Kaip gimsta kūriniai vaikams?

Dovydas  PASLAUSKAS

Ko gero, visi sutiksite, jog pačios pirmosios istorijos, įsiminusios iš vaikystės, yra įvairios pasakos, kurias sekė mamos ir močiutės, seneliai ir tėveliai. Tuos kūrinius parašė rašytojai, o kūrinių pagrindiniai skaitytojai – vaikai. Kai kurie iš tų kūrinių sekami ir prisimenami iki šių dienų, tačiau šiais laikais atsiranda vis daugiau naujų kūrinių, skirtų vaikams, kuriuos kuria šiuolaikiniai rašytojai. Kai kurios iš istorijų – negirdėtos suaugusiems, bet skaitomos, o dažnai ir aptinkamos bet kurio vaiko knygų lentynoje. Kokios istorijos domina šiuolaikinius vaikus? Apie ką savo kūriniuose vaikams pasakoja šių dienų rašytojai? To pasiteiravome vieno populiariausių ir mylimiausių vaikams skirtų kūrinių rašytojo Tomo Dirgėlos.

Rašyti pastūmėjo meilė kūrybai ir vaikams

Rašytojas T. Dirgėla pasakojo, kad rašyti vaikams specialiai neplanavo, tačiau viskas susiklostė natūraliai, tarytum savaime – iš meilės kūrybai ir vaikams.

„Besimokydamas ketvirtoje klasėje pradėjau rašyti visokius eilėraščius ir atradau meilę kūrybai. Kai buvau paauglys, atsirado meilė vaikams, nes daug laiko praleisdavau su savo jaunesne pussesere – kartu žaisdavome, pasiimdavau ją iš darželio, skaitydavom knygas.

O paskui, jau pradėjus studijuoti, tie du dalykai – meilė kūrybai bei meilė vaikams – tarytum savaime susijungė ir tuomet man kilo mintis, jog reikėtų pabandyti ką nors parašyti vaikams.

Galvojau, kad pamėginsiu po mėnesio, gal po kelių mėnesių, o gal po metų, kuomet turėsiu daugiau laiko ką nors parašyti. Bet vieną sykį mano bičiulis Vytautas V. Landsbergis manęs paklausė: „Tomai, ar tu esi galvojęs parašyti ką nors vaikams?“ Ir tai buvo toks pastūmėjimas, kurio reikėjo. Tuomet atsirado mano pirmoji knyga „Apie raganą Šiokią Tokią“, taip pradėjau rašyti vaikams“, –pasakojo T. Dirgėla.

Rašymas vaikams – svajonių darbas

Pasak T. Dirgėlos, po pirmojo parašyto kūrinio jis suprato, jog knygų kūrimas vaikams iš tiesų yra ne tik smagi veikla, bet ir toks darbas, kurį pats rašytojas apibūdino „svajonių darbu“.

„Kai parašiau pirmą knygą, prasidėjo susitikimai su skaitytojais mokyklose ir bibliotekose. Pajutau, kaip smagu bendrauti su vaikais. Tuomet supratau, kad šis darbas iš visų pusių yra labai smagus – tiek knygos rašymo procesas yra smagus, nes leidžia sugrįžti į vaikystę ir dar kartą pačiam pabūti pusiau vaiku, tuo pačiu kurti naujus pasaulius, siužetą – kūryba yra labai smagi. Taip pat smagi ir antra darbo dalis – susitikimai su vaikais, bendravimas su jais. Sudėjus šiuos du dalykus šį darbą galime pavadinti svajonių darbu“, – įsitikinęs T. Dirgėla.

Idėjos – iš vaikystės, skaitytojų ir knygų

Nors rašyti vaikams T. Dirgėlai yra smagu, ne mažiau įdomu ieškoti idėjų kūrybai. Rašytojo teigimu, daugelis idėjų rašymui kyla iš jo paties vaikystės prisiminimų, skaitytojų pasiūlymų bei knygų skaitymo.

„Idėjos istorijoms gimsta iš kelių dalių. Pirmiausia – iš vaikystės.  Iš vaikystės kyla prisiminimai, kas man patiko, kai buvau tokio amžiaus kaip mano skaitytojai. Iš to atsirado knygų serija apie detektyvus berniukus Domą ir Tomą, istorijoje yra ir detektyvė mergaitė Upė.

Vaikystėje labai mėgau detektyvus, galima sakyti, jog vienu metu tiesiog buvau dėl jų pakvaišęs  – ir žaisdavau, ir skaitydavau, ir žiūrėdavau detektyvinius filmus, serialus.

