Kėdainiečiai ugdomi pagal Jungtinės Karalystės karališkosios šeimos įkurtą ir palaikomą programą

24, 48 ar netgi 80 kilometrų, be mobilaus ryšio ir pagalbos iš pašalies, su žemėlapiu rankoje ir keliolika kilogramų sveriančia kuprine. Maistas – gamintas ant laužo, o naktys – palapinėje. Tokiems iššūkiams ryžtasi save išbandyti norintys šiuolaikiniai moksleiviai, prieš tai visus mokslo metus uoliai siekę pačių užsibrėžtų asmeninių tikslų. Atkakliausiųjų pastangas vainikuoja tarptautinis įvertinimas – bronzos, sidabro, o galiausiai ir aukso ženklelis iš paties Jungtinės Karalystės ambasadoriaus rankų. „Dabar esu visai kitokia nei tada, kai žengiau pirmuosius išbandymų žingsnius“, – vidine metamorfoze ir neformaliojo ugdymo(si) programos „The Duke of Edinburgh‘s International Award“ (DofE) atvertomis beribėmis asmeninio tobulėjimo galimybėmis džiaugiasi kraštietė mokinė Smiltė Medelytė.

Rajone – vieninteliai

Jauną žmogų paruošti jo laukiantiems pasaulio iššūkiams vien formalaus ugdymo mokykloje nepakanka. Švietimo specialistai ieško galimybių, kurios skatintų vaikų asmeninį, emocinį ir socialinį augimą dar mokyklos suole. Viena iš jų – tarptautinė neformaliojo ugdymo(si) programa DofE („The Duke of Edinburgh‘s International Award“), įkurta ir aktyviai palaikoma Jungtinės Karalystės karališkosios šeimos. Šioje programoje vienintelė mūsų rajone jau kelerius metus sėkmingai dalyvauja Lietuvos sporto universiteto Kėdainių „Aušros“ progimnazija.

„Programa DofE mane pakerėjo tuo, kad ji suteikia vaikams galimybę augti, skatina išsikelti savo asmeninius tikslus, lavinti įgūdžius ir tobulėti, o vyšnia ant torto – komandiniai žygiai, tai ne tik iššūkis gamtoje, bet ir puiki proga ugdytis ištvermę, valią, išmokti bendrauti, padėti vieni kitiems ir tapti stipresne komanda, – pasakoja Lietuvos sporto universiteto Kėdainių „Aušros“ progimnazijos psichologė, DofE programos koordinatorė Olga Lukšienė. – Ši programa labai prisideda prie mokinių savivertės stiprinimo, skatina atsakomybę ir savarankiškumą“.

Asmenybę ugdo visapusiškai

Programa skirta 14–24 metų amžiaus jaunuoliams. DofE unikali tuo, kad čia dalyviai gali susikurti sau patinkančią programą, pasirinkdami veiklas ir išsikeldami tikslus kiekvienoje iš trijų programos dalių: savanorystės, aktyvios veiklos (šokiai, futbolas, bėgimas, žingsnių rinkimas ir kt.) bei įgūdžių (skaityti daugiau knygų, išmokti užsienio kalbų, groti būgnais, gitara ar kt.). „Vaikai turi save kontroliuoti – planuoti ir skirti laiko, kad nuosekliai artėtų prie tikslo, nes tik tada gali gauti apdovanojimą“, – akcentuoja O. Lukšienė.

Užsibrėžtus asmeninius tikslus pasiekusių jaunuolių kasmet laukia ir komandinis iššūkis – žygis gamtoje.

Programos dalyviai savo kelionę siekiant tikslų reguliariai fiksuoja virtualioje platformoje – e-ORB užrašinėje, kaip tai daro DofE jaunuolių bendruomenė visame pasaulyje.

Programa pabrėžia visapusį asmenybės tobulėjimą, todėl dalyviai turi skirti dėmesio ne tik savo talentams stiprinti, bet ir fiziniam aktyvumui didinti, taip pat laiką dovanoti bendruomeninei veiklai.

