Kėdainietė choro meistrė Brigita džiaugiasi gyvenimui pasirinkusi vaizdingą ežerų kraštą – Trakus

Rusnė Žiedelė

Kėdainių užauginta ir išmyluota choro dirigentė Brigita Šakalienė (33) aistrą muzikai perteikia ir svajonę suburti savo chorą dabar jau pildo istorinėje Lietuvos sostinėje Trakuose. Nors čia gyvena dar neilgai, kiek mažiau nei metus, jauna moteris džiaugiasi atradusi puikų tarpinį variantą tarp miestiečio vyro ir savo, kaip labiau provinciją mylinčio žmogaus, norų. Kaip sako Brigita, jiedu su vyru šiuo metu turi viską, apie ką svajojo: „Belieka tik, kad pasaulyje įsivyrautų taika ir ramybė, tada galėsime ir mes iki galo džiaugtis savo laime“. 

Brigitos gyvenimas trijose Lietuvos sostinėse

„Kėdainiuose gimiau ir augau, bet jau 14-os metų, pabaigusi Kėdainių muzikos mokyklą, išvažiavau mokytis į Kauno J. Gruodžio konservatoriją. Esu dėkinga muzikos mokytojoms Linai Šidlauskaitei ir Ritai Stanionienei, pastebėjusioms gabumus muzikai ir norą dainuoti. Būtent šios mokytojos man pasiūlė toliau tęsti muzikos mokslus, nors nebuvau pati pavyzdingiausia mokinė, dažnai ir patingėdavau praleisti pakankamai laiko prie instrumento“, – su šypsena savikritiškai kelią į profesionalios muzikos pasaulį prisimena Brigita. 

Baigusi konservatoriją Kaune tuomet dar jauna mergina įstojo į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją Vilniuje studijuoti chorinio dirigavimo.

„Čia, tame pačiame kurse, studijavo ir dabar jau mano vyras Jaunius“, – pažinties su būsimu vyru istoriją atskleidžia moteris ir čia pat paaiškina, kaip ir kodėl ji su šeima apsigyveno Trakuose.

„Jis – vilnietis, tad sunkiai įsivaizdavo gyvenimą kitame mieste, o mane visada traukė provincija. Todėl, gimus pirmajam sūnui, pradėjome dairytis erdvesnių namų, o Trakai mums tapo kompromisu – gana arti sostinės, kur atsiveria karjeros galimybės, o taip pat galime džiaugtis ir mažo miesto privalumais: gražia gamta, ežerais, glaudesne bendruomene. Čia gyvename beveik metus ir kol kas esame be galo patenkinti“, – savo pasirinkimu džiaugiasi jauna moteris.

Džiaugiasi pasirinkimu apsigyventi Trakuose

Klausantis Brigitos pasakojimo apie naujakurių gyvenimą, rodos, viskas einasi kaip per sviestą. Ir ji tik dar kartą tai patvirtina, kai detaliau pradeda vardinti kasdienio šeimos gyvenimo mažame mieste užkulisius bei karjeros galimybes. Beje, žinantiems sostinės ar aplink ją esančių miestų ir miestelių situaciją dėl vietų darželiuose, jauna mama čia pat išsklaido abejones, kad patekti į ikimokyklinio ugdymo įstaigas yra kone misija neįmanoma.

„Stebiuosi, kaip greitai čia galima susipažinti su žmonėmis, pavyzdžiui, su kitomis mamomis – tiesiog žaidimų aikštelėse, sūnui darželį gavome net pavėlavę užpildyti prašymą, tiesa, ne pačiuose Trakuose, o nutolusį keletu kilometrų nuo miesto, tačiau tikrai nesiskundžiu, galimybių yra“, – savo patirtimi dalijasi pašnekovė.

Ji taip pat pasidžiaugia ir savo profesinio tobulėjimo ir karjeros galimybėmis: „Jau gavau keletą puikių darbo pasiūlymų, nors kol kas karjerą tenka pristabdyti, nes mažasis sūnus dar kūdikis“.

