Kėdainietis kovojo prieš Želigovskį
1920 metų rugsėjo 20 dieną Aleksandras Šniurevičius buvo pašauktas į Lietuvos kariuomenę./Asmeninio archyvo nuotr.
Vytautas RUZGINAS
Artėjant gražiausioms metų šventėms, džiaugiamės tais, kurie yra šalia mūsų ir prisimename tuos, kurių jau nebėra. Vienas iš tokių žmonių – mano dėdė. Manau, kad tik labai nedaug kėdainiečių žino, kad jis kovojo prieš Želigovskio kariauną, tad viliuosi, kad mano pasakojimas papildys Kėdainių istorinę atmintį.
1920 metų spalio 7 dieną buvo pasirašyta Suvalkų sutartis, tačiau 1920 metų spalio 9 dieną L. Želigovskio kariauna šią sutartį sulaužė ir įsiveržė į Vilnių. Tų įvykių dalyvis buvo kėdainietis Aleksandras Šniurevičius – mano mamos brolis.
Aleksandras Šniurevičius gimė 1896 metų sausio mėnesio 5 dieną Kėdainių rajone, Novočebės kaime, kurio jau nebeliko.
Šeimoje dar buvo trys broliai ir sesuo. Kadangi šeima sunkiai vertėsi kaime, tai Aleksandras įsidarbino Kėdainiuose geležinkelio priežiūros darbininku, nors ir neilgam.
1920 metų rugsėjo 20 dieną jis buvo pašauktas į Lietuvos kariuomenę. Po labai trumpų apmokymų rugsėjo 29 dieną buvo pasiųstas tarnauti į Vilniaus komendantūrą.
Išliko jo karinis bilietas ir kelios nuotraukos – vienoje matyti kareivis, apsirengęs amerikietišką uniformą – munduro sagos su amerikietišku herbu (Pirmajame pasauliniame kare dalyvavo amerikiečių kariai ir liko uniformų, kurias nusipirko Lietuva savo kariams).
A. Šniurevičius buvo aukšto ūgio ir tvirtai sudėtas vyras. Tarnyba Vilniaus komendantūroje trūko neilgai – vos 10 dienų. Kaip pasakojo jo sesuo, mano mama, Aleksandras saugojo karišką sandėlį lenkų įsiveržimo metu.
Teko ilgai laukti, kol kas pakeis jį sargyboje. Nesulaukęs pamainos, jis nuėjo į karinę dalį ir pamatė ten šeimininkaujančius želigovskininkus. Teko griebtis ginklo ir atsišaudant vytis savo karius, kurie jau buvo pasitraukę iš Vilniaus. Pamatę lietuvį kareivį, lenkai svaidė įvairius daiktus pro langus.
Aleksandrui pavyko pasiekti lietuvių pozicijas. 1920 metų lapkričio 6 dieną A. Šniurevičius buvo perkeltas į 11-ą Vilniaus pėstininkų pulką. Jam teko saugoti ir Lietuvos sieną.
Už gerą tarnybą jam buvo suteiktas jaunesniojo puskarininkio laipsnis.
1923 m. kovo 3 dieną jis buvo paleistas iš kariuomenės. Į atsargą ir grįžo pas savo tėvus į Novočebės kaimą.
Kovos su želigovskininkais turėjo įtakos jo sveikatai, o 1943 metų rugpjūčio 26 dieną jis mirė (jam ėjo tik 48 metai).
A. Šniurevičius buvo palaidotas Kėdainių miesto Dotnuvos gatvės kapinėse, netoli Lietuvos karių kapų.
Man buvo įdomu surasti jo pulko vadą. Vilniaus 11-ajam pėstininkų pulkui vadovavo majoras Juozas Skarulis, gimęs 1893 metų kovo 11 dieną Vilkaviškyje. Jis dalyvavo Pirmajame pasauliniame kare ir buvo sužeistas.
1918 metais grįžo į Lietuvą, o 1919 metų sausio mėnesį savanoriškai stojo į Lietuvos kariuomenę.
Nuo 1919 metų rugpjūčio iki 1920 metų sausio kariavo su Rusija. Nuo 1920 metų spalio mėnesio buvo paskirtas 11-ojo Vilniaus pėstininkų pulko vadu.
Nuo 1921 metų gegužės mėnesio tapo pulko vadu. 1923 metais jis baigė aukštuosius kariškių kursus ir ėjo įvairias pareigas Lietuvos kariuomenėje, 1940 metais jam suteiktas pulkininko laipsnis.
Nuo 1940 metų birželio mėnesio okupavus Lietuvą rusams, tų pačių metų lapkričio mėnesį J. Skarulis paskirtas 29 šaulių teritorinio korpuso 184 šaulių divizijos štabo rikiuotės skyriaus viršininku.
1941 m. birželio mėnesio 14 dieną suimtas ir išvežtas į lagerį Sibire, o 1963 metais grįžo į Lietuvą. Pulkininkas J. Skarulis mirė Vilniuje 1972 metais.
2 Komentarai
o mano senelis pas Stalina malkas kapojo, po to i Sibira isvaziavo darmavai, beje, Novocebes kaime dabar isikurusi Moki Vezi
o kai kirvis nuo koto nukrito, darbo netekai?