Kas ir kur vyko 1372-ųjų rugpjūtį

Rytas Tamašauskas

Istoriografijoje gyvenvietės pradžia įprasta laikyti datą, kuri pirmą kartą paliudija vietovardį dokumentuose. Rugpjūčio 18–21 dienomis sukako 650 metų kai kurioms Kėdainių krašto žemėms. Lotynų kalba rašytoje ,,Livonijos kronikoje“ 1372 m. pirmąsyk paminėtos kai kurios dabartinio Kėdainių rajono vietos: Sosiai, Dotnuva, Beržai, Ramėnai, Miegėnai, Ruminiai, Babėnai, Kėdainiai, Karūnava, Pėdžiai ir Kapliai, dar galbūt kelios tiksliai neidentifikuotos teritorijos, vardintos gyvenamosios vietos, kuriose jau plėšikauta ir anksčiau.

Kronikos autentika

Autentiška ištrauka iš kronikos: [1372] Eodem anno et tempore magister Livonie, licet cum exercitu exiverat, compulsus fuit ex egritudine redire, emittens fratrem Andream de Stenberg lantmarscalcum, qui cum potencia intravit terras infidelium. <…> quartum sowalk versus partes Sameyten vocatur Eginten; terre in eo vastatesunt Lauden, Knien, Burve, Linkowe, Sasen. Quintum sowalk fuit Datinen; terre vastate scilicet Berze, Ramoe, Slappiberze, Megene, Datyske, Zazati, Vergo; sextum sowalk Andigenkuthi; terre vastate sunt scilicet Ramynne, Babyne, Gaydine, Karianowe, Labunowe, Pedins, Kapplius, Narmayne. Septimum sowalk fuit Kralinowe; terre vastate in eo sunt Opitelake, Rady, Stenghe <…>.

Pateikiamas ištraukos vertimas ir keli patikslinantys komentarai laužtiniuose skliaustuose: Tais pačiais metais [1372 m.] ir tuo pačiu laiku [po Marijos dangun ėjimo (rugpjūčio 15)] Livonijos magistras [Wilhelm von Vrimersheim], nors dėl ligos buvo priverstas grįžti, savo vietoj pasiuntė krašto maršalą brolį Andrėjų iš Štenbergo, kuris su visomis pajėgomis įsiveržė į netikėlių žemę. <…> ketvirtas suvalkas [pastovis – pailsėjimas, poilsis, nakvynės vieta; puolimas] buvo Žemaitijoje [tiksliau verčiant – Žemaičių krašto link; taigi dar ne Žemaitijoje], [vadinosi] Eginten, [pernakvojus] nuniokoti laukai: Lauden, Knien, Burve, Sasen. Penktas suvalkas buvo Datinen, sunaikinti laukai: Berze, Ramoe, Slappiberze, Megene, Datyske, Zazati, Vergo; šeštas suvalkas buvo Andigenkuthi, iš ten buvo nusiaubti laukai: Ramynne, Babyne, Gaydine, Karianowe, Labunowe, Pedins, Kapplius, Narmayne. Septintas suvalkas buvo Kralinowe, iš kur buvo nuniokoti laukai: Opitelake, Rady, Stenghe <…>.

Atpažįstame ir rekonstruojame

Svetimkalbiai kronininkai užrašė lietuviškus vietų vardus. Kaip ištarė vietiniai gyventojai, kaip išgirdo klausiantieji, kiek pastarieji užrašė pirminių ypatybių… Kartais iš užrašytų formų lengvai atpažįstama ir susiejama su konkrečia vieta. Kartais reikia rekonstruoti vietovardį, pasitelkiant vėlesnių laikų topografiją ir tikrinius vardus. Bandome.

Eginten – čia buvo Livonijos ordino kariaunos ketvirtas suvalkas 1372 m., buvo nuniokoti laukai: Lauden, Knien, Burve, Linkowe ir Sasen. Neišlikęs vietovardis *Eigintai, *Jogintai; *Jaugintai; 1370 m. kronikoje – Eginthen; toje pat 1377 m. kronikoje minimas Bywane filius Egynten, satrape de Opyten – Upytės vietininkas Eigintas; gyvenvietė buvusi Liaudės, Burvelių, Sosių kraštų paribyje, jau ties Žemaitija; galbūt tai lokalizuotina kaip Eigirdai – į šiaurę nuo Raguvos, Panevėžio r. „XX a. pradžioje Bakainių piliakalnį žvalgė L. Kšivickis, kurio manymu, čia stovėjusi Eigintų pilis, 1372 m. sudeginta kryžiuočių“ (Mantas Daubaras), dar žr. Sasen. Kai kurių istorikų Nevėžio vidurupyje antrojo tūkstantmečio pradžioje skiriamas Eigintų (Bakainių) valsčius (pilies apygarda) su ryškiu centru Bakainiuose: Bakainių bendruomenė naudojusi „didelę gerai įtvirtintą aikštelę turėjusį Bakainių piliakalnį su dviem papiliais (kurių vienas kartais laikomas priešpiliu) ir greta buvusiu nemažu kapinynu“; apygardoje lokalizuotos dar šešios bendruomenės – Kalnaberžės ir Vaidatonių bendruomenės su įtvirtintais piliakalniais, Beržų, Barinės, Burvelių ir Apytalaukio bendruomenės (Mindaugas Bertašius, Rolandas Tučas).

