Kėdainių bitininko žvakė eksponuojama net ir Senovinės bitininkystės muziejuje
Sakoma, jog bites auginantys žmonės yra draugiški ir geros širdies, nes kitaip bitės pas juos negyventų. Netgi žodis bičiulis, apibūdinantis draugystę, yra kilęs būtent iš bitininkų, t.y. tų, kurie dalijasi bitėmis.
Ir iš tiesų, kalbantis su Ailandu Riauba, nejučia lūpų kampučiai patys pakyla nuo jo šviesaus, šilto bendravimo. Ailandas, kaip jis pats sako, yra vienas iš stambiausių Kėdainių krašto bitininkų, auginantis daugiau kaip pusantro šimto bičių šeimų.
O jau daugiau kaip dvidešimtmetį pagrindinė jo veikla – natūralaus bičių vaško žvakių gamyba.
Iš kartos į kartą
„Esu kilęs iš Akademijos miestelio. Dabar gyvenu Vilniuje. Pagal išsilavinimą esu biologas. Beveik dvidešimt metų po universiteto baigimo dirbau Vokietijoje, o nuo 2017-ųjų visą laiką esu Lietuvoje ir dirbu „Bičių koryje“, įmonėje, kuri užsiima įrangos, produkcijos gamyba bitininkystei. Taip pat nuo maždaug 1997 metų turiu ir hobį – nedidelį versliuką, t.y. gaminu natūralaus bičių vaško žvakes“, – prisistato pašnekovas.
A. Riauba yra ne šiaip sau žvakių liejikas-mėgėjas, bet sertifikuotas tautinio paveldo amatininkas. Jis pasakoja, jog pirmosios šio amato susidomėjimo užuomazgos buvo dar vaikystėje.
„Senelis turėjo keletą aviliukų ir mačiau, kaip buvo nedideli pabandymai lieti žvakes. O rimtesnis susidomėjimas atsirado jau man išvykus į Vokietiją, kur dirbau pas profesionalų vaško gamintoją ir tą amatą aš paskui pritaikiau pas mus Lietuvoje“, – savo žvakių gamybos kelią prisimena pašnekovas ir pasakoja toliau:
„Mano močiutė yra nuo Betygalos, Ariogalos, bet 1930 metais atsikraustė į prie Šlapaberžės, Zacyšiuose, esantį dvariuką. Ten turėjo keletą aviliukų, bet jie žvakių negamino. O mano senelis yra kilęs nuo Zanavykų, Šakių krašto, tai jie turėjo 40 bičių šeimų. Liejo grabnyčias (įprastos ilgos žvakės, – aut.) ir jau tais laikais darydavo formines žvakutes.
Formelės, aišku, buvo ne silikoninės kaip dabar, bet, kaip sakė senelis, iš gipso, kurios buvo parvežtos iš Vokietijos. Jie gamino žvakes ne pradavimui, bet savo reikmėms. Taigi, giliau kapstant, galima sakyti, kad kažkiek tai susiję su iš kartos į kartą einančia tradicija.
Tarybiniais laikais seneliai gyveno Akademijoje, jie turėjo penkias bičių šeimas. Žvakutes darydavo, bet taip pat tik savo reikmėms.“
Žvakės – tik iš lietuviško vaško
Vyras džiaugiasi, kad jam pavyko pratęsti senelių veiklą ir šiuo metu jis yra vienas iš stambesnių bitininkų Kėdainių krašte.
„Mes turime pusantro šimto bičių šeimų. Kėdainių krašto mastu aš esu turbūt stiprus vidutiniokas. Turime labai daug stambių bitininkų, bet, kad gamintų tokį vaško žvakių produkcijos asortimentą ir kiekį, turbūt Kėdainiuose daugiau nelabai ir yra, – svarsto bitininkas. – Žvakes nuo A iki Ž gaminame patys, žmona, kiti šeimos užsiima jų pakavimu, kitais papildomais darbais.
Aišku, būtų labai gražu sakyti, kad žvakes gaminame tik iš savo vaško, bet, deja, jo neužtenka, todėl turime pirkti iš kitų kolegų bitininkų. Nors vaško išspaudžiame ir nemažai, bet apie 60 proc. jo yra panaudojama naujiems koriams. Tačiau drąsiai galiu sakyti, kad visas vaškas, iš kurio gaminame žvakes, yra lietuviškas.
