Kėdainietė dviračių treke skina vieną titulą po kito
Nenušlifuotas deimantas, arba kitaip – šešis kartus Lietuvos jaunių (iki 18 metų) dviračių treko čempionė. Ir šitiek čempioniškų pasirodymų – vien tik šiemet.
[quote author=“E.Župerkaitė“]Aš negaliu atsidžiaugti tuo, jog, užaugusi krepšinio šalyje, pati atradau save ne kur kitur, bet dviračių sporte. Tuo kvėpuoju kasdien, nes dviračių sporto treniruotės ir varžybos man kol kas netapo dalyku, į kurį eičiau, sakykime, „per prievartą“.[/quote]
Stebėsitės: apie kokią gi sostinės arba kito didesniojo šalies miesto dviračių sporto trenerių užaugintą merginą eina kalba?
Ogi nustebinsime: daugkartinės šalies dviračių treko čempionės toli dairytis nereikia. Užtenka nuo Kėdainių miesto nutolti trylika kilometrų, iki Dotnuvos miestelio.
Ten gimė ir augo Erika ŽUPERKAITĖ (17), garsinanti gimtąjį miestelį ir rajoną ne tik šalyje, bet ir už jos ribų.
Ką jau ten už jos ribų!… Šią vasarą dviračių sportui savo jaunystę ir, veikiausiai, visą likusį gyvenimą pašventusi jauna mergina atstovavo Lietuvos rinktinei Šveicarijoje vykusiuose Pasaulio (!) ir Europos jaunių treko čempionatuose.
Meistriškumo laiptais kopia Panevėžyje
„Kiekvieną dieną sėdu ant dviračio su naujomis idėjomis, naujais siekiais, noru dirbti ir, gink Dieve, niekada nesustoti. Tikiu: kuomet mąstome drąsiai, svajonės pildosi“, – šypteli E. Župerkaitė, Panevėžio Raimundo Sargūno sporto gimnazijos vienuoliktokė, jau trečius metus mokslus ir sportą derinanti gretimame rajone.
O kuomet tai sako daugkartinė Lietuvos dviračių treko čempionė – netikėti tiesiog neįmanoma.
Lietuvos garbę gynė pasaulio (!) čempionate
Jaunoji dviratininkė iš Dotnuvos vis dar gyva prisiminimais iš vasaros.
Ne, ne tais, kokiais yra gyvi ir vis dar dalijasi didžioji dalis jos bendraamžių – toli gražu ne pliuškenimųsi Baltijos jūroje ir juolab ne laukiniais vakarėliais J. Basanavičiaus gatvėje Palangoje.
Vasarą, antrąją rugpjūčio mėnesio savaitę mergina su kitais keturiais Lietuvos rinktinės nariais išvyko į Pasaulio jaunių dviračių treko čempionatą Eglyje (Šveicarija).
„Tai buvo ypatinga akimirka“, – neslepia E. Župerkaitė.
Trenerių šiuo metu orientuojama važiuoti treke, jėgas bandyti minant ratais uždaroje patalpoje, mergina Pasaulio čempionate varžėsi dvejose – skrečo (lenktynės, priskiriamos treko grupinių lenktynių rungčiai ir vykdomos kaip grupinės lenktynės – aut. past.) beigi asmeninėje laiko rungtyje.
„Skrečo rungtyje norėjo startuoti 33 merginos, tačiau atranka į jas parodė, kurios vertos minti pedalus finale, o kurios – ne. Iš visų norinčiųjų pateko tik 20, – pasakojo dotnuviškė sportininkė. – Atranką įveikiau. Buvau be galo laiminga, patekusi tarp dviejų dešimčių geriausių savo amžiaus sportininkių visame pasaulyje. Vis dėlto finale kiek pritrūko jėgos, patirties ir likau 19-ta, tačiau tai manęs nenuliūdino. Esu laiminga dėl to, kad galėjau būti Pasaulio jaunių dviračių treko čempionato dalimi, ir didžiulė mano aistra dviračių sportui nenuėjo veltui. Išmokau savas pamokas, pasisėmiau patirties ateičiai.“
[quote author=“Aut. past.“]Kiekvieną dieną sėdu ant dviračio su naujomis idėjomis, naujais siekiais, noru dirbti ir, gink Dieve, niekada nesustoti. Tikiu: kuomet mąstome drąsiai, svajonės pildosi“, – šypteli dotnuviškė E. Župerkaitė. O kuomet tai sako daugkartinė Lietuvos dviračių treko čempionė – netikėti tiesiog neįmanoma.[/quote]
Džiaugiasi draugių pasiekimais
Pirmoji tokio kalibro patirtis kraštietei, jos pačios teigimu, yra neįkainojama.