Lauden –*Liaudė, gyvenvietė buvusi prie upės Liáudė, Liaudė̃, dešiniojo Nevėžio intako; Žemaitijos paribyje; Nevėžio aukštupis – Žemaitijos riba; XVIII a. pradžios lotyniškuose dokumentuose vyravo forma Lauda. Upė teka Devynduonių, Miegėnų, Paberžės, Užupės ir Surviliškio žemėmis, pro Bakainių piliakalnį; įteka į Nevėžį į šiaurės rytus nuo Surviliškio apie 2 km ties Užbalių k. Upė suteikė vardą regionui.

Knien – 1371 m. kronikoje Cnien; gal Kū̃jėnai, netoli Šventybrasčio; XIX a. viduryje buvo dveji Kū̃jėnai – prie Sirutiškio ir Šventybrasčio. Plg. Kiaunytės upė – dešinysis Šušvės intakas, Grinkiškio apyl., Radviliškio r.; Kunšupė Upytės intakas, Ramygalos apyl., Panevėžio r.

Burve – *Burvė, *Burviai, dabar Burveliai, Periškių apyl., Panevėžio r., buvusios Surviliškio žemės. Ties Lielupės (Liepupės) santaka yra kalnas, vadinamas ar vadintas Burvelių piliakalnis, Burvelių alkakalnis, *Ožio kalnas, Mlečkos kalnas, Mlečkos kapas, Mileškalnis, Koplyčkalnis. Kai kurie mokslininkai teigė Burvelių piliakalnį buvus Burvelių žemių centru.

Linkowe – 1371 m. kronikoje Linkowe; neišlikęs vietovardis *Linkava, prie upės Linkavà (Linkavė, Linkuvė, Linkuvėlė, Linkáuka), dešiniojo Nevėžio intako; galbūt Linkaučiai k., Petriškių apyl., Panevėžio r.; galbūt Linkaučius k., į pietvakarius nuo Ramygalos, Truskavos žemėje.

Sasen – *Sósiai, paliudyta XVI–XVIII a. Sosių vaitija, išsitekusi dabartinėje Surviliškio sen.; karališkųjų didžiažemių kaimų kraštas, apimantis keturių kaimų teritorijas – Lažaĩ, Pakruõstė, Ùžupė, Bakáiniai. 1371 m. kronikoje (siaubtos Upytės, Dotnuvos, Kėdainių apylinkės) minima Aze; istorikė Ona Maksimaitienė tapatino su Lažais; tai galėtų būti ir Oželiai, k. Truskavos apyl. Išlikę Sósiai, Sósių mìškas, Sosių̃ mìškas, Karališkasis, Ponų miškas tarp Šlapaberžės ir Paberžės. Kai kurie mokslininkai teigė Sosių žemių centru buvus Bakainių piliakalnį: „L. Kšivickio nuomone, Bakainių piliakalnyje galėjo būti Hermano iš Vartbergės [1372 m.] minima Sasų pilis (Sasen)“ (Mantas Daubaras), čia dairomasi netgi pirminio Upytės žemės centro (Gintautas Zabiela). Bakainių piliakalnis, Balnãkalnis, Pilis, Pilė, Pilies kalnas, Piliakalnis, Pilkalnis, Surviliškio piliakalnis, Majakas.

Datinen – *Dotna, *Datna, *Dotinava, *Datinava, dabar Dotnuvà. Čia buvo Livonijos ordino kariaunos penktas suvalkas 1372 m., buvo nuniokoti laukai: Berze, Ramoe, Slappiberze, Megene, Datyske, Zazati irVergo. Rašytiniuose šaltiniuose neminimos gentinės ir politinės Dotnuvos ir Krakių teritorijos. Dotnuva yra šalia istorinių Deltuvos ir Upytės žemių, kai kurie istorikai Dotnuvą skiria buvus Upytės žemių dalimi.