Mano žvakės registruotos kaip tautinis paveldas. Lietuvoje prieš maždaug 20 metų vaško žvakių gamyba buvo nedidelis hobis, bet ne kažkoks verslas. Viskas buvo labai namudinėmis sąlygomis – labai kukliai, kažkur ant pečiaus, nedideliais kiekiais, nes ta tradicija Lietuvoje buvo išlikusi tik Dzūkijos krašte – Musteikos, Marcinkonių vietovėse, kur nederlingos žemės.“
[quote author=“A. Riauba“]Mes turime pusantro šimto bičių šeimų. Kėdainių krašto mastu aš esu turbūt stiprus vidutiniokas. Turime labai daug stambių bitininkų, bet, kad gamintų tokį vaško žvakių produkcijos asortimentą ir kiekį, turbūt Kėdainiuose daugiau nelabai ir yra.[/quote]
Figūrinės žvakės – didelė naujovė
Amatininkas prisimena, jog mūsų, Kėdainių, krašte prieš kiek daugiau nei dvidešimtmetį žvakės beveik nebuvo liejamos. Ir jis buvo kone pirmasis šiame regione pradėjęs tokią veiklą.
„Skirtingai nuo slavų, kur įprasta, jog cerkvėse visada yra vaškinės žvakės, mūsų bažnyčiose didžioji jų dalis – ne vaškinės, net ir tos didžiosios, kurios puošia presbiteriją ar altorių. O Vokietijoje jau turbūt prieš daugiau nei 40 metų, kai Lietuvoje buvo naujovė, jie ne tik darė įprastas lietines žvakes, bet ir figūrines, kurios buvo liejamos į silikonines formas. Pas juos tai jau buvo stambiųjų bitininkų kaip pramonės šaka – kalėdinių miestelių nameliuose esančią didžiąją produkcijos dalį sudarydavo ne medus, o žvakės, – prisiminimais dalijasi A. Riauba. –
Nors į Lietuvą nuolatiniam gyvenimui grįžau tik prieš maždaug ketverius metus, nes iki tol didžiąją laiko dalį praleisdavau Vokietijoje, tačiau spėdavau grįžęs aplankyti ir keletą mugių per metus su savo gamybos žvakėmis.
Iš pradžių eilės rikiuodavosi prie mano žvakių. Pavyzdžiui, eilinės paprastos figūrėlės, kurias dabar turi turbūt vos ne kiekvienas bitininkas, tuo metu buvo didelė naujovė. Prisimenu, vienas iš pirmųjų mano pabandymų su žvakutėmis buvo Kėdainių šeštadieniniame turguje.
Aš atsistojau, kur bitininkai pardavinėja savo produkciją, – medų, žvakutes – žmonės pro šalį eidavo ir stebėdavo su susidomėjimu, nes nelabai buvo dar tai matę, jiems buvo egzotika.“
Žmonėms svarbu natūralumas ir kokybė
Bitininkas pripažįsta, jog anksčiau, dalyvaudamas mugėse, pastebėdavo, kad ten, kur parašyta, kad ekologiškos prekės ar natūralaus vaško žvakės, žmonės praeidavo pro šalį, nes jie manydavo, jog ten yra per brangu. Tačiau pastaruosius kelerius metus situacija keičiasi.
„Taip, vaškas ir natūralios rankų darbo žvakės yra šiek tiek prabangos prekė, nes pati medžiaga yra gana brangi. Žinoma, tai – sveikatos, natūralumo šaltinis, – pripažįsta amatininkas. –
Vis tik paskutinius penkerius šešerius metus, kai dalyvauju mugėse, pastebiu, jog netgi tie žmonės, kurių pajamos yra kuklesnės, pavyzdžiui, senjorai jau iš tolo žino ir sako, kad čia yra natūralios žvakės. Žmonės, sakyčiau, atsigręžia vėl į natūralumą ir kokybę, o tai labai jaučiasi.“
Paklaustas, kokias žvakes daugiausiai lieja, A. Riauba sako:
„Daugiausia lieju klasikines, liaudyje vadinamas grabnyčių žvakes. Nors jos dažniausiai asocijuojasi su krikštynomis arba su artimųjų palydėtuvėmis, bet jos taip pat yra ir stalo žvakės. Taip pat gaminu dideles ir storas cilindrines, figūrines – labai daug įvairių. Kiek tiksliai rūšių ir formų, formelių turiu, nepasakysiu, bet jų tikrai yra daugiau nei keli šimtai.“
Pats kiaušinių vašku nemargina
Artėjant Velykoms, negalėjau bitininko nepasiteirauti ir apie būtent šiai šventei skirtą žvakių asortimentą.
