Kaip užkirsti kelią legioneliozei?
Šalį sudrebinęs legioneliozės protrūkis sostinėje nevalingai privertė gyventojus suklusti ir pasidomėti šia liga, apie kurią, rodos, žinoma visai nedaug. Sveikatos specialistai primena, kad tik užtikrinus tinkamą šios ligos prevencijos priemonių taikymą galima išvengti grėsmės žmonių sveikatai ar net pavojaus gyvybei.
Pavojinga infekcinė liga
Legioneliozė – tai ūminė infekcinė liga, kurią sukelia Legionella genties bakterijos – L. pneumophila.
Legionelių ligos inkubacinis periodas – 2–10 dienų. Ligoniui pakyla aukšta temperatūra (40 °C), jį krečia šaltis, jis gali viduriuoti, vemti, gali sutrikti sąmonė, orientacija. Pasireiškia plaučių uždegimo požymiai: sausas kosulys, skrepliavimas su kraujo priemaišomis, sunkus kvėpavimas, krūtinės, raumenų, galvos skausmas. Suserga apie 5 proc. užsikrėtusiųjų.
Kiekvienais metais užfiksuotų mirčių skaičius svyruoja nuo 6 iki 15 proc. Ligos išeitis priklauso nuo paciento lydinčių ligų bei teisingai ir laiku skiriamo specifinio gydymo.
Kaip užsikrečiama?
Legionelioze dažniausiai užsikrečiama įkvėpus legionelėmis užkrėsto aerozolio, kuris susidaro dušuose, tualetuose, voniose, saunose bei šių patalpų kondicionavimo sistemose.
[quote author=“Aut. past.“]Didžiausia rizika užsikrėsti legionelioze kyla asmenims, sergantiems lėtinėmis plaučių ligomis, rūkantiems, patyrusiems organų transplantaciją, onkologiniams ligoniams bei vartojantiems dideles gliukokortikoidų dozes. Vyresni žmonės (> 50 m.) yra jautresni šiai infekcijai nei jauni, ypač vyrai.[/quote]
Paprastai užsikrečiama viešbučiuose, ligoninėse, darbo vietose įrengtose maudymosi patalpose. Kartais legionelės į kvėpavimo takus gali patekti ir tiesiogiai – respiracinės terapijos metu.
Kur kas daugiau jų aptinkama gamybinės ir visuomeninės paskirties vandens objektų karšto ir šalto vandens apytakos sistemose. Plačiai legionelių randama natūralioje aplinkoje – upių ir ežerų vandenyje bei dirvožemyje. Legionelių dauginimuisi reikalingos maistinės medžiagos, kurios gaunamos iš vandens sistemose aptinkamų organizmų (dumbliai; amebos ir kt.) bei nuosėdos, nuoviros ar rūdys.
Infekcija pavojingiausia sergantiems
Didžiausia rizika užsikrėsti legionelioze kyla asmenims, sergantiems lėtinėmis plaučių ligomis, rūkantiems, patyrusiems organų transplantaciją, onkologiniams ligoniams bei vartojantiems dideles gliukokortikoidų dozes. Vyresni žmonės (> 50 m.) yra jautresni šiai infekcijai nei jauni, ypač vyrai.
Profesinei rizikai priklausytų statybos, žemės ir santechnikos darbus bei darbą su įvairiomis aušinimo ir oro kondicionavimo sistemomis ar pramonės įmonėse, naudojančiose terminį vandenį, dirbantys asmenys.
Žmogus nuo žmogaus legionelioze neužsikrečia. Neužsikrečiama ir geriant vandenį ar valgant bei gaminant maistą.
Būtinos sąlygos užsikrėtimui ir ligai išsivystyti:
• Virulentiškų legionelių buvimas aplinkoje.
• Plitimas, susidarant tik aerozoliui (kuo mažesni lašeliai tuo jie pavojingesni. Legionelių išlikimas aerozoliuose priklauso nuo santykinės oro drėgmės. Jeigu santykinė oro drėgmė padidėja nuo 30 iki 80 proc., sukėlėjo išlikimo trukmė padidėja nuo 3 iki 15 min.).
• Sąlygos, kuriose imlus organizmas gali įkvėpti pakankamą užkrato dozę, nes sukėlėjas patenka į apatinius kvėpavimo takus, alveoles ir vėliau išplinta po plaučių audinį.