Kiekviename programos lygyje – bronzos, sidabro ir aukso, norint gauti apdovanojimą, palaipsniui reikalaujama didesnio įsitraukimo ir atsakomybės. Taip DofE programa įkvepia dalyvius viršyti savo lūkesčius. Jaunuoliai lyginami ne vieni su kitais, o vertinama kiekvieno iš jų pažanga siekiant asmeninių tikslų.

Trys lygiai

„Bronzos lygyje vienai iš trijų veiklų dalyvis turi skirti 26 valandas, o likusioms dviem – po 13. Žygio trukmė – dvi dienos ir viena naktis; nueinamas atstumas – 24 km, – paaiškina O. Lukšienė. – Sidabro lygyje visoms veikloms turi būti skiriama po 26 valandas. Žygis trunka tris dienas ir dvi naktis; atstumas –  ne mažiau 48 km.

Aukso lygyje veikloms skiriama jau po 52 valandas. Žygis pageidautina, kad būtų ne Lietuvoje. Žygio trukmė – keturios dienos ir trys naktys. Bendras atstumas – 80 km.

Bronzos ir sidabro žygius rengėme Kėdainių, Panevėžio rajonuose, o aukso lygio kvalifikaciniam žygiui šiemet pasirinkome Zakopanės kalnus Lenkijoje. Per keturias dienas čia nužygiavome net 91,5 km visų spalvų trasomis ir įvairiomis oro sąlygomis – lydėjo ir saulė, tačiau taip pat būta lietaus bei sniego. Visos keturios mūsų rajono gimnazistės, pretendavusios į aukso apdovanojimą, žygį įveikė ir pergalingai užbaigė programą. Belieka sulaukti birželio pabaigoje rengiamų apdovanojimų iškilmių.“

Žygiui – griežti reikalavimai

Žygiai turi griežtą reglamentą. Juos privalu rengti ne tik tinkamoje, bet ir iššūkius keliančioje aplinkoje. Rekomenduojama rinktis miškingas, mažiau pažįstamas vietoves.

Žygis – komandinis iššūkis, todėl jei iškrenta vienas narys, žygis neįskaitomas visai komandai. Taip pat žygeiviai turi veikti savarankiškai – jiems neleidžiama bendrauti su pašaliniais asmenimis, klausti kelio ar ieškoti pagalbos, išskyrus ekstremalius atvejus. Kartu su jaunuoliais žygio maršrutu eina programos vadovai ir vertintojas, tačiau ne koja kojon – jie stebi iš atstumo, netrukdydami komandai veikti savarankiškai.“

Vaikai ant pečių neša 12–15 kg svorio kuprines, kuriose – sąraše numatyti daiktai, miegmaišis, palapinė, maistas. Žygio vadovai tegali pristatyti vandens. Jaunuoliai turi patys įsirengti stovyklavietę, susikurti laužą ir pasigaminti karšto maisto (tai viena iš būtinų žygio sąlygų).

Be telefono, tačiau su žemėlapiu

LSU Kėdainių „Aušros“ progimnazijos fizinio ugdymo mokytojas ir programos DofE žygio vadovas Rytis Karnatka pabrėžia, kad prieš leisdamiesi į kvalifikacinį žygį vaikai mokosi, kaip savimi pasirūpinti ir išgyventi gamtoje. 

„Prieš kvalifikacinį žygį su vaikais einame į bandomąjį žygį ir mokomės, kaip pasistatyti palapinę, užsikurti laužą, pasigaminti maistą, – detalizuoja R. Karnatka. – Vaikai būna nusiteikę ryžtingai: nors iš pradžių jiems visa tai atrodo sunku, bet vėliau moksleiviai nugali sunkumus ir tada įgauna motyvacijos, noro iššūkius įveikti savarankiškai.“

Žygio vadovas akcentuoja dar vieną šiuolaikiniam žmogui, o ypač neretam jaunuoliui daug diskomforto sukeliančią žygio sąlygą.

