Kai gyvenimas ima slysti iš rankų, svarbiausia – neprarasti tikėjimo, kad įmanoma viską pakeisti

Priklausomybė nuo alkoholio – tai ne tik asmeninė kova, bet ir visuomenės tyliai slepiamas skausmas. Apie jį dažnai vis dar kalbama patyliukais, o dar dažniau – visai nekalbama, slepiama. Tačiau kiekvienas, kuris yra patyręs šią realybę iš arti, žino: už statistikos slepiasi tikri žmonės, tikros šeimos ir tikros istorijos. Vieną tokią istoriją šiandien pasakoja kėdainietis Darius Šulcas. Tai ne tik atviras pasakojimas apie priklausomybę, jos paliktas žaizdas, bet ir apie viltį, kurios neužgesino net tamsiausios dienos. Darius ne tik išsivadavo iš alkoholio gniaužtų – jis pasirinko eiti dar toliau: dalytis savo patirtimi su kitais, įkvėpti tuos, kurie dar tik stovi pasirinkimo kryžkelėje, ir prisidėti prie bendruomenės, kurioje skatinama vis drąsiau kalbėti apie skaudžius dalykus. Jo istorija – tai priminimas, kad iš pažiūros paprasti žmonės neretai slepia ypatingą vidinę stiprybę. Ir kad kelias atgal į save, šeimą, bendruomenę, pagaliau – naują, visavertiškesnį gyvenimą, visada prasideda nuo vieno žingsnio.

– Dariau, kiek laiko jau esate, priklausomų žmonių terminais kalbant, švarus, t. y. nevartojate alkoholio?

– Kalbant priklausomų žmonių terminais, švarus nuo alkoholio esu jau 14 metų, nerūkau tik 4 metus. Man pasisekė būti laisvam nuo žalingų įpročių, nejausti baimės. Rodos, galėtum sėdėt alkoholio, ar kitų nuodų bačkoje ir tavęs tai visiškai nejaudintų, nebūtų jokio poreikio niekam, būtum abejingas, neturėtum gyvenimui nė minutės likusio savo gyvenimo laiko. O tiek daug prasmingų darbų laukia! Todėl aš pasirinkau sąmoningą kodavimą – terapiją, leidžiančią pasiekti tokį blaivybės lygi, kai gali tęsti, vystyti savo gyvenimą einant blaivybės keliu sveikatos link. Psichiatrija „užskaito“ tik tokį kodavimą, kada žmogus yra visiškai laisvas nuo savo žalingų įpročių, paleidęs baimę. To ir linkiu visiems paklydėliams.

– O kiek laiko buvote priklausomas?

– Sunku ir suskaičiuoti, kiek laiko buvau priklausomas nuo įpročių, kurie palengva progresuodami tapo žalingais. Tai – ankstyva jaunystė, galbūt pradžia. Prisimenu, tai buvo medikamentas, paprastas pertusino šaukštas nuo kosulio, kuris turėjo savo pridėtinį poveikį, pakeisdavo būsenas ir taip, manau, atskleidė kelią į alkoholizmą. Tada alkoholis, vėliau – entuziastingas mėgavimasis juo, įdomus, linksmas gyvenimas. Neišsižadu nė vienos dienos, priimu save kaip vienį ir turiu tam pagrindą, savaip brangi kiekviena diena. Vėliau Europa, kurioje gyvenau ne vienerius metus: klubai, dainos, šokiai, estrada – visko buvo su savo pasiūla.

Taigi, gal prieš 25 metus susirūpinau ir paskelbiau kovą vienai iš rimtesnių, nebevaldomų priklausomybių – alkoholiui. Tapo per sunku atsigauti po švenčių švenčiant gyvenimą. Būdamas priklausomas ėmiau ieškoti įvardintos problemos sprendimo būdų. Kartą savo noru atsidūriau ligoninėje. Po trijų dienų paprašiau nutraukti garbingos daktarės stiprius raminamuosius ir išbėgau į Babėnų šilą lakstyt kroso. Tuo metu 14 dienų kursas buvo skiriamas iki kodavimo procedūros. Turiu padėkoti pradžioje savo Mamai, kuri nenuilstamai kvietė tvarkyti savo įpročius; daktarei Vidai R. – ji tuo metu mieste buvo visų, skęstančių alkoholyje, vadinama mama; visiems terapeutams su savo tuometinėm kodavimo metodikomis. Tai buvo pradžia ir kelias į blaivybę, sąmoningumą ir sveikatą.