Knyga „Lukas Šiaudelis deda iš viršaus“ apie berniuką krepšininką gimė iš meilės krepšiniui, kuri vaikystėje buvo labai labai didelė.

Taigi, idėjos kyla iš tam tikrų prisiminimų vaikystėje, taip pat mano skaitytojų patarimų, į kuriuos kartas nuo karto atsižvelgiu – jie ir žinutes parašo ar susitikimų metu pasiūlo, apie ką rašyti naują knygą ar jau parašytos knygos tęsinį.

Kitas turbūt svarbiausias dalykas yra knygų skaitymas. Visiems rašytojams knygų skaitymas, manau, yra lygiai tokia pati darbo dalis, kaip ir knygos rašymas. Iš perskaitytų knygų irgi atsiranda įvairių idėjų – iš vienos knygos vienos, iš kitos – kitos, o vėliau viskas susijungia į naują kūrinį“, – iš kur kūriniams semiasi idėjų, pasakojo T. Dirgėla.

Ne pramoga, o darbas

Kad idėja virstų realybe, reikia ją įgyvendinti. T. Dirgėlai knygos rašymas yra rimtas darbas. Prie kiekvieno kūrinio rašytojas praleidžia nuo 2 iki 4 valandų per dieną.

„Turbūt daugelis vaikų rašytojų apie rašymo procesą papasakotų labai įdomiai – galbūt rašydami  suvalgo kokių nors saldainių arba sausainių arba kur nors gamtoje po medžiu sėdėdami rašo ir panašiai.

Kadangi aš tai laikau darbu ir iš tikrųjų knygų rašymas yra mano darbas, tai per dieną knygos rašymui skiriu nuo 2 iki 4 valandų. Tiesiog atsisėdu ir rašau įsijungęs kompiuterį. Nusistatau laikmatį 50-iai minučių ir rašau. Būna taip – 50 minučių rašau, padarau 10 minučių pertraukėlę, vėl 50 minučių rašau, vėl pertraukėlė.

Per tas 50 minučių visada būnu išsikėlęs sau tikslą parašyti mažiausiai 500 žodžių arba kitaip sakant – vieną knygos skyrių. Rašymo procesas taip ir vyksta, o knyga gimsta per 2–4 savaites“, – rašytojo kasdienybe dalijosi T. Dirgėla.

Rašant kyla įvairių iššūkių

Nors kūrinių rašymui skiria nemažai laiko, rašytojas neslepia, jog rutinoje pasitaiko įvairių iššūkių, kurie kartais padeda, o kartais trukdo rašyti.

„Mano trys maži vaikai neina į darželį, kas kartais patrukdo rašyti. Iš vienos pusės tai šiek tiek kliudo, iš kitos – būna labai naudinga. Iš vieno patrukdymo net atsirado viena mano knyga, pasakojanti apie tai, kaip vaikas vis trukdo rašyti – „Mano tėtis rašo knygą“.

Šią vasarą rašymui labai trukdo karštis. O taip, kad nutiktų, jog rašyčiau rašyčiau ir staigiai užstrigčiau ar nežinočiau apie ką rašyti per tuos ketverius ar penkerius rašymo metus yra nutikę gal du ar tris kartus. Tačiau dažniausiai praeina keletas dienų ir galima rašyti toliau.

Būtų sunku, jeigu rašydamas laukčiau visų taip vadinamųjų mūzų įkvėpimų. Tada visko galėtų nutikti, nes rašyčiau tuomet, kai mūza aplankiusi, o kai mūza dingsta – vėl nežinočiau ką rašyti, eičiau tų mūzų ieškoti po mišką vaikščiodamas, muzikos klausydamas. Tačiau kaip ir minėjau – tai yra mano darbas. Aš tiesiog atsisėdu, atsiverčiu kompiuterį, pradedu rašyti ir mūzų apsilankymo nelaukiu, dėl to įvairių užstrigimų berašant būna labai mažai“, – atviravo rašytojas.

Pasakojimas turi būtų suprantamas

T. Dirgėla įsitikinęs, jog tam, kad knygos turinys ir pasakojama istorija būtų įtikinama, labai svarbu rašyti taip, kad knygos istorija, veikėjų kalba nepasirodytų dirbtina.

„Mano nuomone, tam, kad knygos istorija, kalba nepasirodytų dirbtinė, rašant reikia rasti aukso viduriuką. Vaikas skaitydamas knygą gali labai lengvai pamatyti, kad autorius dirbtinai viską rašė ir dirbtinai kalbą keitė, kad tik vaikui kalba pasirodytų įdomesnė ir panašiai.