„Taip, Velykoms turime skirtą nedidelį asortimentą – yra keletas kiaušinių su lietuviškais ornamentais, velykiniai kiškučiai. Tačiau lyginant su Kalėdomis ar religine tematika, pavyzdžiui, Paskutine vakariene, elektroninė prekyba yra daug kuklesnė. Štai Kalėdos pasiteisino šimtu procentų. Anksčiau mums labai pasiteisindavo visos velykinės mugės, vykstančios prieš šią šventę, per Verbų sekmadienį“, – pastebi pašnekovas ir taip pat priduria:
„Pas mus vis dar yra gyva tradicija kiaušinius marginti vašku. Tad mes anksčiau specialiai darydavome vaško gabaliukus, o paskutinius 8–9 metus ruošdavome žmonėms paprasčiausias arbatines žvakutes, nes jomis naudotis yra daug paprasčiau – ją uždegus, gali marginti kiaušinį. Tai ypač patogu jaunoms šeimoms, kurios puoselėja tą seną tradiciją, marginimą vašku, moko savo vaikus ir jiems užtenka to nedidelio vaško gabaliuko. Kadangi mugės dabar nevyko, tai žmonės labai kukliai ieškojo vaško ir bičių produktų, skirtų būtent Velykoms.“
A. Riauba prisipažįsta, jog pats velykinių kiaušinių vašku nemargina.
„Kažkada pamėginau, bet čia reikia įdirbio. Turiu tetą Kėdainiuose, kuri labai gražiai tai daro. Mes šeimoje kiaušinius dažniausiai apklijuojame įvairiais lapeliais, žiedeliais ir dedame į svogūnų lukštus. Kažkada esame dažę ąžuolo žievėje“, – šypsosi bitininkas.
Vis tik jis sutinka, kad Velykos jam, kaip krikščioniui, yra didelė ir prasminga šventė, nors žvelgiant iš verslo pusės kur kas palankesnė yra Kalėdos.
„Bet Kalėdos tapo daugiau kičine švente – dovanos, papuošimai ir t.t. Tačiau, žiūrint į krikščioniškąjį pasaulį, Velykos ir turėtų būti didžiausia pavasario šventė – Jėzaus prisikėlimas, atbudimas“, – svarsto vyras.
[quote author=“A. Riauba“]Turime užsakymų ir iš užsienio. Nuo senų laikų yra keli klientai, bet didžiąją dalį užsakymų sudaro kelios įmonės, kurios veža mūsų produkciją į Saudo Arabiją, Ameriką, o Europoje užsako jau patys lietuvaičiai į savo parduotuvėles Airijoje, Anglijoje ir kitose šalyse.[/quote]
Rado būdą „apgauti“ pandemiją
Verslininkas neslepia, jog pandemija neaplenkė ir jo, tačiau jis džiaugiasi atradęs būdą, kaip sėkmingai realizuoti savo produkciją:
„Iki visų negandų ir COVID-19 nebūdavo savaitgalio, kad nevažiuočiau į įvairias muges, miesto šventes. Tačiau paskutinė stambi mugė buvo 2020 metais Vilniaus Kaziuko mugė. O kai turėjo vykti Kauno Kaziuko mugė, kaip tik tą dieną įvedė karantiną.
Paskui, gegužės–birželio mėnesiais jį šiek tiek atlaisvinus, dalyvavome tradicinėje Lietuvos bitininkystės muziejaus šventėje, kurioje dalyvaujame jau gal penkiolika metų. Taigi, realizuoti produkcijos fiziniuose renginiuose daugiau ir nebepavyko.
Internetinės parduotuvės neturėjome. Tačiau sėkmingai ją pardavinėjome ir pardavinėjame apie savo produkciją skelbdami „Facebook“ paskyroje. Pradėję šią veiklą neturėjome supratimo, ar ji mums pavyks, nebuvome orientuoti į jokią auditoriją ar užsienio rinkas. Tačiau per tuos metus supratome, jog išėjo ne prasčiau nei važinėjant per muges.“
Lietuviškas vaškas ir jo produkcija vertinami užsienyje
Veiklusis bitininkas atskleidžia, jog lietuviškų bitelių surinktos gėrybės keliauja ir į svečias šalis.
„Turime užsakymų ir iš užsienio. Nuo senų laikų yra keli klientai, bet didžiąją dalį užsakymų sudaro kelios įmonės, kurios veža mūsų produkciją į Saudo Arabiją, Ameriką, o Europoje užsako jau patys lietuvaičiai į savo parduotuvėles Airijoje, Anglijoje ir kitose šalyse, – paaiškina A. Riauba. – Vaškinių žvakių gaminimo tradicijos yra stiprios ir kitose šalyse – Vokietijoje, Austrijoje, kaimyninėje Lenkijoje, Prancūzijoje, Skandinavijoje, Anglijoje – tačiau jie labai džiaugiasi, kai gauna jų iš mūsų.