„Vaikai negali neštis telefonų. Tiesa, jie turi du telefonus su SIM kortelėmis, bet jie įdėti į voką, kuris užklijuojamas. Šie telefonai gali būti naudojami tik išskirtiniais atvejais – jeigu kas nors atsitiktų (pvz.: sunkiai susižeistų, įgeltų gyvatė ar pan.). Per kvalifikacinį žygį mokiniai, galima sakyti, žygiuoja vieni. Mes, žygio vadovai, einame kartu, tačiau gerokai atsilikdami, o vertintojas nuolat vaikus stebi – fiksuoja, ar laikomasi numatytų sąlygų, – paaiškina R. Karnatka. – Žygeiviai negali su nieko bendrauti, ieškoti pagalbos, turi orientuotis pagal maršruto kortelę ir žemėlapį.

Taip pat dalyviai turi laikytis žygio plano: tam tikru laiku pasiekti numatytą tašką ir iš jo pajudėti toliau.“

R. Karnatkos nuomone, šie žygiai labai naudingi, nes ugdoma ištvermė, savidisciplina, savistaba. Be to, komandos į žygį leidžiasi išsikėlusios sau tikslą, pavyzdžiui, apie žygio įspūdžius sukurti dainą, iš surinktų gamtinių medžiagų sudėlioti mozaiką, stebėti vabzdžius, parengti pasakojimą apie pasirinktą žygio objektą (istorinį paminklą, koplystulpius ar pan.).

Save atrado savanorystėje

Smiltė Medelytė, buvusi LSU Kėdainių „Aušros“ progimnazijos mokinė, o dabar Šviesiosios gimnazijos vienuoliktokė, DofE programa susidomėjo būdama aštuntokė, nes tai buvo nauja, todėl įdomu. Be to, labai smalsu buvo ir mesti sau iššūkį žygyje.

„Savanorystė tapo mano arkliuku, – sako Smiltė. – Bronzos lygyje pasirinkau savanorystę vaikų darželyje, nors labiau norėjau savanoriauti gyvūnais besirūpinančioje organizacijoje, tačiau tuo metu nepavyko rasti tinkamos vietos. Savanorystės tikslus pasiekiau, bet supratau, kad darbas darželyje – ne man, – šypsosi mergina. – Todėl sidabro lygyje darsyk pabandžiau atrasti tą savanorystę, kuri mane iš tikrųjų žavi. Taip prisidėjau prie mūsų mieste įsikūrusios gyvūnų prieglaudos „Miesto rainiukai“ veiklos. Dabar čia esu pagrindinė savanorė ir netgi tapau šios bendruomenės šeimos dalimi.

Savanorystė – labai malonus jausmas. Gera leisti laiką naudingai, o ne sėdint prie telefono. Taip pat įrodžiau sau, kad nors Kėdainiai ir mažas miestas, bet čia vis tiek gali įgyvendinti viską, ko nori.

Dabar savanorystė mano gyvenime užima gerokai daugiau laiko nei reikalauja programa DofE. Į gyvūnų prieglaudą einu kasdien. Mano savanorystė prasiplėtė – dar savanoriauju ir viešojoje bibliotekoje. Nors abi savanorystės veiklas nėra lengva suderinti su mokslais, bet į nieką to nekeisčiau ir neatsisakyčiau.“

Smiltė įvertina ir savo asmenybės virsmą, kurį patyrė dalyvaudama programoje. „Dabar esu visiškai kitokia – atradau savyje tokių savybių, kokių anksčiau nė nemaniau turinti. Pavyzdžiui, vidinė stiprybė, gebėjimas dirbti komandoje, o po įveiktų žygių pradėjau ir dar labiau pasitikėti savimi – šis jausmas puikus“, – tikina mergina.

Karantinas atėmė, o DofE grąžino

Lėja Martinionytė, taip pat jau buvusi LSU Kėdainių „Aušros“ progimnazijos, o dabar Šviesiosios gimnazijos mokinė, atskleidžia, kad dalyvauti DofE programoje iš pradžių nusprendė dėl papildomų dviejų balų po dvyliktos klasės stojant į universitetą.