Lygiai taip pat gali nutikti su paauglių literatūra – būna, kad paaugliai skaito knygą ir iš karto jaučia, kad autorius labai dirbtinai bando atkartoti paauglių kalbą, paauglių žargoną. Manau, kad su knygomis vaikams yra labai panašiai, todėl reikia surasti aukso viduriuką – tam, kad ir pats netaptum vaiku rašydamas vaikui, ir visgi, kad nebūtų taip, kad vaikas skaitytų tarsi suaugusiam parašytą knygą.

Kol kas man tai pavyksta natūraliai, nereikia per daug galvoti apie žodį, dėl to labai džiaugiuosi“, – pastebėjo rašytojas.

Vaikai – įvairūs skaitytojai

Rašytojo manymu, sunku apibūdinti vaikus kaip skaitytojus. Jie vaikai turi skirtingus pomėgius, charakterius ir mėgsta skirtingas knygas, todėl kaip skaitytojai jie yra įvairūs.

„Kiek yra skirtingų vaikų, tiek yra ir skirtingų skaitytojų. Vaikai iš tikrųjų turi skirtingus pomėgius, charakterius. Vieniems patinka žaisti vienumoje, kur nors užsidarius, kitiems reikia, kad aplink juos būtų penki ar šeši draugai, vieniems patinka žaisti namie, kitiems – kieme, taip pat vieniems patinka vienos knygos, kitiems kitos.

Ir tai labai gerai, nes tokiems vaikams iš tikrųjų yra labai didelis knygų pasirinkimas šiandien.

Aš manau, kad šiais laikais dabar yra vaikų literatūros aukso amžius, nes yra daugybė skirtingų knygų, skirtingų žanrų, skirtingų stilių ir kiekvienas vaikas su skirtingais pomėgiais, skirtingu charakteriu tikrai ras, ką jam paskaityti.

Šiuolaikinio skaitytojo vaiko negalėčiau apibūdinti, kad jis visgi toks ar kitoks ir taškas – vaikai yra labai įvairūs“, – savo nuomone dalijasi T. Dirgėla.

Susidomėjimą kelia rašytojo asmenybė

T. Dirgėlai tenka dalyvauti susitikimuose su skaitytojais. Jo teigimu, vaikai yra labai smalsūs ir užduoda daug klausimų. Vieni iš jų – apie rašytojo kūrinius, kiti – labiau asmeniški.

„Dažniausiai vaikų klausimai būna susiję su mano asmeniniu gyvenimu, o ne su mano knygomis, nors, aišku, ir apie knygas paklausia, bet kokie 70 procentų klausimų būna susiję ne su knygomis.

Kalbant apie knygas, dažniausias klausimas būna „kada išeis nauja knyga“ – tokių klausimų sulaukiu tiek per gyvus susitikimus, tiek žinutėmis socialiniuose tinkluose – per „Facebook“ ar „Instagram“ skaitytojai parašo iš savo arba mamos ar tėčio paskyros.

Anksčiau, gal prieš kokius trejus metus, manęs klausdavo, kada parašysiu naują knygą apie Harį Poterį arba kada bus nauja knyga apie Minecraftą. Paskui vaikams tenka aiškinti, kad ne aš tas knygas rašiau (juokiasi).

O kalbant apie klausimus iš asmeninio gyvenimo pusės, tai jų būna pačių įvairiausių. Pradedant nuo „ar turite vaikų“, ar buvote geras mokinys“, „kas nutiko jūsų plaukams, kad jų šonuose trūksta“, „kodėl nešiojate Hario Poterio akinius“, „ką mėgstate veikti laisvalaikiu“ ir kiti įvairiausi klausimai“, – patirtimi iš susitikimų su skaitytojais dalijosi T. Dirgėla.

Knygos – šiuolaikiniams vaikams

Pašnekovo manymu, šiuolaikiniai kūriniai labiau skirti šiandienos vaikams. Anksčiau rašyti kūriniai taip pat skaitomi, tačiau vaikams gali kilti įvairių klausimų apie knygos turinį, kadangi dabartinis ir ankstesnis laikotarpis, kai buvo rašomos knygos, gerokai skiriasi.

„Žiūrint iš šios dienos, skirtumas tarp mano vaikystės skaitytų kūrinių ir šiomis dienomis parašytų labai jaučiasi, nes mano vaikystė buvo visai kitokia ir tos knygos buvo visai kitokios.