Vieną priklausomybę keičia kita: ėmiau priklausyti nuo lengvų būdų koreguoti savo įpročius ir elgesį. Gal ir nėra pats geriausias būdas, bet kartais tai panašus būdas palengva skirti sau pakankamai sąmoningo dėmesio ir išmokti gyventi. Gyventi tuo grąžinant, perduodant sukauptas žinias tiems, kam jų dabar labiausiai reikia. Anksčiau ar vėliau tai, ką išmokai, turėsi progą panaudoti.

– Kaip atrodydavo Jūsų diena, kai buvote priklausomas?

– Kaip ir visos kitos dienos, tik dalį jos atimdavo įpročiai, pomėgiai. Kas galėjo pagalvoti, ar patikėti, kad jie, tie įpročiai, savaip palengva progresuos lyg laistomos, prižiūrimos ir auginamos gėlės. Kol vieną dieną lyg piktžoles jas tenka imti ir nuskinti, ravėti. Buvo laikas, skirtas visokiems organizaciniams reikalams, priklausomai nuo laikmečio, ir laikas besimėgavimui: reikėjo ir dirbti, ir gyventi, ir mėgautis – tiesiog reikėjo gyventi normalų gyvenimą. Dalis laiko buvo skiriama būtent šitam – iš pradžių pomėgiui, paskui priklausomybei. Užjaučiu visus, kurie dar savo noru pasiklydę vargsta šį vargą.

– Dariau, esate atvirai pasakojęs, kad dėl savo priklausomybės praradote šeimą. Suprantu, kad tikriausiai iš pradžių buvo namiškių priekaištai dėl per dažno alkoholio vartojimo, paskui – turbūt jau ir pykčiai… Gal galėtumėte plačiau papasakoti, kaip viskas rutuliojosi, kol šeima galiausiai atsidūrė ant prarajos?

– Kai esi priklausomas, o ypač nuo žalingais tapusių įpročių, niekas nėra įpareigotas būti šalia, kiekvienas juk turi savo nuomonę. Būna atvejų, kai kažkam kurį laiką dar ir patogiau gyventi su priklausomu žmogumi. Natūraliai viskas ir rutuliojasi, kad tu eini į tą prarają, o niekas kartu nenori eiti ir paskęsti. Artimieji tau signalizuoja ir gražiai, ir įdomiai, ir visaip kaip bando pasakyti, kad, žmogau, tu miegi, tu sapnuoji savo kažkokį tikro vyro sapną sėdėdamas butelyje ir nematydamas jo etiketės. Nematai to paprasto užrašo „nuodas“. Pačiam atrodo, išvairuosi šitą vežimą, bet tai – tik iliuzija. Artimieji patys pirmieji tau pasako, kad „skęstam ir, jei taip toliau, mes visi nuskęsim“, tai va taip viskas ir išsirutulioja. Iš pradžių tai būna gražūs paprašymai, vėliau ir papriekaištavimai.

Galų gale viskas kartojasi, o tu išmoksti pasinaudoti tuo, nuraminti ir taip susikuria žudanti tolerancija. Žmonės tiesiog nesiima kardinalių veiksmų ir prisideda prie tavo priklausomybės, nes visi išmoksta susigyventi. Ir vieną dieną, – aišku, jai būna ruošiamasi – skelbiamos skyrybos. Toliau kartu nėra, kur ir eiti. Dėl vaikų, dėl visų kitų šeimos narių, eik savo keliu, niekas netrukdo, kiekvieno sava laisvė. Nutrūksta įvairūs santykiai. Puikus laikas permąstyti savo gyvenimą ir kryptį, vertybes. Beje, tai pabudina, ir tada tik du keliai. Antras iš jų – gyventi. Ir gyventi taip, kad kartais pats nustembi, kad taip įmanoma.

