Kalėdas galėjo švęsti kartu su mama – taria „ačiū“ medikams
Kėdainių ligoninėje gydomi tik itin sunkiai koronavirusu sergantys pacientai. Laimė, kad didesnę dalį sergančių žmonių išgelbėti vis dėlto pavyksta. Tiesa, paprastai tokie pacientai ligoninėje guli bent jau savaitę, kartais dvi ar tris. Tačiau ir pacientui, ir jo artimiesiems bei patiems medikams labiausiai širdį glosto kai didelės jų pastangos atsiperka.
O šventiniu laiku labiau nei bet kada, norisi garsiai pasidžiaugti sėkmės istorijomis. Vos 55 metų kėdainietė Alina sirgo itin sunkiai, o išsikapstė tik Kėdainių ligoninės gydytojų ir slaugytojų dėka. Ji pati ir jos dukra sako – gavo antrą progą įvertinti, kas gyvenime yra svarbiausia.
Pablogėjo staiga
Į redakciją kreipėsi Juliana Gorash, kurios mama neišvengė koronaviruso ligos gniaužtų. Iš pradžių susirgusi ji jautėsi pusėtinai, tačiau po kelių dienų jėga smogė visa jėga.
„Lapkričio 29 dieną mano mama pasidarė koronaviruso testą, mat porą dienų jautė ligos simptomus. Tyrimas, deja, atėjo teigiamas. Kurį laiką mama gydėsi namuose, tikėjomės, kad liga taip ir praeis. Tačiau po 4 dienų mama pasijuto labai silpnai.
Temperatūra vis kilo iki 38 laipsnių ir niekaip nekrito. Būtent tą ketvirtąją ligos dieną paraginom mamą skambinti greitajai“, – lemtingos dienos įvykius atsimena Juliana.
Ji sako, kad vos mama paskambino bendruoju pagalbos numeriu, sulaukė pažado, kad atvyks greitoji, ir ėmė dusti. Atvykę paramedikai iškart ėmė kalbėti apie pacientės guldymą į skyrių. Nors vietų skyriuje dažniausiai trūksta, mamai pavyko gauti lovą su deguonimi.
Pati Julianos mama Alina sako, kad baisiausias jausmas buvo, kai negalėjo įkvėpti.
„Buvo baisus kosulys, ir atsikosėti pavykdavo. Bet tik iškosėji viską, o atgal oro įtraukti nepajėgi. Vėl kosėji, vėl bandai įkvėpti – ir negali. Tas jausmas, kai oro įkvėpti negali, pats baisiausias… O dar kiek girdėjau apie tas mirtis nuo kovido, tikrai galvoje sukosi visokių minčių“, – neslėpė moteris.
10 kritinių dienų
Alinos dukra Juliana sako – medikai tiesiogine to žodžio prasme ištraukė jos mamą iš mirties gniaužtų.
„Visi darbuotojai medikai atliko savo darbą puikiai, buvo labai malonus ir rūpinosi, kaip artimu žmogum. Mano mama neseniai gyvena Kėdainiuose, niekas jos nepažįsta, tačiau viskas vyko puikiai.
Kol ji gulėjo ligoninėje, kadangi duso, kalbėti telefonu negalėjome, bet bendraudavome susirašinėdami telefonu. Vis prablaškydavome mamą, kad jai būtų linksmiau, ramiau. Iš tikro sunku, kai tiek laiko negali nei aplankyti, nei paskambinti, bet žinojome, kad ji gerose rankose.
Mes esame labai dėkingi, jog mes ją dabar turime šalia. Po 10 dienų su deguonies kauke, ji pasijuto geriau ir ėmė sveikti.
Fantastika turėti mylimą žmogų šalia per Kūčias ir Kalėdas“, – sakė J. Gorash.
Nuolat lankė
Alina sako, kad ligoninėje ji sulaukė daug dėmesio ir rūpesčio. Bendravo ir su palatos kaimynėmis – kartu bet kokią ligą įveikti lengviau. Pasikalbėjo ir su slaugytojomis – kai kurios jų pačios persirgusios koronavirusu ir grįžusios į darbą. Jos tikrai puikiai supranta, ką jaučia sergantieji.
„Darbuotojai tokie malonūs. Ir gydytojai, ir slaugytojos, slaugytojų padėjėjos – nuolat ateidavo, paklausdavo, kaip jaučiuosi, pakalbindavo, patardavo. Jau net kai man pagerėjo, vis tiek labai dažnai lankydavo, žiūrėdavo, ar viskas gerai, kalbindavo. Tokie nuostabūs žmonės ten dirba!
Tikrai jie man padovanojo Kalėdų dovaną, kad galiu gyventi, sulaukti anūkų. Ir visa tai tik dėka nuostabaus kolektyvo.
Noriu, kad žmonės žinotų, kad skyriuje dirbantys atiduoda visą save ligoniukams. Meldžiu, kad jie turėtų sveikatos, kantrybės ir kad tas jų gerumas grįžtų jiems dvigubai. Esu be galo dėkinga visam kolektyvui“, – sakė Alina.
Sukrėtė
Ir Alina, ir Juliana sako – tokia patirtis sukrečia. Dukra neslėpė, kad kol mama buvo ligoninėje, šeimoje buvo kupinos nerimo ir baimės dienos, o padėdavo tik malda. Po tokio įvykio moteris sako kaip niekada gerai suprantanti, kaip reikia vertinti gyvybę, artimuosius – jie yra brangiausia, ką turime.
Alina taip pat sakė, kad po tokios patirties jos gyvenimo vertybės tikrai susidėliojo į kitus stalčiukus.
„Atsimenu, kai man ligoninėje uždėjo deguonies kaukę, kurį laiką dar gaudžiau orą, o po to pirmą kartą po dusimo pajutau, kad galiu įkvėpti. Tas deguonis buvo mano išsigelbėjimas. Vėliau jo kiekį po truputį mažino, ilgino tarpus buvimo be deguonies.
Atsimenu, kai nuėmė deguonies kaukę ir sakė pačiai bandyti kvėpuoti.
Aš įkvėpiau ir jaučiausi kaip iš naujo gimusi. Plaučiai lyg ne mano. Aš galėjau įkvėpti! Jausmas buvo nepakartojamas, tikrai, jaučiausi kaip kūdikis, pirmą kartą gavęs oro.
Tikrai susirgus koronavirusu patyriau šoką, baimę. Bet ligoninės kolektyvas nuramino, paguodė, suteikė vilties. Esu jiems nepaprastai dėkinga“, – gražių žodžių negailėjo pasveikusi moteris.
