia melžti kas dieną, prižiūrėti, šerti – juk ūkininkui jo turimi galvijai rūpi. Kiekvienu jų turi būti pasirūpinta, kiekvienam dėmesio skirta.

Kol valdžios klerkai sėdi baltuose kabinetuose ir postringauja apie tai, kiek jie nuveikė dėl pieno ūkio, ūkininkas jau būna spėjęs ir gyvulius apeiti, ir nemažą dalį dienos darbų pasidaryti, laisvu laiku sukdamas galvą, kaip čia išgyventi – už ką karves pašerti, už ką atlyginimus sumokėti, o kur dar įvairios įmokos ir galiausiai pats pieno realizavimas.

„Valdžia neįsiklausė visiškai. Jeigu ne augalininkystė, ne miškas – būčiau bankrutavęs. Kam man tos naštos, to vargo? Gyvulininkystė juk darbas be išeiginių. Nesvarbu – šeštadienis ar sekmadienis, rytas ar vakaras – eini ir dirbi. Visokių problemų juk būna. Augalininkai tai visą žiemą praktiškai atostogauja. O čia – dirbk ir dirbk ištisai, o kam dirbti, jeigu niekam nereikia?“ – kartėlio neslepia ūkininkas.

Perdirbėjai lobsta

Tai, kad pieno perdirbėjai į visą šį reikalą žiūri pragmatiškai – ne paslaptis. Kol kitose šalyse valdžia geba sukontroliuoti perdirbėjų mokamą kainą už pieno litrą, mūsiškė viską nurašo laisvai rinkai.

„Perdirbėjai šaiposi iš mūsų. Buvau čia kažkada susitikime Vilniuje – pieno gamintojai su premjeru susitiko, o pieno perdirbėjai neatvyko net. Net nesiteikia atvažiuoti, tai su kuo mes kalbėti galime? Nėra su kuo kalbėti, mus ignoruoja. Tai va, ką ta laisvoji rinka daro. Pienas gi ne kokie grūdai, kur į sandėlį supylei, pasidėjai, palaukei geresnių kainų ir pardavei. Pienas nepalauks, tą pačią dieną realizuoti reikia, geriausiu atveju dvi dienas turi. Niekas net neklausia mūsų, sąlygas savo stato, o sąlygos nerealios – tai kiek galima.

Kitaip nebus – jei pats savo noru neišeisi, privers išeiti – bankrutuosi ir viskas. Aš manau, kad čia yra perdirbėjų susitarimai. Jų Lietuvoj keli… nesunku suskaičiuoti. Nors sako, kad nėra kartelinių susitarimų, bet aš tuo netikiu. Jie verslininkai, jie uždirba, pelno gauna, o tas ūkininkas visai nerūpi niekam. Kiek numes centų, tiek bus gana – karvių juk taip greitai irgi neparduosi. Man pasisekė, aš realizavau, liko tik telyčias užauginti, ir jas atiduoti“, – liūdna gaida pokalbį baigia B. Butkevičius.

Karves laiko tik dėl darbuotojų

Tuo tarpu anksčiau kalbintas Pelutavoje nemažą ūkį turintis Zigmantas Ričkus pasakojo, kad ši žiema turėjo būti paskutinė, kuomet jis laiko karves. Tačiau atkeliavus pavasariui paaiškėjo, kad ūkininkas ir toliau laiko karves – ne dėl naudos, kurios išties nėra, bet dėl to, kad gaila darbuotojų.

„Situacija tokia – iš tikrųjų karvių man nereikia. Jau buvau ir pirkėjus susiradęs, ketinau parduoti. Bet mano darbuotojai susirinko ir pradėjo prašyti, kad neparduočiau, nes jie nebeturės darbo – o kur dabar kaime darbą gausi? Tai aš taip ir pasakiau – jeigu aš jums reikalingas, tai jūs dirbkit, bet man jau nieko nereikia. Ar taip, ar taip visi iš tų ūkininkų juokiasi. Pasigailėjau darbuotojų – dirba 7 žmonės, jaunas šeimas turi, tai ir palikau karves, bet kokiam laikui – nežinau. Kol yra, tegul būna“, – pasakojo ūkininkas.

Griežtas režimas padeda išlikti

Ūkininkas taip pat pasakojo, kad kadangi per dieną primelžiama labai daug pieno, jo ūkio nuostolis nėra toks milžiniškas, kaip kai kuriuose kituose ūkiuose. Kartais pavyksta ir „ant lygių“ išeiti, tačiau realios naudos – jokios.

„Pas mus režimas labai griežtas, daug pieno primelžiama. Nuostolis yra, tik dar toks pakenčiamas – galiu padengti iš augalininkystės ūkio. Turiu 100 melžiamų karvių, dar 50 prieauglio. Iš karvės per parą 35 litrus pieno melžiam, o jei būtų mažiau, jei tvarkos tokios nebūtų – būtų tiesiog milžiniški nuostoliai fermoje. Milžiniški!“ – kalbėjo Z. Ričkus.

Parama – mėnesio atlyginimas

Nors Žemės ūkio ministerija labai didžiuojasi tuo, kad skyrė pieno sektoriui 18 mln. eurų, panašu, kad nei pieno sektorių atstovaujančiai asociacijai, nei patiems ūkininkams tai nėra džiugi naujiena.

„Kas iš tos paramos, kas čia gali tenkinti? Vaikiški žaidimai, davė čia tą pinigėlį… Ne tame esmė, tai pieno sektoriaus neišgelbės. Na, gausiu 6 000 eurų – tai mano fermos darbuotojų mėnesio atlyginimas. Tai čia pagelbės labai?“ – retoriškai klausia ūkininkas, o atsakymą, manau, visi supranta.

Streiku netiki

Abu ūkininkai nemano, kad streikas pakeis situaciją. Pasak jų, toks streikas nerimtas. Kol Europoje ūkininkai streikuoja gaudami po 29 centus už litrą pieno, mūsiškiai gaudami varganus 17–18 centų dažnai ir nesiryžta eiti streikuoti.

„Aš jau nebetikiu. Tiek laiko niekas negerėja, o dar blogėja tik. Girdėjau, kad kris kainos. Mažiesiems mokės 6–7 centus. Taigi vergija čia! Sumokėt reikės, kad tą pieną paimtų kas.

Nesuprantu, kaip Lenkijos ūkininkams moka daugiau, ir parduotuvėje pienas pigesnis, Vokietijoje moka po 29 centus ir daugiau – na, Lietuvoje mažiausiai moka. Įstojom į ES ir va kas išėjo. Nereikia niekam tų gyvulių… na, nereikia, tai nereikia. Priklausiau vienam kooperatyvui, bet negaliu pasakyti, kad kooperatyvas buvo rimtas. Kooperatyvui kainą mažesnę siūlo – svyruodavo nuo 17 iki 18,5 centų už litrą“, – komentavo B. Butkevičius.

Z. Ričkus taip pat nusiteikęs skeptiškai. „Kaina vis krenta. Kas mėnesį po centą ar pusantro vis pakrenta. Kas iš to streiko – visi savo reikalais rūpinasi, taikosi į šiltus postus, o mes, kaip kokie taksiukai, iš paskos lakstom. Man tai juokas ima, ne šitaip streikai yra daromi. Streiką darom, o ministrę su paršeliais sveikinam, duoną dovanojam. Vakariečiai taip nedaro – jie normaliai ir griežtai streikuoja. O čia – vieni liepę pastreikuot, streikuoja, kiti lieps nestreikuot – nestreikuos. Pasikeis valdžia ir jokios naudos iš to“, – nusivylimo neslepia ūkininkas.