Karate kaip ir gyvenime: kiek pastangų įdėsi, tokį rezultatą turėsi

„Kad kiokušin karatė taps nuolatinė mano gyvenimo palydovė, supratau, kai tik pradėjau sportuoti. Tai yra ta niša, kurioje noriu būti ir tai savaime tapo neatsiejama gyvenimo dalis“, – sako Gediminas TANKEVIČIUS, Kauno klinikų sporto medicinos ir reabilitacijos gydytojas, Pasaulio karatė vicečempionas, Lietuvos čempionas, Europos čempionato prizininkas, nusipelnęs karatė treneris, Lietuvos nacionalinės moterų krepšinio rinktinės gydytojas, klubo „Stoikas“ įkūrėjas.

Su puikiu mediku ir daug pasiekusiu karatistu kalbamės apie Rytų dvikovos stilių, pasitikėjimą savimi, valios ir ryžto ugdymą, savęs ir savo mokinių motyvaciją siekiant tobulybės ir fundamentalizmo.

– Gediminai, kada prasidėjo Jūsų kelias į kiokušin karatė?

– Kelias į karatė pagal mano amžių prasidėjo vėlokai, kai man buvo 21-eri. Tuomet studijavau Lietuvos sveikatos mokslų universitete. Šios veiklos imtis planavau nuo pirmo kurso, tačiau tam sutrukdė trauma – lūžo koja. Taigi treniruotis pradėjau tik būdamas trečiame kurse.

– Kuo šis užsiėmimas Jus patraukė?

– Norėjau būti stiprus, įgyti daugiau pasitikėjimo savimi. Esu kovingas žmogus, todėl šioje srityje norėjosi save realizuoti. Kiokušin karatė mane sužavėjo tuo, kad nors čia yra stiprus kontaktas, tačiau labai saugoma galva, galima sėkmingai išvengti jos traumų, o tai netrukdė studijuoti medicinos. Turbūt tai labiausiai ir žavėjo.

– Kas yra kiokušin karatė – Rytų dvikovos ar sporto šaka?

– Daugeliui tai – dvikovos. Milijonai žmonių pasaulyje užsiima tuo kaip dvikovos rūšimi, tobulėjimo, saviugdos mokymu. Kiokušin karatė padeda žmogui tobulėti ir dvasiškai, ir fiziškai. Na, o norintiems siekti sportinių aukštumų šis užsiėmimas neretai tampa sporto šaka. Tada prasideda konkretus kelias į pergalę.

– Ką reiškia tas keistas žodis „kiokušin“?

– Tai – absoliučios tiesos ieškojimas. Tai reiškia, jog nėra jokių pasiteisinimų, tiesiog esi toks, koks esi, o kovoje esi vienas ir savo rankomis, savo jėgomis demonstruodamas veiksmus turi save apginti. Čia negalioja tokie dalykai kaip socialinis statusas, materialinis užnugaris. Svarbiausia tampa prigimtinės žmogaus vertybės: beginklis ir be jokio užnugario.

– Užsiminėte apie absoliučią tiesą. Ar Jūs ją suradote?

– Žiūrint į tai filosofiškai, absoliučios tiesos nėra. Čia kalbame apie tokią tiesą, kai svarbu neužmerkti akių prieš savo tinginystę, prieš valios stoką. Kartais reikia į save pažvelgti iš šono, spirti sau į užpakalį, keltis ir siekti tobulumo. Pasaulyje matau daug netikrumo, o karatė grąžina į fundamentalius dalykus.

– Kokie triukai svarbiausi norint palaužti priešininką?

– Triukai prasideda nuo darbo ir įdėtų pastangų į įgūdžių tobulinimą, į psichologinį tvirtumą. Viskas auga palaipsniui. Kai sportuoji, kartu auga ir pasitikėjimas. O jei sportuoji ir nedalyvauji varžybose, neįgauni patirties, tuomet darosi sunku tvirtybę realizuoti. Kartu turi augti ir psichologinis pasitikėjimas, kuris nustelbia fizinį pasiruošimą.

Kai kurie žmonės gali būti nepriekaištingai ištreniravę savo kūną, bet jei nėra psichologinio pasitikėjimo ir valios tą savo jėgą realizuoti, nebus ir rezultatų. O techninių gudrybių, be abejonės, yra, tačiau to išmokyti yra trenerio darbas.

– Esate sunkaus svorio Pasaulio vicečempionas. Kokios dar pergalės Jums yra reikšmingos?

– Pirmiausia man labai reikšmingas suaugusiųjų Lietuvos čempiono vardas, iškovotas 2000 metais, nes Lietuva – tai karatė kraštas. Lietuva po Japonijos yra viena iš šalių, labiausiai propaguojančių ir vystančių šią dvikovos rūšį.

