Kėdainietė Druskininkuose atskleidžia kūrybos slėpinius

Nijolė PASERBSKIENĖ

Druskininkų miesto centre įsikūrusioje Vytauto Kazimiero Jonyno galerijoje jau antrą mėnesį vyksta kėdainietės tekstilininkės Astos Fedaravičiūtės-Jasiūnės retrospektyvinė kūrybos paroda „Matoma nematoma“.

Paroda atspindi šiuolaikinės tekstilės tendencijas

Intriguojantis parodos pavadinimas pritraukia daug smalsuolių, norinčių įsitikinti autorės galia meninėmis raiškos priemonėmis pavaizduoti tai, ko plika akimi nepastebime, – orą, laiką, laisvę, ultravioletinę šviesą, žmonių dvasinius ryšius, energiją, kuri vadinama aura, ir, žinoma, neaprėpiamą mikroorganizmų pasaulį.

Menininkė tekstilę pasitelkia kaip komunikacijos priemonę ir stebina išradingumu, novatoriškumu, sugebėjimu integruoti meną ir mokslą, taikyti inovatyvias technologijas.

Parodos eksponatai įvairūs savo tematika ir atlikimo būdais. Kai kurie darbai sukurti dar studijų metais ir dabartinei parodai teko juos skolintis iš Vilniaus dailės akademijos Kauno fakulteto, kuriame Asta įgijo taikomosios tekstilės bakalauro, o vėliau ir magistro laipsnį. Studentės baigiamieji darbai, kiti įdomesni kūrybiniai ieškojimai ir eksperimentai iki šiol yra saugomi šioje aukštojoje mokykloje kaip sumanaus technologijų išbandymo ir kruopštumo pavyzdžiai.

Parodoje prie eksponatų pridėtos etiketės atskleidžia, kad Kauno fakultete su įvairiomis tekstilės technikomis Astą supažindino ir jas įvaldyti jai padėjo žymios Lietuvos tekstilininkės: prof. Laima Oržekauskienė, doc. Jūratė Petruškevičienė, doc. Monika Žaltauskaitė-Grašienė, doc. Lina Jonikė, doc. Loreta Švaikauskienė, doc. Danutė Valentaitė.

A. Fedaravičiūtė-Jasiūnė seka tekstilės tendencijas. Šiuolaikinė tekstilė palaipsniui krypsta prie tarpdisciplininio meno: ji persipina su mokslo kryptimis – fizika, biologija, psichologija, sociologija, be to, dažnai pasitelkia kitas dailės šakas – grafiką, tapybą, skulptūrą. Akivaizdu, kad tekstilė išgyvena emancipacijos laikus, nes taikomosios dekoratyvinės dailės ir vaizduojamosios dailės ribos niveliuojasi, nebetenka prieš keletą dešimtmečių vyravusio griežtumo.

Menininkės kūriniuose – dėmesys pelėsiams

Kėdainietės tekstilininkės kūryba pateikia staigmenų, provokuoja susidomėti, pažinti ir nustebti. Parodos „Matoma nematoma“ atidaryme A. Fedaravičiūtė-Jasiūnė pasakojo apie kūrybinio proceso eigą nuo idėjos subrandinimo iki jos materializavimo.

Keturiolikos skirtingo formato paveikslų serija „Pelėsio identifikacijos interpretacija“ gimė po to, kai Asta atkreipė dėmesį į užsigulėjusio pūvančio vaisiaus transformacijas. Smalsumo vedama, ji suskato pelėsį patyrinėti per mikroskopą ir išsiaiškinti, ką mato mokslininkai. Nors pelėsis sugadino vaisiaus estetinį vaizdą, mikroskopo išdidintas reginys Petri lėkštelėje pribloškė savo žavesiu ir paskatino menininkę imtis darbo. Šakotą ir sudėtingą pelėsio struktūrą, taisyklingas sporų formas ji perkėlė ant lininio audinio, pritaikydama autorinę techniką – marginimą įkaitintomis vario plokštelėmis.

Išnagrinėjusi pelėsių rūšis, Asta analogišką temą išplėtojo kompozicijoje „Mikropasaulis“, o vėlesnius biologinių tyrimų rezultatus atskleidė keturių paveikslų cikle „Pelėsio labirintai“. Daugialąsčių mikroorganizmų sandarą imituojančiais grafiniais ženklais išmarginti paveikslai tapo darnia ir nenuobodžia interjero puošmena.

Spalvingą vaisių ir uogų pelėsio tekstūrą Asta sumanė atkartoti ir ant trikotažinių marškinėlių, kurių pavyzdžius demonstravo parodos lankytojams.

„Nesitikėjome, kad pelėsiuose gali slypėti toks grožis!“ – ekspozicijos pristatyme pirmaisiais įspūdžiais dalijosi druskininkiečiai ir kurorto svečiai.

Ypatingo dailės mėgėjų susidomėjimo sulaukė originalus didelio formato kūrinys „Penicilium digitatum“, kurį sudaro iškilūs įvairių formų elementai-nareliai, išdėstyti tam tikra tvarka. Darbas atliktas kompiuterizuota siuvinėjimo mašina, naudojant šviesą sugeriantį fluorescencinį siūlą, tad dar paslaptingiau atrodo tamsoje ar apšviestas ultravioletinius spindulius skleidžiančia lempa. Parodos lankytojai aktyviai spėliojo, kas slepiasi po skambiu eksponato pavadinimu, bet nė vienam nepavyko atspėti. Paaiškėjo, kad tai dekoratyvus citrusinių vaisių infekcijos „portretas“. Pasigilinusi į vaisių ligą, vadinamą žaliuoju puviniu, menininkė atskleidė, kad puvinio vidus iš tiesų yra patrauklus, mielas akiai, vaizdingas ir meniškas.