„Pirmoji motyvacija buvo tokia, bet paskui pasidarė įdomu, – sako vienuoliktokė Lėja, daugiausia dėmesio skyrusi pasiekimams futbole. – Dėl šios programos mano sporto pasiekimai tapo geresni, nes sustiprėjo savidisciplina, ne tik fizinė ištvermė, bet ir psichologinė. Apskritai visai kitaip ėmiau žiūrėti į iššūkius ar nesėkmes, kurių pasitaiko kiekvienam sportininkui.

Taip pat dalyvaudama šioje programoje pradėjau labiau pasitikėti savimi. Pirmais metais mokykloje neturėjau su kuo pabendrauti. Karantinas ir nuotolinis mokymasis išties neišėjo į gerą, – apibendrina Lėja. – Pradėjusi dalyvauti DofE programoje, netrukus pastebėjau, kad bendrauti su žmonėmis man tapo lengviau.“

Įgyvendina svajonę

Evita Norbutaitė, besimokydama LSU Kėdainių „Aušros“ progimnazijoje, taip pat entuziastingai įsiliejo į pasaulinę DofE bendruomenę. Dabar jau Šviesiosios gimnazijos vienuoliktokė skaičiuoja gausybę programos privalumų.

„Svarbiausias mano tikslas šioje programoje – mokytis ispanų kalbos. Nuo vaikystės ši kalba man pati gražiausia, – šypsosi papildomą stimulą įgyvendinti svajonę atradusi Evita. – Susiradau programėlę ir savarankiškai mokausi jau apie dvejus metus. Nors į Ispaniją atostogų važiuoti dar nedrįsčiau, bet susikalbėti jau, manau, pavyktų.“

Jaunoji pašnekovė ketverius metus savanoriauja „Carite“. „Norėjau prisidėti prie bendruomenės gerovės, todėl tapau „Carito“ savanore. Čia mano antri namai, – šiltai atsiliepia Evita. – Savanorystės veiklos labai įvairios: rūšiuojame labdarai surenkamus drabužius, daliname maistą, darbuojamės per „Maisto banko“ akcijas. Su kitais savanoriais organizuojame protmūšius, o vasarą važiuojame savaitei į stovyklą Palangoje. Savanorystė papildo mano kasdienybę.“

Mergina pasakoja, kad dalyvaudama DofE programoje tapo drąsesnė ir fiziškai ištvermingesnė. „Mano asmenybė visapusiškai ūgtelėjo, o įspūdingus prisiminimus būtų sunku ir suskaičiuoti, – džiaugiasi Evita. – Visiems mokiniams rekomenduoju įsilieti į šią programą, kad išeitų iš savo komforto zonos ir patirtų puikių nuotykių.“

Į karatė Olimpą

Smiltė Bakanovaitė, taip pat jau buvusi LSU Kėdainių „Aušros“ progimnazijos auklėtinė, o dabar Kėdainių „Atžalyno“ gimnazijos dešimtokė, DofE programa susidomėjo įžvelgusi galimybių asmeniniam tobulėjimui.

„Mano tuometinė klasės auklėtoja – DofE programos vadovė O. Lukšienė, labai įdomiai pristatė programą, todėl patikėjau, kad dalyvauti joje man bus naudinga.

Labiausiai patiko savęs tobulinimo sritis. 10 metų sportuoju karatė. Labai norėjau iškovoti juodąjį diržą. Pamaniau, kad dalyvavimas DofE programoje taps papildoma motyvacija siekti savo tikslo. Tai išties palaikė vidinį ryžtą – juodą juostelę jau turiu, sieksiu juodo diržo“, – šypsosi atkakli mergina.