– Kokių pergalių ateityje ketinate siekti?

– Mano sportinė karjera jau baigta. Man jau 42-eji. Tai amžius, kai labiau siekiu profesinių aukštumų. Esu sporto medicinos gydytojas, kitas dalykas – stengiuosi, kad sportinių aukštumų siektų mano auklėtiniai. Stengiuosi sukurti jiems tokią terpę, kad jie galėtų realizuoti savo potencialą ir siekti pergalių. Tačiau savo mokinius orientuoju ne į sportinį rezultatą, o skatinu ugdyti gerąsias žmogiškąsias vertybes ir, žinoma, raginu juos būti fiziškai aktyviais ir stipresniais.

– Kaip Jūs, būdamas gydytoju, vertinate šiandieninio jaunimo sportinį pasiruošimą?

– Kaip gydytojas matau, jog fizinė jaunimo sveikata yra labai pašlijusi vien dėl pasyvaus gyvenimo būdo, kompiuterių, mobiliųjų telefonų. Tai lyg kokia epidemija, jaunimas nusilpęs.

Ir ne tik fizinė sveikata tokia, bet ir dvasinė. Jie tampa labai nevalyvi, išlepę, nori rezultato čia ir dabar, nenori dirbti, o tikisi nepriekaištingų rezultatų. O kartais net pirmiausia nori rezultatų, o tik tada pradėti dirbti. Taip nebūna…

– Šiame sporte meistriškumas matuojamas diržais. Papasakokite apie tai.

– Taip, yra diržų sistema. Svarbiausias įvertinimas yra juodasis diržas. Iki jo yra vienuolika pakopų, po jų prasideda juodojo diržo pakopos. Juodasis diržas reiškia, kad sportininkas yra pasiekęs meistro lygį. Kiekvieno pradedančio sportininko pagrindinis tikslas – pasiekti šį diržą. Tai padaryti galima per dešimt metų treniruočių, sulaukus pilnametystės. O tie, kas siekia dar aukštesnio – mokytojo – vardo, reikia gyventi vien šia dvikovos rūšimi ir skirti tam daug pastangų. Savo mokiniams visada sakau, kad kiekvieno iš jų tikslas yra būtent šis diržas, tačiau tam, kad jį pasiektum, reikia daug valios ir ryžto.

– Ar Jūs turite juodąjį diržą? Ar sieksite daugiau?

– Turiu juodojo diržo antrą pakopą, ateityje planuoju ir trečią pakopą įgyti, tačiau iki tol dar reikia subręsti. Viskas ateina su laiku. Tas siekimas nevyksta mechaniškai, visur turi būti motyvacija, noras laikyti egzaminus. Visa esmė slypi, kaip tu jautiesi viduje, ar esi tinkamai tam subrendęs ir pasiruošęs.

– Kada supratote, jog kiokušin karatė bus nuolatinė Jūsų gyvenimo palydovė?

– Per pusmetį ar metus nuo tada, kai tik pradėjau sportuoti, supratau, kad tai yra ta niša, kurioje noriu būti, ir tai savaime tapo neatsiejama gyvenimo dalis. Net savo gyvenimą išskaidžiau tarsi į skirtingas eras – prieš karatė ir po jos. O šie metai yra pusiaukelė – dabar su šia dvikovos rūšimi gyvenu tiek pat, kiek ir be jos.

– Gediminai, kas Jus laiko šioje srityje? Iš kur semiatės motyvacijos?

– Jei nesportuoji, netobulini savęs ir eini lengvesniu keliu, imi tižti tiek fiziškai, tiek dvasiškai. O kai matai rezultatą, atsiranda ir motyvacija.

Yra pagrindinis karatistų žodis „Osu“, kuris žymi pasisveikinimą ir atsisveikinimą. O pats žodis reiškia, kad reikia save stumti į priekį. Jei stovi vietoje, iš tikrųjų žengi žingsnį atgal, nes tave ima lenkti kiti, kurie tikrai juda pirmyn. Todėl ir aš nuolat stumiu save į priekį, net tada, kai nesinori, nes žinau, kad dėl to stumtelėjimo kažką pasieksiu, kažką atrasiu naujo, kažką sau gero padarysiu.

– Karatė Lietuvoje populiarus užsiėmimas. Kaip manote, kodėl?