Mano vaikystėje atrodė, kad viskas su skaitomomis knygomis yra gerai, nes aplink ir pasaulis toks yra. O knygos, parašytos šiandien, stengiasi būti arčiau šiandienos skaitytojo. Taigi, aš manau, kad jeigu būnant vaiku mano vaikystėje ir būnant vaiku dabar, tos knygos, kurias dabar turime, yra iš esmės geros.

Nors žinoma, jeigu paimtume iš mano vaikystės knygą ir ją skaitytume šiais laikais, vaikui ji gali atrodyti keista ir joje gali kažko trūkti. Pavyzdžiui, vaikui gali atrodyti keista „kodėl jisai skambina ne iš mobiliojo telefono, o eina kur nors skambinti iš taksofono“ ir panašiai.

Tačiau tai nereiškia, kad, pavyzdžiui, mano vaikystėje nebuvo tokių knygų, kurias ir šiandien vaikai skaito. Būtų galima paminėti visą klasiką, pavyzdžiui, Astridos Lindgren knygas, kurios bus skaitomos visai laikais“, – svarstė T. Dirgėla.

Vaikystėje mėgo detektyvus ir kitas knygas

T. Dirgėla pripažino, jog savo paties vaikystėje, pradinėse klasėse knygas atsiversdavo tik palieptas močiutės arba mokytojos ir tik vėliau, po pradinių klasių, atrado tikrą skaitymo džiaugsmą.

„Pats iki gal ketvirtos klasės buvau toksai skaitytojas, kuris skaitydavo knygas tik dėl to, kad kas nors liepdavo – arba mokytoja, arba norėdavau pliusiuką gauti mokykloje, arba liepdavo skaityti močiutė, nes aš augau su močiute.

Būdavo taip, kad ir močiutė namie liepdavo atsiversti knygą ir paskaityti, sakydavo „tai labai vertinga“ ir pan. Taigi skaitydavau tik dėl to, kad reikėdavo, kad kas nors liepdavo.

Bet vėliau, gal penktoje klasėje, tiksliai neprisimenu, į mano rankas pakliuvo Astridos Lindgren knygos ir aš supratau, jog skaitymas gali būti labai smagus dalykas ir kad skaityti galima dėl to, kad tai yra labai įdomu, o ne tik dėl to, kad gautum pagyrimą ar pliusiuką iš mokytojos.

Buvau išgyvenęs detektyvinių istorijų etapą, kurio metu skaitydavau detektyvus, Šerloką Holmsą, Astridos Lindgren „Kalio Bliumkvisto nuotykius“. Būdavo taip, kad Palangoje, kur užaugau, tuo metu veikdavo tik vienas knygynas, tai kone kiekvieną dieną ten užsukdavau ir klausdavau, ar jau gavo kokią nors naują detektyvinę knygą vaikams, arba eidavau į spaudos kioską ir teiraudavausi, gal gavo kokių nors detektyvinių istorijų vaikams.

Vėliau skaitydavau viską, kas pakliūdavo į rankas – ar draugas ką nors parekomenduodavo, ar mokytoja duodavo sąrašą su pasiūlymais, ką per vasarą ar per atostogas perskaityti. Atsižvelgdavau į tai“, – apie knygas, kurias  pats skaitė vaikystėje, pasakojo rašytojas.

Skirtos skirtingo amžiaus vaikams

Rašytojas, kurdamas vaikams, savo skaitytojus skirsto į dviejų amžių grupes – vaikus nuo 2 iki 6 metų amžiaus ir į vaikus nuo 8–12 metų amžiaus. Pasak rašytojo, taip yra dėl to, jog rašomos knygos šio amžiaus vaikams skiriasi savo turiniu ir sudėtingumu.

„Reikėtų vaikus skirstyti į kelias amžiaus grupes. 8–12 metų vaikai yra gana plati grupė. Dar galima  6–7 metų vaikus paimti, nes jie telpa į 8–12 metų grupę. Žinau vaikų, kuriems šešeri metai ir jie skaito mano knygas, kurios skirtos dešimtiems metų vaikams.

2–5 metų ar 3–6 metų amžiaus vaikai – tai čia toks tarpas, kai jau prasideda visai kito žanro knygos, vadinamos „Paveikslėlių knygos“ – jos būna dažnai didesnio formato ir ten didžiąją dalį užima ne tekstas, o iliustracijos, todėl jos taip ir vadinasi – „Paveikslėlių knygos“.

Kuriant šiam amžiui iš tikrųjų reikia tą amžių truputį pažinti, nes vaikas dar iš tiesų jaunas  – reikia, kad to teksto nebūtų per daug, kad jam rašoma istorija būtų tarsi paviršutiniškai suprantama ir dar turėtų giluminę vietą. Taip pat šiose knygose yra labai svarbus iliustratoriaus darbas.