Laiko ir dvasinių ryšių interpretacija tekstilėje

Hipnotizuojančiu mėlynu spindesiu bei meno, mokslo ir technologijų sinteze lankytojus stulbina ir sudėtingas keturių dalių kūrinys „Identifikacija – laiko pėdsakai“. Autorė prisipažino, kad parodą rengti tamsiuoju metų periodu pasirinko būtent dėl to, kad šie tekstiliniai siužetai reikalauja apšvietimo. Tai žvejybiniu valu išaustos labai realistiškos rentgenogramos. Mintis netradicinėmis priemonėmis pavaizduoti žmogaus gyvenimo etapus – vaikystę, jaunystę, brandą ir senatvę – Astai kilo netikėtai, kai į rankas pakliuvo rentgenografinė dantų nuotrauka. Beliko išprašyti dar trejetą nuotraukų, užprogramuoti vaizdą, sėsti prie žakardinio audimo staklių ir užfiksuoti tai, kas vyksta su dantimis amžėjimo procese. Juk seniai žinoma, kad žmogaus amžių išduoda dantys, be to, pagal juos gali būti identifikuota ir asmens tapatybė. Pagal dantis galima daug ką išsiaiškinti, jie tokie pat unikalūs, kaip ir pirštų anspaudai.

Laiko sąvoką A. Fedaravičiūtė-Jasiūnė aktualizuoja ir tapiserijoje „Akimirka“. Atidarydama parodą, autorė su švelnia melancholija kalbėjo apie savo močiutę, iš kurios, tikėtina, paveldėjo kūrybiškumo geną bei meilę rankdarbiams.

Prieš daugelį metų močiutės nuotraukų kupetoje aptikusi seną fotografiją, kurioje senelis bučiuoja močiutę, sėdinčią ant šulinio krašto, Asta neatsispyrė pagundai sukurti improvizaciją jausmų tema. Metus brandintai idėjai realizuoti tekstilininkė adaptavo autorinę techniką ir pasirinko rankinį audimo būdą. Dėl didelių sąnaudų šiais laikais rankomis audžia tik savo profesijai fanatiškai pasišventę tekstilininkai. Pasitelkus sublimacinės spaudos technologiją, ant audinio metmenų buvo atspaustas nuotraukos vaizdas, o ataudams panaudotas valas ir šilko siūlai. Kamerinis kūrinys, dedikuotas močiutei, po pusės metų pradėjo pasakoti savo istoriją.

Dabar tapiserija skaičiuoja jau aštuonioliktus būties metus. Ir nors jau nebėra nei močiutės, nei senelio, tačiau plonyčio šilko gijose liko pastelinėmis spalvomis įaustas bučinys…

Išmoningi kūriniai atskleidžia savo paslaptis

Užkoduotas paslaptis atskleidžia ir parodos eksponatai, atlikti autorės mėgstama šilkografijos technika. Dvisluoksnis paveikslas „Šilta-šalta“ atitinka parodos koncepciją, nes šiais žodžiais apibūdinamas oras, temperatūra. Pažvelgus į žmogų iš šalies, neįmanoma pamatyti, kurios jo kūno vietos šąla. O štai ypač aukštos raiškos infraraudonųjų spindulių termovizorius tą sugeba – skleidžiamą šilumą paverčia vaizdu. Asta nusprendė termografinę technologiją pritaikyti kūryboje. Jos paveikslas – tarsi spalvų išklotinė, kurioje šaltomis spalvomis (mėlyna, violetine, žalia) nuspalvintos žmogaus kūno vietos, labiausiai jautrios šalčiui. Paveiksle ritmiškai sudėlioti grafiniai elementai sukuria optinę erdvės iliuziją ir užburia šiltų ir šaltų spalvų harmonija.

Kitas kūrinys – dešimties paveikslų ciklas „Matoma-nematoma“ – įdomus tuo, kad įtraukia žiūrovą į baliono pūtimo procesą. Žiūrovas ima sekti ir kontroliuoti, ar pagrindinė ciklo veikėja (pati autorė) tikrai ne per stipriai pripūs balioną ir jo nesusprogdins. Žinoma, šis ciklas – apie bespalvį, bekvapį, beskonį orą, kuris nematomas, bet visiems gyvybiškai reikalingas.

Asta šiame cikle pateikia dešimt vienodų autoportretų iš studentiškų laikų. Parodoje eksponuojamas ir vienuoliktas autoportretas. Jis sukurtas ypatingu būdu – išvedžiojant plonų siuvimo siūlų stygas skritulio plokštumoje. Siūlai smarkiai įtempiami ir apvyniojami aplink vinukus, tankiai sukaltus skritulį ribojančio apskritimo kontūre. Menininkė prisipažino, kad šis darbas pareikalavo didelių pastangų, begalinės kantrybės ir laiko. Stygų išdėstymo seka bei intensyvumas pirmiausia buvo suprogramuotas pagal nuotrauką, o šiam tikslui tiko ne bet kuri nuotrauka. Sumanymo įgyvendinimas užtruko visus metus. Autoportretas išėjo magiškas, slėpiningas, jame išryškėjo moters šypsena, akys ir šviesus gobtuvas. Bet ar kas nors ryžtųsi suskaičiuoti, kiek stygų prireikė nutiesti šiame kūrinyje, kad parodos lankytojai pamatytų tą šypseną?

Paroda „Matoma nematoma“ Druskininkuose, Vytauto Kazimiero Jonyno galerijoje, veiks iki vasario 11 d.