Pasirodo, viskas įmanoma, tik reikia nenuodyti savęs ir savo mąstymo. Rodos, geriausia, ką galiu padaryti ir darau, – tai nuoširdžiai kasdien prisiminus dėkoti už tvirtus sprendimus ir drąsą. Prarasdamas darbą, kurio nemokėjai vertint, netrukdai dirbti kitiems. Prarasdamas moterį, netrukdai jai kurti naujo gyvenimo laimės. Laimingi vaikai. Galų gale aš laisvas ir laimingas. Už šią gyvenimo pasaką gali būti tik dėkingas.

Ir dabar terapijų metu ašarojantiems, ant skyrybų slenksčio stovintiems žmonėms, pabrėžiu, jei tai neišvengiama, džiaukis jau dabar: natūralus gamtos reiškinys – hipnozė – įvyks greičiau nei galvoji ir tu už tai dėkosi. Terapija leidžia pagreitintai tai suvokti, išmokti, taikyti.

– Beje, yra tekę girdėti, jog priklausomi žmonės kaltina šeimos narius dėl savo priklausomybės, neva dėl jų elgesio jie pradėję gerti ir kaskart netinkamai pasielgus vėl kyla noras išgerti ir taip atsipalaiduoti. Ar tai tiesa?

– Na, taip, kai žmonės kreipiasi, jie, būna, kaltina – kartais pagrįstai, kartais ne – šeimos narius dėl jų elgesio. Kartais vienos ar kitos besivystančių santykių patirtys gali daryti įtaką ir priklausomiems žmonėms būna per sunku jas priimti, jie tiesiog dėl savo pripratimo, nuo vaikystės išmokto reagavimo į tam tikras baimes, gali tiesiog tą liūdesį keisti kažkokia veiklia, būseną keičiančia medžiaga – alkoholiu ar narkotiku – ir taip jie apgaulingai tarsi atsipalaiduoja.

Turiu daugybę pavyzdžių, kai žmonės skambina ir, dėstydami priežastis, linkę kaltinti kažką iki valdžios. Linksmiausia priežastis, kurią teko išgirsti, kad nesikuria žoliapjovė ir tai yra priežastis eiti į parduotuvę ir vėl imti vartoti alkoholį po 6 sėkmingų detoksikacijos dienų. Yra įvairiausių keistų dalykų, kokių žmonės prigalvoja, ką apkaltinti ir kaip pateisinti savo klaidas, pomėgį, nuklydimą. Todėl galbūt verta išmokti laiku priimti teisingus sprendimus, o ne kaltinti, nes kaltinti, o dar ir kitą, turbūt yra lengviausia, bet ne protingiausia. Beje, būna, kad vienam atsisakius žalingos priklausomybės, žmonės išsiskiria, jie tiesiog pasikeičia. Dingsta priežastis, dingsta ir jų pomėgis, nesąmoningas žalojimasis. Vienas iš įdomesnių atvejų: žmogus, paskambinęs pasakojo, kad sąmoningas kodavimas jam puikiai padėjo. Metai, kaip nevartoja, neuosto kokaino, tačiau skiriasi su žmona. Mat jis prablaivėjo ir uždarė neuždaromą piniginę, nutraukė bereikalingą finansavimą. Moteriai tokie pasikeitimai buvo nepriimtini.

– Kada ir kaip Jums pačiam atėjo suvokimas, kad priėjote liepto galą ir arba turite gydytis, arba visą gyvenimą praleisti toje pelkėje?