– Lietuvoje karatė, po krepšinio ir futbolo, lygiuojasi į trečią vietą ir tie pasiekimai yra tikrai aukšti. Čia aš matau didelį mūsų prezidento, mūsų vadybos, įdirbį. Tiesiog yra sukurta gera piramidė. Prisiminkime, kai Kėdainiuose vyko Lietuvos taurės varžybos. Tuomet čempionate dalyvavo 750 vaikų – tai pats masiškiausias renginys uždarose patalpose. Iš tokios masės galima nesunkiai atsirinkti perliukus ir jie, tie geriausieji, dominuoja ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje. Tai lyg nenutrūkstamas procesas, kai dvidešimt metų vieni sportininkai keičia kitus. Jau kartais atrodo, jog baigiasi tos mūsų žvaigždės, tačiau vis atsiranda naujų ir tie rezultatai džiugina toliau.

Lietuva yra galingo sudėjimo vyrų kraštas, mūsų genetika byloja, jog esame tvirti žmonės ir, aišku, turime tvirtą charakterį bei mentalitetą, žinome, kad norint kažko pasiekti reikia daug dirbti. Iš čia ir turime puikius rezultatus.

– Kokių savybių žmogui labiausiai reikia praktikuojant karatė?

– Pirmiausia reikia valios ir noro tobulėti. Jei yra noras, sąlygos taip pat yra. Yra inventorius, yra puikūs treneriai, yra patirtis, yra draugai, kurie sudaro konkurenciją, taigi belieka turėti valios. Žinoma, reikia ir talento, tačiau 80 proc. nulemia darbas. Jei yra bendraminčių ir jei yra tikslas, rezultatų siekti nesunku.

– O kokie žmonės dažniausiai būna karatistai gyvenime? Ramios asmenybės ar „mušeikos“?

– Tarp jaunų sportininkų būna pačių įvairiausių žmonių, o štai apie karatistus, turinčius juodus diržus, galiu pasakyti, kad jie turi ne tik sportinių pasiekimų, bet ir kitokios patirties. Visi jie ramūs, laikosi žodžio, yra inteligentiški, diplomatiški ir neagresyvūs, turintys humoro jausmą, išmokę džiaugtis gyvenimu ir tinkamai įveikti sunkumus. Tai tikrai tiek fiziškai, tiek dvasiškai subalansuotos asmenybės, neturinčios jokios arogancijos.

Aš ir pats tarp karatė trenerių turiu daug bendraminčių, kuriuos, nesvarbu, kiek laiko praėjo, visada malonu sutikti, pabendrauti, nes vadovaujamės tomis pačiomis vertybėmis.

– Įkūrėte  sporto klubą „Stoikas“. Šiandien klubas vienija bene per du šimtus narių. Kokios metodikos mokote klubo narius?

– Mano metodika – tai nuoseklus, saugus, kryptingas tobulėjimas tiek fiziškai, tiek dvasiškai.  Viskas prasideda nuo drausmės, disciplinos, tuomet atsiranda galimybės jaunimui įdiegti kitas vertybes, tokias kaip mandagumas, atsakomybė, pasiaukojimas, kitų palaikymas bei fizinis tobulėjimas: jėga, ištvermė, greitis, vikrumas, galingumas.

– Ar dažnai tenka lankytis Kėdainiuose?

– Į Kėdainius kelis kartus per savaitę važinėjau 12 metų. Dabar kėdainiečius stengiuosi aplankyti bent 1–2 kartus per mėnesį. Kėdainiuose mane pavaduoja puikus žmogus ir treneris Vaidas Rudelis, kuris labai sėkmingai tęsia mano pradėtą darbą, padeda įgyvendinti mano viziją – kad kiekvienas kovingas kėdainietis atrastų terpę, kur galėtų realizuoti savo kovingumą.

– Ar įgytas šio kovos meno žinias tenka panaudoti realiame gyvenime?

– Pagrindinis kovotojo meistro tikslas – diplomatija, padedanti išvengti tų tiesioginių susidūrimų. Pasitikėjimas savimi mažina riziką įsivelti į konfliktą. Jei nusikaltėlis agresyviai nusiteikęs ir mato, kad auka jo nebijo, net nebūtina naudoti fizinių veiksmų, dažnai konfliktas taip ir neišsivysto. Panašiai, kaip šuo: jei tu bėgsi, bet kuris šuo vysis, o jei užsimosi ar link to šuns žengsi žingsnį pirmas, tai daugelis jų nuo tavęs bėgs.

Pačiam taip pat buvo, kai įgytas žinias teko panaudoti. Džiaugiuosi, kad galėjau apsiginti. Tačiau įgyti koviniai triukai nėra ginklas pulti, kelti konfliktą ir kažką demonstruoti. Svarbiausia yra apginti savo teises, savo orumą.

– Papasakokite apie savo šeimą. Ar Jūsų dukra seka tėvo pėdomis ir taip pat užsiima dvikovos rūšimis?

– Turiu vienturtę aštuonerių metų dukrą, kuri taip pat užsiima kiokušin karatė.

