Karas paskatino ukrainiečius griauti okupantų statytus paminklus
Paminklas Bžezanų kapinėse sovietų kariui (nuotr. kairėje) ir auksinis paminklas kariui išvaduotojui Charkove./Eldorado Butrimo nuotr.
Eldoradas Butrimas, specialiai „Rinkos aikštei“ iš Lvovo
Lvove, kuris iki šiol buvo laikomas saugiu miestu ir į kurį plūdo didžiausi pabėgėlių srautai, praėjusią savaitę nuo bombardavimų žuvo pirmieji civiliai.
Iki tol Rusijos raketos kelis kartus buvo paleistos tik į karinius objektus bei kuro saugyklą, esančius miesto pakraštyje ar net keliasdešimt kilometrų nuo jo. Susprogdinus karinį mokymo centrą Javorove, esančiame keturiasdešimt kilometrų nuo Lvovo, žuvo per penkiasdešimties žmonių, tačiau tai nebuvo civiliai.
Keturios raketos Lvovo pakraštyje pataikė į techninės automobilių apžiūros centrą bei garažuose įrengtas automobilių remonto dirbtuves. Priešo žvalgyba suklydo manydama, jog ten yra sandėliuojami Vakarų šalių siunčiami ginklai, ir bombos užmušė septynis bei sunkiai sužeidė vienuolika niekuo nekaltų žmonių.
Žuvo tie, kas pareigingai aštuntą valandą ryte atėjo į darbą.
Iki tol realaus pavojaus nejautę ir parkuose bei kavinėse vakarus leidę lvoviečiai sunerimo, jų veiduose išnyko linksmumas.
kuo greičiau griautų paminklą kariui sovietų./Eldorado Butrimo nuotr.
Šiaip per karą Lvovas labai pasikeitė. Jei iki tol miestas buvo vadinamas labiausiai ukrainietišku, kuriame niekas nenori kalbėti rusiškai, tai dabar senamiestyje girdisi beveik išimtinai rusiška šneka.
Mat mieste, kuriame gyveno 700 tūkstančių žmonių, apsistojo antratiek pabėgėlių iš Rusijos pasienyje esančių regionų. Kalbinant lvoviečius dauguma jų neslėpė piktinimosi dėl skambančios rusų kalbos ir dėl to, kad per 31 nepriklausomybės metus minėti atvykėliai neišmoko ukrainiečių kalbos.
Ant kavinių durų, viešbučių fojė bei miesto stenduose atsirado užrašų bei plakatų, raginančių nevartoti okupanto kalbos. Užkalbinti pabėgėliai iš Donbaso, Zaporožės bei Charkovo regionų savo ruožtu teigė, jog jie nedrįsta kalbėti ukrainietiškai, mat nemoka švariai taisyklingai kalbėti.
Iš Mirnogrado miesto Donbaso regione į Lvovą pabėgęs 33 metų šachtininkas Sergejus Tymozenko gailisi, kad mokykloje neišmoko gerai nei ukrainiečių, nei anglų kalbos. Ukrainietiškai taisyklingai išmokti esą nebuvo kaip, mat tėvai namuose kalbėjo rusiškai ir žiūrėjo Maskvos televizijos programas, ta kalba skambėjo namo laiptinėje, gatvėje, kavinėse.
Panašiai pasakojo ir į humanitarinės pagalbos centrą maisto bei rūbų savo dviem vaikams atėjusi prašyti fizinio lavinimo mokytoja iš Donbaso. Mokytoja, tiesa, neslėpė, kad stengiasi kalbėti ukrainietiškai, bet esą vis vien pastebi, kad jos darkyta šneka dalį lvoviečių nervina.
su kate Mura./Eldorado Butrimo nuotr.
„Manau, jog mūsų vaikai jau gerai kalbės ukrainietiškai, nes valstybinė kalba vis labiau skverbiasi, tačiau per jėgą nereikėtų skubinti, mums, gyvenantiems arti Rusijos, reikia žymiai ilgesnio laiko persiorientuoti“, – pareiškė pedagogė.
Pagalvojau, jog kažkiek panašią situaciją turime Lietuvoje su Visagino gyventojais, kurių net 95 procentai sunkiai kalba lietuviškai. Mat suvažiavo iš visos TSRS sukviesti dirbti į statomą atominę elektrinę ir mokytis lietuviškai nematė reikalo, o Lietuvai atgavus nepriklausomybę mokymosi procesas užsitęsė labai ilgai.
Ukrainoje tokie visaginai dominuoja beveik pusėje šalies. Šachtininkas S. Tymoszenko pareiškė, jog jo tėvai neketina bėgti nuo karo, nes nenori palikti gimtų namų.
Tėvams esą nesvarbu, ar Donbasas liks Ukrainos teritorijoje, ar jį prisijungs Rusija, mat jiems svarbu yra išsaugoti savo butą. Pensijos esą yra mažos tiek Ukrainoje (dabar gauna po du šimtus eurų), tiek Rusijoje, tad jiems nėra skirtumo, kur gyventi.
Taip S. Tymoszenkos teigimu, kalba ir dauguma pagyvenusių kaimynų, nenorėjusių bėgti į Lvovą ir pasilikusių fronto zonoje. Ten liko ir dalis jaunų žmonių, bijančių nepritapti Vakarų Ukrainoje, tačiau dauguma jaunų esą visgi pabėgo iš fronto zonos.
Pats S. Tymoszenko nenori, kad Donbasą prisijungtų Rusija, mat bijo, kad bus pradėtos varžyti demokratinės teisės, nebebus galima visko kalbėti.
Stebint karo įvykius Rusijos pasienyje esančiame Charkovo mieste, stebino ten stovintys gausūs paminklai sovietiniams kariams bei Maskvos įžymybėms. Prieš kelias dienas visgi Charkovo valdžia pranešė nusprendusi juos griauti ir pradžiai nuvertė žymaus Rusijos karvedžio, maršalo Georgijaus Žukovo paminklą.
Pranešimai apie ardomus sovietinius paminklus bei nuo postamentų plėšiamas raudonas žvaigždes šiomis dienomis sklinda iš daugybės Ukrainos miestų.
Asmeniškai teko stebėti įdomią diskusiją Bžezanų miestelio, esančio šimtą kilometrų nuo Lvovo, kapinėse. Miestelio, kuriame gyvena aštuoniolika tūkstančių gyventojų, kapinėse yra palaidoti įvairiais istorijos tarpsniais žuvę kariai ukrainiečiai, austrai, lenkai, rusai, turkai, vengrai.
Kapinių centre stovi didelis monumentas ukrainiečių kovotojams už nepriklausomybę, o keliolika metrų nuo jo sovietinio kario išvaduotojo paminklas. Meras Rostislavas Bortnikas sakė, jog jau priėmė sprendimą nugriauti miestelio centre esantį amžinosios ugnies paminklą sovietų kariams, tačiau dėl šio kapinėse esančio paminklo griovimo norėtų surengti gyventojų apklausą.
„Nėra ko delsti, prieštaraujančių nebus, Maskvos okupantams dabar žudant mūsų tautiečius šis paminklas tiesiog kelia įniršį, norisi, kad kuo greičiau jo čia nebeliktų“, – sakė merą kapinėse užkalbinusi 74 metų pensininkė mokytoja Katarzzna Spiak.