• Organizmo imuninis atsakas.
• Vienintelis legionelių dauginimosi šaltinis yra vanduo.
Palankiausia vandens temperatūra legionelėms daugintis yra 20–45 °C. Žemesnėje nei 20 °C ir aukštesnėje nei 60 °C temperatūroje jos nesidaugina. Legionelės gali daugintis karšto ir šalto vandens cisternose, ypač vidiniuose paviršiuose, silpnai tekančiame arba visiškai stovinčiame vandenyje, neprižiūrimuose, netvarkinguose vamzdžiuose, dušuose ir čiaupuose, vandens šildytuvuose ir karšto vandens laikymo talpose.
Atliekant karšto vandens sistemų terminę dezinfekciją, sudarant technines sąlygas vandens temperatūrą padidinti iki 66 °C, o vartotojų čiaupuose – iki 60 °C ir išlaikant ne mažiau kaip 25 min. – legionelės žūva. Atlikus tokią terminę dezinfekciją, mažiausiai 5 min. turi būti atsukami vandens sistemos čiaupai.
Didžiausia legioneliozės rizikos zona – tos vietos, kuriose gali susidaryti vandens aerozoliai: dušai (galvutės) ir čiaupai; gydomosios vonios, purvas; oro drėkintuvai; turkiškos pirtys ir saunos; terminiai mineraliniai vandenys ir jų tiekimo sistemos (mineralinio vandens ir sūkurinės vonios); baseinai; vandens aušinimo bokštai ir garų kondensatoriai; drėkinamos maisto vitrinos; vandens valymo įrenginiai; deguonies tiekimo sistemos ir kitos vandens sistemos, kuriose šalto vandens temperatūra didesnė kaip 20 °C, taip pat purškimo sistemos (pvz., gėlių bei žolės laistymo sistemos, dekoratyviniai fontanai ir kt.).
Pastebėjus, kad bute tiekiamas vanduo yra nepakankamos temperatūros, kreipkitės į savo namo administratorių ir reikalaukite, kad būtų užtikrinami legioneliozės prevencijos reikalavimai.
Pasireiškus plaučių uždegimo požymiams (temperatūra, kosulys, bendras silpnumas ir kt.), nedelsiant kreiptis į savo šeimos gydytoją.
Rekomenduojamos kontrolės priemonės, galinčios sumažinti užsikrėtimo legionelioze riziką:
1. Karštas vanduo sistemoje turi cirkuliuoti ir jo temperatūra turi būti 50–60 °C. Karšto vandens temperatūra, atsukus čiaupą, po vienos minutės turi būti ne mažesnė nei 50 °C.
2. Šalto vandens temperatūra turi būti ne aukštesnė nei 25 °C. Šalto vandens temperatūra, atsukus čiaupą, po dviejų minučių turi būti jei įmanoma 20 °C.
3. Neleisti vandeniui užsistovėti karšto ir šalto vandens sistemose.
4. Rečiau naudojamus dušus ir vandens čiaupus vieną kartą per savaitę reikia atsukti kelioms minutėms ir paleisti vandenį.
5. Reikia prižiūrėti ir valyti dušus, dušų galvutes ir čiaupus, kad nesikauptų nuosėdos.
6. Du kartus per metus reikia valyti ir dezinfekuoti aušinimo bokštus ir vamzdžius, naudojamus oro kondicionavimo sistemose.
7. Kartą per metus reikia valyti ir dezinfekuoti vandens šildytuvus.
8. Po vandens šildytuvų remonto ir prieš šildymo sezoną karšto vandens sistemas reikia 2–4 val. dezinfekuoti 50 mg/1 aktyviojo chloro doze ar kitais autorizuotais biocidais.
9. Visus vandens filtrus būtina valyti ir dezinfekuoti kas 1–3 mėnesius.
10. Kas mėnesį reikia apžiūrėti karšto vandens talpas, aušinimo bokštus ir matomus vamzdžius. Įsitikinti, kad visos dangos yra nesugadintos ir tvirtos.
11. Įsitikinti, kad modifikavus sistemas ir pritaikius naują įrangą, vamzdžiai neužsikimšę ir vandens srovė nenutrūkstama.
Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie SAM inf.
Reklama: https://