Ši programa taip pat atkreipė Smiltės dėmesį į savanorystę: „Anksčiau nesu savanoriavusi, o pradėjusi dalyvauti programoje, įsipareigojau skirti laiko ir šiai sričiai. Savanoriavau progimnazijos prailgintoje grupėje, padėdama mažesniems mokiniams ruošti namų darbus, užsiimdama kartu su jais įvairiomis veiklomis. Sekėsi puikiai. Taip pat savanoriavau savo sporto klube „Stoikas“, karatė mokydama jaunesnius vaikus.“

Smiltė įsitikinusi, kad laikas, skirtas savęs tobulinimui ir savanorystei, kiekvieno asmenybei atneša plačių galimybių augti. O žygiai ir nakvynė laukinėje gamtoje be telefono tapo ne iššūkiu, o vertinga patirtimi ir nauju atradimu.

„Žavėjomės gražia gamta, klausėmės viena kitos pasakojimų, miegojome palapinėse ir buvo labai smagu. Telefonų nė nepasigedome, – atskleidžia mergina, DofE ženklelius seginti mokyklinės uniformos švarko atlape. – Bet, kad galėtume eiti į žygį, prieš tai visus metus turėjome daug ir nuosekliai dirbti – pasiekti užsibrėžtus tikslus. Draugams, nedalyvaujantiems programoje, atrodo, kad gavome ženklelį ir tiek. Jie nesupranta, kiek pastangų reikėjo įdėti, kad nusipelnytum šio ženklelio. Man tai labai svarbus ir reikšmingas apdovanojimas.“

Vilniuje rengiama ženklelių įteikimo ceremonija kasmet tampa iškilmingu reginiu. Kiekvienam dalyviui asmeniškai ženklelį įteikia ir ranką paspaudžia Jungtinės Karalystės ambasadorius Lietuvoje.

Nauda ieškant studijų ir darbo

Programos DofE koordinatorė O. Lukšienė atkreipia dėmesį, kad pedagogai čia prisideda savanorystės principu – vaikams skiria savo laisvą laiką. Nors kalbintos moksleivės DofE programoje dalyvauti pradėjo būdamos LSU Kėdainių „Aušros“ progimnazijos auklėtinėmis, o dabar mokosi kitose ugdymo įstaigose, tačiau pedagogai jas palaiko ir kartu žengia iki finišo – aukso ženklelio.

„Mūsų progimnazija į DofE programą įsitraukusi penktus metus. Aš pati šia programa tiesiog gyvenu. Man tai yra wow, – emocingai kalba O. Lukšienė. – Labai džiaugiuosi mūsų progimnazijos direktore Lina Adomaitiene, kuri suteikia visas galimybes mokykloje plėtoti DofE programą.

Pernai Lietuvoje mūsų progimnazija tapo daugiausia į DofE programą mokinių pritraukusia organizacija.“

Kaip pasakoja O. Lukšienė, DofE programa plačiai paplitusi pasaulyje ir žinoma daugelyje šalių. Programoje pelnyti apdovanojimai tampa reikšmingu papildomu pliusu jaunuoliams stojant į kai kurias aukštąsias mokyklas užsienyje ar ieškant darbo.

„Turime mokinių, sėkmingų Kėdainių rajono sportininkų, kurie programoje dalyvauja ne tik siekdami asmeninio tobulėjimo, bet ir todėl, kad ruošiasi stoti į užsienio koledžus ar aukštąsias mokyklas, kur DofE programos apdovanojimai suteikia papildomų balų, – paaiškina O. Lukšienė. – Ši programa įrodo, kad žmogus žino, ko nori, moka išsikelti tikslus ir jų siekti. Tokiems kandidatams teikiama pirmenybė.

Lietuvos darbdaviai į DofE programą taip pat jau atkreipia dėmesį. Galbūt artimoje ateityje Lietuvos universitetai taip pat ims tai vertinti.“

DofE programa veikia daugiau kaip 100-te Lietuvos mokyklų ir kitų organizacijų, Kėdainiuose – tik Lietuvos sporto universiteto Kėdainių „Aušros“ progimnazijoje.