Dabar mano namai ten, kur mano vaikai ir vyras, o vaikystės takais visada malonu pasivaikščioti ir savo vaikus pavedžioti.

B. Šakalienė

Trakuose kartu su vyru buria chorą

„Viena iš labiausiai džiuginančių veiklų yra naujojo Trakų choro kūrimas. Man, kaip choro dirigentei, turėti savo chorą yra tikrai didelis gyvenimo įvykis, lyg dar vienas vaikas“, – juokiasi buvusi kėdainietė.

Ji neslepia nuostabos, jog trakiečiai noriai atsiliepė į kvietimą tapti choro dalimi.

„Džiaugiamės, kad pirmosios perklausos sulaukė didžiulio susidomėjimo, net kiek stebėjomės, kad Trakų rajone tiek daug dainuojančių ir muzikinį išsilavinimą turinčių moterų, kurios iki šiol neturėjo galimybės garsinti miesto savo balsais. Kaip dažniausiai ir nutinka, norinčių dainuoti vyrų radosi daug mažiau, tad norėdami išlaikyti lygiateisį kolektyvą, nusprendėme, kad visgi tai bus moterų choras. Dainuoti jame gali visos norinčios, amžiaus cenzo nėra, bet choras suaugusiųjų“, – pabrėžia naujoji choro vadovė ir tuos, kas nespėjo į perklausas, ragina nesidrovėti ir dar prisijungti. 

Vis tik Brigita sako suprantanti, kad laukia didelis ir sunkus darbas norint, jog choras iš tiesų būtų darnus ir kokybiškas.

„Žinoma, didžiausias darbas mūsų tik laukia – iš tiek daug žmonių sukurti darnų kolektyvą, išlaikyti motyvaciją repeticijose, pasiruošti koncertams. O kai jau tapsime tvirtai susidainavusiu choru, manau, tikrai norėsime savo jėgas išmėginti bei savo rajoną garsinti festivaliuose ir konkursuose Lietuvoje, o gal ir už jos ribų“, – degančiomis akimis kalbėjo pašnekovė, paklausta, ar ketina kur nors su choru ateityje dalyvauti.

O paklausta, kaip kilo mintis, idėja suburti chorą Trakuose, jauna moteris su šypsena prisiminė: „Dar prieš atsikraustydami į Trakus su vyru domėjomės miesto kultūriniu gyvenimu, pastebėjome, kad pasaulietinio choro Trakuose nėra bei šeimoje diskutavome, ar toks kolektyvas čia galėtų būti reikalingas. Visgi šią idėją buvome atidėję kuriam laikui, kol mūsų vaikai dar tikrai labai maži. Tačiau socialiniame tinkle pamačiusi diskusiją tarp žmonių, norinčių dainuoti, nusprendžiau, kad nebereikia laukti. Labai greitai mus pakvietė pokalbiui į Trakų kultūros ir meno centrą ir štai turime chorą greičiau nei patys tikėjomės“.

Į Kėdainius grįžta retai, bet jiems negaili gerų žodžių

Peržiūrėjus Brigitos socialinio tinklo „Facebook“ paskyrą, tampa akivaizdu, jog tai iš tiesų aktyvi ir ryžtinga pora, kuri šiuo metu augina du sūnelius – Rapolą (3,5 m.) ir Radvilą (1 m.).

„Save priskiriame prie aktyvių tėvelių: pavyzdžiui, būdama devintą mėnesį nėščia, aš dar nakvojau palapinėje miške, o pirmagimis, atšventęs vos pirmąjį gimtadienį, jau keliavo su mumis į kalnų žygius, – apie drąsius gyvenimo sprendimus pasakoja pašnekovė. – Visgi namo statybos ir antrojo nėštumo komplikacijos kažkiek pristabdė mūsų aktyvų gyvenimą, tačiau jau labai laukiam vasaros atostogų ir, tikiu, šiemet jau visa šeima leisimės į nuotykius gamtoje.“

Kalbėdama apie gimtuosius Kėdainius, Brigita pripažįsta, jog čia dabar yra retas svečias.