Berze – 1379 m. Vygando Marburgiečio ,,Naujosios Prūsijos kronikoje“ in terram Bersden; Beržaĩ, Dotnuvos apyl. Kartais Berže buvo užrašoma Kalnaberžė (1371 m. kronikoje Calleberze; ji XVI a. priklausė Beržų vaitijai). Istorikai atkreipia dėmesį į Centrinės Lietuvos plokštinių kapinynų kultūros arealo I–V a. pavyzdį – Beržų kapinyną.

Ramoe – Ramėnai, Dotnuvos apyl. Dotnuvos krašto pavadinimai Ramėnai ir Ruminiai (žr. toliau) yra identiški ikikrikščioniškojo tikėjimo centro Romuva (Romovė) vardui, todėl nuo XIX a. ketvirtojo dešimtmečio Teodoras Narbutas, Simonas Stanevičius, Johanesas Foigtas, Motiejus Valančius, Vincentas Juzumas, I. Bučinskis, Konstantinas Gukovskis ieškojo Ramėnuose ir Ruminiuose 1294 m. atkeltõsios pagonių Romuvos šventyklos ir vyriausiojo žynio buveinės, kuri esą buvusi 1413 m. sunaikinta priėmus krikščionių tikėjimą. Tai legendinė istorijos dalis, sukurta remiantis panašių vietovardžių atitikmenimis. Netoli yra Vaidatonių piliakalnis (Močėnų piliakalnis, Žalnierka). Deja, archeologų netyrinėtas kraštas.

Slappiberze – 1371 m. kronikoje Slappeberze; Šlapaberžė, Dotnuvos apyl.

Megene – Miegėnai, Gudžiūnų apyl. Kraštas šiaurėje ribojosi su Liaudės lauku, pietryčiuose – su Sosiais, pietuose – su Šlapaberže, vakaruose – su Dotiškiais (Egidijus Prascevičius)

Datyske – Dotiškiai, Šeduvos apyl., Radviliškio r.

Zazati – Žąsaičiai, Radviliškio r.

Vergo – neišlikęs vietovardis *Virgai; vardą galėjo gauti iš upelės Virgupys, Virgupis, Virgupė, dešiniojo Dotnuvėlės intako, ištekančio iš Kairėnų žemių, kertančio Gražiškių, Šašių ir Skomaičių laukus (į šiaurės vakarus nuo Gudžiūnų). Kairiau, prie Šušvės, yra Vaitiekūnų piliakalnis, kartu su kitais netolimais Šušvės upyno Plinkaigalio, Ambraziūnų (Sutkūnų), Vosbučių (Pilaitė) ir Pilsupių (Bakanas, Prancūzkalnis) piliakalniais sudarę gynybinį kompleksą.

Andigenkuthi – neišlikęs vietovardis *Antagynutė; vietovė identifikuotina su upe Gynià, Gynė̃, Gỹnė – kairiuoju Nevėžio intaku Vandžiogalos krašte, įteka ties Babtais; plg. Antãgynė kaimas Babtų apyl. Dar plg. Gynė́vė, *Gynė, Genėvė, *Giniava upė, kairysis Dubysos intakas, Pernaravos, Pajieslio apyl.; Ginèvkos upẽlis, Gynėvalė (Ažynas), Ginevka upeliukas, dešinysis Ažyno intakas Lenčių k., Krakių apyl. Livonijos ordino kariaunos šeštas suvalkas 1372 m., iš čia buvo nuniokoti laukai: Ramynne, Babyne, Gaydine, Karianowe, Labunowe, Pedins, Kapplius ir Narmayne. Kraštotyrininkas Henrikas Grinevičius Andigenkuthi (iš kurio žygiuota Ruminių, Babėnų, Kėdainių link) tapatino su Kutiškiais, kaimu, esančiu prie Kruosto upės, arčiau Sirutiškio. Priešais Kutiškius, kitoje Kruosto upės pusėje, yra Vaidatonių piliakalnis (Močėnų piliakalnis, Žalnierka). Artimai trikampiu išsidėstę piliakalniai: Vaidatonių kalva ir prie Nevėžio vagos – Kalnãberžės piliakalnis (Pilyčkalnis) bei Lomeikiškių piliakalnis (Prancūzkapiai, Krasausko kalnas; kai kurie archeologai piliakalniu nelaiko). Jų šiauriau – jau Bakainių žemės.

Ramynne – Ruminiai, Dotnuvos apyl. Dar XVI a. antrojoje pusėje fiksuota apylinkių upelė *Ruminė, *Raminė, *Ramena, *Ramenis. Tai dalis buvusios bajorkaimių kaimų (Ruminių, Ruoščių, Urnėžių, Mištautų) teritorijos.

