Kalnų vardai: Maldų̃ kálnas, Gučkampis. Kieno ženklai yra žolės vainikai
„Rinkos aikštės“ archyvo nuotr.
Rytas TAMAŠAUSKAS
Maldų kálnas, Maldų ̃ kal- ̃nẽlis – Gučkampio apylinkių vieta. Lyg ir paprasta aiškintis galimą kalvos vardo kilmę, pasitelkus lietuvių leksikos pavyzdžius – melsti, mel ̃stis, ̃ maldà, maldáuti.
Šiek tiek romantiko akimis žvelgiame į galbūt buvusią maldavietę. Ant kalvelės, ant kelių suklupus, balsu kalbamos, skaitomos maldos. Širdingu meldimusi dangiškajam tėvui, šventajam ar mirtingajam nuolankiai padėkojama ar prašoma užtarti, pagelbėti, palaimos, malonės. Kreipiantis uoliomis maldomis atsiprašoma, atgailaujama už netinkamą elgesį ir prašoma atleidimo. Kitas gal verčiamas, atvarytas, paragintas maldina gyvenimo negandas.
Tačiau Maldų kalvos vardas nebūtinai sietinas su tikėjimu ir sukniubusiais maldininkais. Kai pradedi vynioti galimų reikšmių kamuolį, pirmiausia svarbu prisiminti, kad netoli nuo kalvos buvęs Maldų̃ kaimas, kuris 1968 m. pabaigoje priskirtas Voskaičių kaimui. Maldų kaimo pavadinimas gali būti atsiradęs iš pravardinės kilmės asmenvardžių Máldis, Maldžius, Mal ̃ dius ̃ , kuriems pritinka maldù s „pamaldus“, jau minėti bendrašakniai žodžiai.
Gilinantis į vardyno paslaptis, netikėti yra archeologų pastebėjimai apie žemės paviršiuje regimus žolės ratus, arba vainikus, greta kai kurių Lietuvos piliakalnių ar kalvelių aplinkoje: „2014 m. rugpjūtį Voskaičių (Kėdainių r.) Maldų kalno papėdėje būta 5,9 x 6,6 m dydžio, 40–45 cm pločio žolės rato, iš pietų pusės – lyg tarpo įeiti“. Tokie „žolės ratai geriausiai matomi anksti pavasarį, tačiau išlieka per visą vasarą“ (Vykintas Vaitkevičius). Galbūt tai senųjų lietuvių šventviečių ženklai.