„Nors Kėdainiuose gyvena didelė dalis mano artimųjų – tėvai, seneliai – tenka pripažinti, kad lankau gimtinę tik keletą kartų per metus. Tačiau rečiau lankydamasi labiau pastebiu miesto pokyčius – sutvarkytas gatves, žaidimų aikšteles, parkus. Sakyčiau, trakiškiams, o gal net sostinės gyventojams yra ko pavydėti“, – gerų žodžių vaikystės namams negaili buvusi kėdainietė.

„Iš tikrųjų gal kiek sunku ištarti garsiai, bet atrodo, kad su vyru viską turime – du nuostabius vaikus, vienas kitą, namus, apie kokius svajojome, mylimus darbus, sveikus ir laimingus artimuosius. Belieka tik, kad pasaulyje įsivyrautų taika ir ramybė, tada galėsime ir mes iki galo džiaugtis savo laime.

B. Šakalienė

Pedagoginį darbą dirba su pasididžiavimu

Nepaisant to, jog jai artimesnis provincijos gyvenimas, Brigita save vadina „asfalto vaiku“ – mat ji užaugo viename iš daugiaaukščių namų kvartalų naujajame rajone.

„Vaikystė prabėgo kieme „ant asfalto“, žaidžiant kamuoliu, skinant augalėlius, kurie virsdavo tai pinigais, tai prekėmis, bei išmestose dėžėse kieme priglaudžiant benames kates ir šunis“, – šiltais vaikystės prisiminimais dalijasi pašnekovė. 

Tuometę „Atžalyno“ vidurinę mokyklą, dabar gimnaziją, lankiusi Brigita sako, kad iki šių dienų atmintin yra įstrigusių mokytojų, kuriuos dabar prisimena su šypsena, nors anuomet taip linksma gal ir nebuvo.

„Tais laikais mokytojų tikrai buvo įvairių, tačiau man, gerąja prasme, labiausiai įstrigo griežtieji. Niekad nepamiršiu kaip istorijos mokytoja Rasa Cicėnienė valdydavo klasę ir kaip greitai reikėdavo atsakyti į jos klausimus, o biologijos mokytoja Nijolė Naujokienė (vėliau tapusi ir miesto mere) mano akyse turėjo tokį autoritetą, kad net pažymiai pasitaisė, – juokiasi moteris. – Apie savo mokytojus tikriausiai kiekvienas galėtume kalbėti ir kalbėti, dėl to ir pati dabar su pasididžiavimu dirbu pedagoginį darbą.“

Nostalgijos nejaučia, bet visada malonu pasivaikščioti vaikystės takais

Paklausta, kas sukelia šiltus, jaukius prisiminimus iš vaikystės Kėdainiuose, Brigita dalijasi, jog sunku net kažką išskirti.

„Prisiminus vaikystę, galvoje pradeda suktis tiek daug nostalgiją sukeliančių dalykų – tai ir kiemo draugai, ir maudynės Nevėžio upėje, ir gamtos tyrinėjimai, kol seneliai dirbo sode, taip pat šeštadienio rytai muzikos mokykloje repetuojant su ansambliu…“ – lengvai nugrimzdusi į praeitį vardijo Brigita.

Nejaučiate nostalgijos ar netgi liūdesio palikusi vaikystės namus ir miestą?

„Jau nebe. Jaučiuosi atvertusi naują gyvenimo lapą. Dabar mano namai ten, kur mano vaikai ir vyras, o vaikystės takais visada malonu pasivaikščioti ir savo vaikus pavedžioti“, – šyptelėjo buvusi kėdainietė. 

Paprašyta pasidalinti ateities planais, Brigita iš pradžių smagiai nusijuokė: „Bijau svajoti, nes žinau, kad išsipildys“.

Tačiau kiek surimtėjusi kalbėjo: „Iš tikrųjų gal kiek sunku ištarti garsiai, bet atrodo, kad su vyru viską turime – du nuostabius vaikus, vienas kitą, namus, apie kokius svajojome, mylimus darbus, sveikus ir laimingus artimuosius. Belieka tik, kad pasaulyje įsivyrautų taika ir ramybė, tada galėsime ir mes iki galo džiaugtis savo laime“.