Babyne – Babėnai, dabar Kėdainių miesto dalis. XVI a. antrojoje pusėje žinomas dvaras ir miestelis; kelis šimtmečius buvo Dotnuvos trakto ir Dotnuvos parapijos valdose.

Gaydine – dėl vietos gerokai abejojama, tačiau kronikoje greta tokios nuorodos minimi Babėnai, todėl Gaydine tapatinama su Kėdainiais. Tačiau pagal kovų vietas galima Gaydine lokalizacija ir Josvainių parapijoje arba Krakių ir Josvainių žemių paribiuose, plg. Gaidỹs, Gaĩdžio kója, Gaĩdžio upẽlis kairysis Vikšrupio (šis – Šušvės) intakas, Juodkaimių k., prie Josvainių. Praeitimi dvelkia vietų vardai dūriniai: Gaidžiapjaunis ir Gaidžiùpjaunis pievos Nociūnų ir Taučiūnų apylinkėse, Gaidžiū́medis, Gaĩdžio mẽdenos miškas ir pieva Nociūnuose, Gaidžiùpė miškas Nociūnuose, Gaidžiupỹs krūmai Taučiūnuose. Taigi derėtų žvalgytis ir Nociūnų bei Taučiūnų kraštuose.

Karianowe – Karūnava dvaras (galbūt Kionigsburgas 1405–1409 m., dabar Jasnagurka) prie Šušvės, Josvainių apyl., arba Karūnava kaimas ir dvaras Pelėdnagių apyl., prie Nevėžio. Toponimai su dėmenimis Karūn-, Karal- gali nurodyti Lietuvos didžiojo kunigaikščio valdas (karalius, Karūna).

Labunowe –1363–1365 m. kronikoje prope Labuno (netoli Labūnavos), 1364 m. Labunam; galbūt Labiow 1384–1402 m. Lietuvos kelių aprašyme; Labūnava, Pelėdnagių apyl. Labūnava ir Pernarava neretai nurodoma istoriniuose dokumentuose.

Pedins – 1378, 1385 m. kronikoje Pedyn, minima tarpukelyje tarp Labūnavos ir Žeimių arba nuo Labūnavos Aristavos kryptimi; Pėdžiai, prie Barupės, Nociūnų apyl.

Kapplius – Kapliai, prie Obelies upės, arčiau Aristavos, Šėtos apyl.

Narmayne – 1386 m. kronikoje Narman; Normainiai, Žeimių apyl., Jonavos r., buvusios Šėtos parapijos žemės.

Kralinowe – Krekenava, Panevėžio r.; XVI a. antrojoje pusėje buvęs didysis kelias nuo Krekenavos iki *Liaudės gyvenamosios vietos.

Opitelake – 1371 m. kronikoje Opytelaken; Apytalaukis, prie Nevėžio, Tiskūnų apyl.

Rady – 1370 m. kronikoje Raden; Rodai, Petriškės apyl., Panevėžio r.; plg. su upe Radiškis (Baisogalos apyl.), Radikonių palivarku (Ramygalos vls.), Rudžiai k. (Taučiūnų apyl.).

Stenghe – 1370, 1371 m. kronikoje Strengen; neišlikęs vietovardis *Stengiai, *Stangiai, *Stungė, *Strengiai; identifikuotinas su vietove, buvusia prie upės Stungupỹs, kairiojo Šušvės intako, Kampų žemėje, Josvainių apyl.; plg. Josvainių valsčiaus 1935 m. toponimus: dvi pievos Steñgvė Čiukiškių k. prie Josvainių miestelio, Steñgvė bala Grąšvos k., Stengvė pelkėta pieva Josvainiuose, Sténgvė krūmais priaugusios žemos balingos pievos Šingalių k. Dar plg. Strebukas, Strėbukas, Strėbė, Strabukas, Strabė upė, kairysis Striūnos intakas, Panevėžiuko apyl.

Žvilgsnis į šaltinius

Nustatant 1372 m. vietovardžių lokalizaciją, remtasi nepublikuotu Irenos Steponavičienės darbu (saugomu Lietuvių kalbos institute), itin onomastikos specialisto Vido Garliausko (Vilnius) informacija, istorikų darbais, asmenine vardyno studijų patirtimi.