– Pastūmėjote ją šios veiklos link?

– Nesakyčiau, kad labai skatinau. Ji nuo penkerių su puse metų pradėjo mokytis karatė, o dabar jau ruošiasi laikyti penktą diržą. Ji pati domisi, pati treniruojasi. O man, žinoma, smagu. Taip pat ji lanko gimnastiką. Turiu pasakyti, kad šie du užsiėmimai labai dera. Gimnastika prideda lankstumo ir elegancijos, o karatė – tvirtumo. Svarbiausia, kad ji turi fizinio aktyvumo įgūdžius ir rūpinasi savo sveikata, viskuo domisi ir aktyviai toje veikloje dalyvauja.

– O Jūsų žmona, dukros mama, irgi sportininkė?

– Ne. Žmona labiau linkusi į meną. Aš dukrai padedu ugdyti sportiškumą, o žmona ugdo menines vertybes. Tačiau ji sportuoja dėl savęs ir gyvena sveikuolišką gyvenimo būdą.

– Esate Lietuvos nacionalinės moterų rinktinės gydytojas. Kaip patekote į komandą? Kuo ši veikla jums įdomi?

– Su Lietuvos nacionaline moterų krepšinio rinktine dirbu nuo 2008-ųjų. Dirbau Kauno klinikose sporto medicinos gydytoju, į mane kreipėsi Krepšinio federacijos atstovai ir pasiūlė bendradarbiauti. Taip viskas ir prasidėjo.

Darbas moterų rinktinėje labiau sezoninis – kasmet mėnesį ar du jai skiriu laiko. Žinoma, tai savotiškai įdomi patirtis, tačiau pastebiu skirtumus tarp komandinio mentaliteto ir individualistų.

– Koks tas skirtumas?

– Karatė matyti kiekvieno sportininko įdirbis, jis yra žymiai didesnis, o krepšinis – komandinis žaidimas, taigi dažnai tikimasi, kad žaidime padės draugas. Be to, moterų rinktinėje vyrauja daug emocijų bei estetiškumo.

Kai reikia raumenų jėgos, jos jaudinasi, kad nenori storų rankų ar kojų, taigi noras būti gražioms kartais sportinėje veikloje daro neigiamą įtaką. Tuo tarpu vyrai į tai žiūri kur kas profesionaliau. Jiems svarbu fizinė forma ir į tai deda visas pastangas, todėl ir rezultatai matomi kur kas geresni. O štai moterys energiją dažnai nukreipia ne sportinio profesionalumo link, o tai mažina galimybes dominuoti pasaulio arenose.

– Ar sunku dirbti su sportininkėmis moterimis tiek krepšinyje, tiek „Stoike“? Su kurio sporto atstovėmis bendrauti yra paprasčiau? Kodėl?

– Su karatė moterimis dirbti lengviau, nes tai individuali sporto šaka. Kiekvienas sportininkas žino – kiek įdėsi darbo, tiek rezultatų turėsi. Be to, karatė – kontaktinis sportas, jei dalyvausi varžybose lengvabūdiškai pasiruošęs, tai rizikuosi savo sveikata, nes varžovo tikslas – priblokšti oponentą realiais rankų ir kojų smūgiais. O komandiniame žaidime yra kitaip – kartais net į aikštelę gali neišbėgti, o pergalėmis mėgaujiesi vis tiek. Charakteris ir valia pas karatistes dominuoja, o talentas – pas krepšininkes.

– O kaip reaguoja pacientai, sužinoję, kad juos apžiūri Pasaulio vicečempionas?

– Seniau tai labai visus stebindavo, nes pacientams sunku įsivaizduoti, kad sportininkas gali būti geras gydytojas. Dabar tai mano vizitinė kortelė – pacientai įsitikina, kad tai, ką jiems patariu, veikia, nes pats esu sportinės karjeros metu išsigydęs gausybę traumų ir įvairiausių skaudulių. Karatė ir sporto medicina yra mano gyvenimo būdas, daug pažangių sporto medicinos metodikų naudoju treniruodamas karatistus ir gydydamas pacientus.

– Ar turite ateities planų medicinoje? Kokių?

– Prieš dvejus metus apsigyniau medicinos mokslų daktaro disertaciją, pernai prisidėjau prie sporto medicinos knygos rašymo, šiemet vyksiu į olimpiadą Rio de Žaneire ir padėsiu užtikrinti medicininę pagalbą fechtavimosi ir taekvondo varžybų metu. Skaitau paskaitas Lietuvos sveikatos mokslų universitete būsimiems gydytojams. Ir toliau stengsiuosi tobulėti profesinėje srityje.

– Dėkoju už pokalbį ir linkiu Jums valios bei ryžto tobulėjant.