Kartais yra sakoma, kad nors paveikslėlių knygai tekstą parašo rašytojas, bet iliustratorius taip pat atlieka pusę darbo, nes to amžiaus vaikams labai svarbios yra iliustracijos. Taigi, tose knygose  bendraautoriai būna ir iliustratorius, įdėdamas pusę darbo su iliustracijomis, ir rašytojas, dirbantis su tekstu.

Aš irgi turiu tokio amžiaus vaikams skirtų knygų – keturias, o penkta pasirodys rudenį. Su šiuo amžiumi man dirbti yra šiek tiek lengviau, nes mano paties vaikai yra tokio amžiaus, visi trys – nuo 2 iki 6 metų. Rašydamas knygas pasikonsultuoju su pačiais mažiausiais, iš kompiuterio paskaitau tekstą, klausdamas ką jie mano, ką norėtų pakeisti ir pan.“, – pasakojo T. Dirgėla.

Skaitymas turėtų būti skiepijamas nuo vaikystės

T. Dirgėla įsitikinęs, jog šiais laikais skaitymas tarp įvairaus amžiaus vaikų konkuruoja su kompiuteriu, šiuolaikinėmis technologijomis. Kad vaikai norėtų į rankas pasiimti knygą patys, rašytojas siūlo tėvams knygų skaitymą diegti nuo mažumės ir patiems rodyti pavyzdį, jog skaitymas yra įdomus.

„Manau, pirmiausia atsakomybę dėl knygų skaitymo turėtų prisiimti tėvai. Dažniausiai jie  perduoda viską mokytojams – jeigu vaikas neskaito, tai jau mokytojas ar net bibliotekininkas kaltas, kodėl jų vaikas nemėgsta knygų.

Iš vienos pusės galima suprasti, kad tėvai labai užsiėmę – bėgioja per darbus ir tie darbai galbūt niekada nesibaigia. Bet iš kitos pusės, jeigu esi tėtis arba mama, tai tame bėgime vis tiek privalai atrasti laiko savo vaikui.

Aš manau, kad pirmiausia tėvai turi ne tik kalbėti vaikui, kad skaitymas yra labai geras ar naudingas dalykas, turėtų būti ir pavyzdys. Vaikui atrodytų gana keistai, jeigu tėtis ar mama kas vakarą ragintų jį atsiversti knygą, o patys sėdėtų priešais televizorių arba su telefonu, planšete rankoje.

Aišku, galima ir per planšetę tą pačią knygą skaityti, bet akivaizdu, jog omenyje turiu visai ką kita – pirmiausia patys tėvai turėtų rodyti pavyzdį vaikams, kad jie patys skaito knygą, kad skaitymas jiems patiems yra įdomus ir paskui, manau, natūraliai vaiko požiūris gali pasikeisti.

Taip pat reikia jau nuo ankstyvos vaikystės vaiką pratinti prie knygos. Iš pradžių, kai vaikas yra mažas, knygą jam reikia duoti kaip žaislą, nes tų knygų yra ir patiems mažiausiems – jas gali kandžioti, pilstyti vandeniu ir joms nieko neatsitiks. O paskui vaikas iš tos fazės išauga – kai knyga jam nebėra žaislas ir jisai jau atsiverčia, tikrina, kas ten yra viduje – paveikslėliai, raidės, visokie ženklai.

Manau, kad tėvai didelę klaidą daro, kai knygas supriešina su kompiuteriniais žaidimais. Kai sako, jog „jeigu dabar nepaskaitysi kažkiek puslapių knygos, tai negalėsi žaisti kompiuteriu“ arba „negerai kažką padarei, nuskriaudei brolį arba sesę, tai negalėsi žaisti su kompiuteriu – eisi skaityti knygos“.

Iš vienos pusės vaikui skaitymas atrodo kaip bausmė ir automatiškai jam kyla mintis, jog tai knyga – blogas dalykas, neįdomu“. Lygiai tas pats nutinka su kompiuteriniais žaidimais – kompiuteris vaikui yra pramoga ir kai ta pramoga su knyga supriešinama, tai knyga tampa nebe pramoga, o kažkoks sunkus darbas, kuris trukdo žaisti su kompiuteriu.

Aš manau, kad abu tuos dalykus galima suderinti ir iš tikrųjų juos labai paprasta suderinti šiais laikais – knygą, skaitymą ir šiuolaikines technologijas. Yra ir audio knygos – galima ir klausyti knygos, ją skaityti tiek planšetėje, tiek telefone“, – mintimis dalijosi T. Dirgėla.