Taip, jie sako, turi ir mugėse, ir parduotuvėse bičių vaško produktų, bet ten ne patys bitininkai prekiauja, o didieji prekybos centrai, į kuriuos prekės dažniausiai atkeliauja iš Kinijos. Nors jos būna šviesios, gražios, bet jie mano, kad tikro vaško ten – nedidelė dalis, o daugiau yra kitų priemaišų – parafino, augalinio palmių aliejaus, kurie nėra bičių vaško produktas.“
Žinovas paaiškina, jog skirtingose šalyse tiek vaškas, tiek ir jo produktai skiriasi. Todėl nenuostabu, jog lietuviškos žvakės yra itin vertinamos:
„Kinija yra pirmoji pasaulyje pagal pagaminamo medaus kiekį. Taigi, jie ir vaško turi daugiausiai. Bet tokios aukštos ir geros kokybės produktų (aš ne save giriu, o apie visos Lietuvos bitininkus kalbu) jie nepagamina. Pas mus jau praėjo tie laikai, kai buvo bandoma sukčiauti ir dėti kažkokių priemaišų į žvakes ar cukrų į medų, nes kiekvienas pardavėjas nori, kad klientas pas jį sugrįžtų.
Pavyzdžiui, nemažai vaško produktų yra Afrikoje. Bet jie mūsų rinkai nelabai tinka, nes ten auga visai kitokie augalai ir vaško kokybė labai priklauso nuo gamtoje esančių augalų. Taip pat Afrikoje yra labai daug dervų, todėl vaškas yra gana tamsus.
Nemažai vaško ir jo produktų turi ir Pietų Amerika. Tačiau jie Europos rinkos beveik nepasiekia, nes ten yra nemažai katalikiškų kraštų, kur naudojamos vaško žvakės, o be to, norint jas atgabenti į Europą, labai išauga savikaina.
Taigi, turime džiaugti, kad mes Lietuvoje turėdami tokią gamtą, tiek bitininkų gauname labai gerą ir ekologišką produkciją.“
Dovanojo žvakę bičių muziejui
„Jeigu žmonės nebuvo bičių muziejuje penkerius ar dešimt metų, tikrai vertėtų jį dabar aplankyti, – ragina A. Riauba. – Tokio Senovinės bitininkystės muziejaus, koks yra Ignalinos rajone, Stripeikių kaime, neturi netgi aplinkinės šalys.
Taip, yra privačių iniciatyvų, bet tokio, kuris būtų prieš beveik keturi dešimtmečius įkurtas (1984 m.) ir puoselėtas, nėra, o per pastaruosius penkerius metus jis dar ir neatpažįstamai pasikeitęs – stovi interaktyvios lentos, kur jaunoji karta, kuri nebemoka gyventi be išmaniųjų technologijų, gali susipažinti su muziejaus eksponatais, bitininkystės istorija ir pan., negėda atsivežti ir svečių iš užsienio.“
Šiltai apie savo gyvenimo būdą ir aistrą kalbantis bitininkas pasakoja, jog jau daugiau nei dešimtmetį dalyvauja ir muziejaus rengiamoje šventėje.
„Aš tame muziejuje turbūt jau kokių penkiolika metų per Žolines, rugpjūčio 15 d., dalyvauju medkopio pabaigos šventėje „Ulioja bitelė“ ir visą laiką prekiauju savo produkcija.
Esu daręs jiems žvakę į eksponatų kolekciją. Tad apsilankę ten, galite ją pamatyti. Tik dabar jau neprisimenu, kokią tiksliai žvakę muziejui dovanojau“, – bandė prisiminti pašnekovas.
A. Riauba suintrigavo pasakęs, kad Stripeikiuose esančiame bitininkų muziejuje „apgyvendintos“ ir prezidentinės bitės.
„Taip pat bitininkystės muziejuje yra prezidento Valdo Adamkaus ir prezidentės Dalios Grybauskaitės avilių su bitėmis. Prezidentas V. Adamkus buvo gavęs dovanų iš Ukrainos prezidento Leonido Kučmos, tačiau ar dėl laiko stokos, ar dėl kažkokių kitokių priežasčių jis bičių neaugino ir padovanojo jas bitininkystės muziejui“, – įdomiomis žiniomis pokalbį baigė bitininkas Ailandas Riauba.
[#gallery=2599#]