Dominanti 1372 m. lotyniškos kronikos ištrauka yra spausdinta dukart lietuviškai, tačiau J. Jurginio (Henrikas Latvis, Hermanas Vartberbė. Livonijos kronikos. Vilnius, 1991) ir L. Valkūno (Hermanas Vartbergietis. Livonijos kronika // Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai / Sudarė N. Vėlius. Vilnius, 1996, t. 1) vertimuose ne visi vietovardžiai yra identifikuoti, neretai yra netikslūs, atsiradę skirtingų interpretacijų. Livonijos ordino žygyje 1372 m. nuniokotos vietovės suminimos ir O. Maksimaitienės knygoje „Lietuvos istorinės geografijos ir kartografijos bruožai“ (Vilnius, 1991), tačiau mums rūpimi lietuviški atitikmenys yra istorikės užrašyti tik šie: Burveliai, Dotnuva, Ramėnai, Šlapaberžė, Miegėnai, Kėdainiai, Labūnava, Pėdžiai, Apytalaukis, Rodai; Berze neteisingai identifikuotas kaip Biržai, Babyne – kaip Bubėnai, o du skirtingus užrašymus Ramoe ir Ramynne – įvardijo kaip Ramėnai.

Pakeliui su Livonijos ordino kariais

Livonijos (Kalavijuočių, Kristaus kariuomenės brolių) ordino magistras sunkiai susirgo, todėl paskyrė vadovauti krašto maršalą brolį Andrių (Andriejų) iš Štenbergo. Kronikoje fiksuotas žygis „su devyniais suvalkais Lietuvoje“. 1372 m. rugpjūčio 15 d. ordino maršalas ,,su visomis pajėgomis įsiveržė į netikėlių žemes“.

Atsekame dalį maršruto. Iš Upytės žemės kalavijuočiai (šį kraštą niokojo tris dienas) pasuko į Nevėžio slėnių sritis, keliavo per dabartinį Surviliškio kraštą. Ketvirtas puolimas – *Liaudė, Kūjėnai (galbūt), Burveliai, *Linkava, *Sosiai. Penktąją žygio dieną, rugpjūčio 19-ąją, ateiviai staigiai pasuko į vakarus nuo Nevėžio – atžygiavę Dotnuvos apylinkių link. Iš čia įrengtos stovyklos buvo surengtas penktasis puolimas šiaurės ir pietų kryptimis daugiau kaip 11 km atstumu, atskirų būrių nuniokotos nedideliu atstumu viena nuo kitos buvusios septynios žemės (laukai) – Beržų, Ramėnų ir Šlapaberžės, nuo šios judėjimo kryptis orientuota dabartinių Pociūnėlių ir Ramygalos link – plėštos Miegėnų, Dotiškių, Žąsaičių ir *Virgų žemės. Šeštajame etape plačiai šeimininkauta *Antagynutės apylinkėse, pasklidus įvairiomis kryptimis: Ruminiuose, Babėnuose, Kėdainiuose, Karūnavoje, Labūnavoje, Pėdžiuose, Kapliuose ir Normainiuose. Paskui jau vėl atgal traukiamasi Upytės link, aplankomas Apytalaukis.

„Vidurio Lietuva buvo savotiškas karo katilas. Vien Upytės ir aplinkinės žemės šiuo laikotarpiu [1363–1378 m.] patyrė 11 stambesnių užpuolimų“ (Darius Baronas).

Istorikas D. Baronas konstatuoja, kad 1372 m. rugpjūčio 15–23 d. Livonijos ordino žygis per šiandienos Panevėžio ir Kėdainių apylinkes buvo tipiškas grobiamasis žygis. XIV a. antrosios pusės žygiai buvo smulkūs, paprastai vykdavo nuo vienos iki devynių ar dešimt dienų; vasaros pabaigoje ir rudens pradžioje jau surinktas nuo laukų derlius – tikėtasi stambesnio grobio. Išties žygį lydi ne krikštas, bet plėšikaujama, niokojama, deginama ir žudoma. Būriams manevruojant, tarsi partizaniniame kare netikėtai keičiamos žygio kryptys, sukeliamas psichologinis įspūdis, kad kariuomenė pasitraukianti – taip klaidinami miškuose besislapstantys gyventojai.

Vienur priešų tarsi pasižvalgoma, kitur būriai išsiskleidžia įvairiomis kryptimis. Tai buvo sąmoningai iš anksto suplanuota, derinta su Kryžiuočių ordino maršrutais, nes tuo pačiu metu kryžiuočiai šeimininkavo pietų Žemaitijoje, kalavijuočių ir kryžiuočių kariuomenių veiksmų zonos viena nuo kitos buvo priartėdavusios iki 20 km.

Metraščiuose buvo aprašyti ne visi kryžiuočių ir kalavijuočių žygiai.