Ir nors dviejų kilometrų asmeninėse lenktynėse laikui jauna dotnuviškė iš 33 dalyvių liko 26–ta, ji neskubanti nukabinti nosies.
„Taip, mano rezultatas nebuvo ypatingas… Bet grįžau su asmeniniu rekordu savajame bagaže. Džiaugiuosi kitomis Lietuvos rinktinės narėmis, kurios iškovojo aukštas vietas pasaulio mastu. Viena merginų trasą įveikė ketvirtoje, kita – penktoje pozicijoje. Tai – nepaprasta patirtis. Vos po kelių dienų toje pačioje vietoje vyko ir Europos jaunių ir jaunimo dviračių treko čempionatas, kuris mūsų rinktinei susiklostė neblogai, kadangi namo grįžome kartu su lietuvaitėmis – Senojo žemyno vicečempionėmis! Kaip ten bebūtų, abiems čempionatams pasibaigus jautėmės ramūs: sužinojome savo galimybes pasaulio ir Senojo žemyno mastu, supratome, kur yra mūsų spragos ir didžiausios klaidos, kurias nuo sugrįžimo į Lietuvą dienos atkakliai taisome. Kitą vasarą stengsimės pasirodyti geriau“, – kalbėjo stipriai motyvuota Kėdainių krašto sportininkė, per savaitę greta mokslų Panevėžyje turinti ir dešimtį dviračių sporto treniruočių, kurių kiekvienos trukmė – nuo 1:30 iki 2:30 valandų.
Stojo į kovas vidaus čempionatuose
Pasaulio jaunių ir Europos jaunių ir jaunimo dviračių treko čempionate dalyvavę lietuvaičiai atsikvėpti turėjo vos kelias dienas, kadangi grįžusių jų Panevėžio „Cido“ arenoje laukė kitas išbandymas – tarptautinės varžybos. Jose E. Župerkaitė dukart lipo ant pirmojo pjedestalo laiptelio ir dukart – ant antrojo.
Tačiau ir pasiekimais džiaugtis nebuvo kada, mat čia pat „atmynė“ dar svarbesnis iššūkis – Lietuvos suaugusiųjų dviračių treko čempionatas.
„Esu jaunių grupėje, tačiau man buvo suteikta galimybė startuoti suaugusiųjų čempionate. Jame dukart tapau Lietuvos moterų čempionato vicečempione ir du kartus – trečiosios vietos laimėtoja. Man, septyniolikmetei, tai – labai didelis pasiekimas“, – šyptelėjo dviračių sporto atstovė iš Dotnuvos miestelio.
[quote author=“E.Župerkaitė“]Buvau be galo laiminga, patekusi tarp dviejų dešimčių geriausių savo amžiaus sportininkių visame pasaulyje.[/quote]
Liaupsės – treneriams
Na o kuo gi jaunąją šalies dviratininkę iki „negaliu“ traukia jos kultivuojama sporto šaka?
„Aš negaliu atsidžiaugti tuo, jog, užaugusi krepšinio šalyje, pati save atradau ne kur kitur, bet dviračių sporte. Tuo kvėpuoju kasdien, nes dviračių sporto treniruotės ir varžybos man kol kas netapo dalyku, į kurį eičiau, sakykime, „per prievartą“, – kalbėjo E. Župerkaitė. – Turiu galimybę komunikuoti su kitų valstybių sportininkais, aplankyti, pamatyti kitas pasaulio šalis. Visa tai – dėka mano trenerių, tarp kurių – ir pirmasis mano Dotnuvos pagrindinės mokyklos kūno kultūros mokytojas Donatas Jodenis. Būtent jis mane atvedė į dviračių sportą. Nuoširdus ačiū jam ir už darbą su manimi kitiems mano treneriams – Antanui Jakimavičiui, Solveigai Baleišytei, Eglei Zablockytei.“