– Vis dėlto jis atėjo labai anksti, kai negalėjau suvaldyti šito pomėgio, įpročio ir vis jausdavau, kad tai kerta per savivertę, nes žmogus, vis bandai susitvarkyti – prižadi, pasižadi pats sau ir tau vis nepavyksta, aplanko nusivylimas. Įprotis dažniausiai būna stipresnis už tave patį ir tada tu pradedi mąstyt, kad čia jau bėda. Tampa nebelinksma, nebejuokinga ir nebeįdomu. Ten, kur buvo euforija ir galbūt paprastas noras pasikalbėt (pagal apibrėžimą šį norą sukelia 1 gr alkoholio 1 kg svorio), liko tik apsinuodijimas po vadinamojo kablio. Ir kaip dabar sakau – malda klozeto dievui. Kad ir kas tai būtų – alkoholis, kažkokia kita veikli medžiaga ar rūkymas – tu jau nebejauti to malonumo. Tada natūraliai susimąstai, kam man to reikia, bet nesusivaldai. Tada pradedi ieškoti pagalbos. Pradžioje žmonės bijo pripažinti problemą. Tačiau nori ar nenori, supranti, kad bus labai sunku, nes esi jau viską išbandęs, gal ir dešimtim kartų, ir nieko daugiau, kaip tik vis stipresnis nusivylimas savimi. Dažnas įsitikinęs, kad puikiai valdo savo įpročius. Net atėjęs į terapiją dažnas prisistato esąs puikus, apsiskaitęs psichologas. Turėjau net sugalvoti, kaip tai išnaudoti teisingai. Todėl su džiaugsmu pasakau, kaip puiku – man nuo to tik mažiau darbo, kai du specialistai sueina spręsti priklausomybių problemos.

– Kiek laiko truko gijimas ir ar labai sunkus jis buvo, t.y. ar buvo atkryčių, pamąstymų, kad galbūt reikėtų grįžti prie senų įpročių ir pan.?

– Kodavimai, mano mažam džiaugsmui, būdavo dažniausiai metams – tai tokia kaip ir terapinė praktika. Gal jau buvo toli nueita ir įžvalgus terapeutas įžiūrėjo, kad ir metai yra realus abipusis pasiekimas. Pakliuvau į biologinį metų ritmą, metų ciklą ir visa tai kartojosi. Ne visada pavykdavo tuos metus išbūti, kodai nėra kažkas amžino, kartais nusilpdavo.

Niekas anksčiau daug nedirbdavo su priežastimis, kaip dabar yra skiriama laiko ir dirbama su žmogumi iš pagrindų. Ir atkryčių būdavo, ir nesąmoningų patirčių sumaišius nealkoholinį alų su alkoholiniu. Beje, dažnai žmonės, atsisakę alkoholio, mano, kad gerti nealkoholinį alų yra alternatyva. Tačiau tai tiesus kelias grįžti į žalingos priklausomybės nelaisvę. Kaip ir reklama,  ar kino filmuose kilnojamos taurės. Apie nealkoholinį alų, kartumo mėgėjams, atsisakiusiems vartoti alkoholį, būtų galima ramiau kalbėti po 10 blaivybės metų.

Pamąstymų, kad reiktų grįžti prie senų įpročių, niekada ir nebuvo. Pamąstymai buvo, kaip galutinai išsivaduoti. Nes kai jau pradedi tvarkytis, eiti per kabinetus, ieškoti sprendimų, tu pradedi tikėti, kad galima susitvarkyti. Tad ir atkritęs ar po terapinio laiko nori ar nenori vėl pradedi ieškoti, kreiptis, nes jau kelias būna pradėtas, jau ir su terapeutu sutarta. Vis dėlto sąmoningai pasirinkai tvarkyti savo įpročius, pasirinkai gyvenimą, o ne lėtą susinaikinimą. Paskutinį kartą buvo labai sunku ir tuo metu, rodos, visą gyvenimą – nuo vaikiško paauglystės maišto negirdėjęs, ką sako tėvai, pirmą kartą išgirdau tėvo žodžius, kurie mane sužavėjo: „O dabar turi SPECIALIAI atsigaut, atsikelt ir GYVENT“.  Iš serijos – septynis kartus kritęs aštuonis kartus kelk.

– Kas ir kaip pasikeitė Jūsų gyvenime, nustojus piktnaudžiauti alkoholiu?

– Gyvenimas pasikeitė kardinaliai, aišku, viskam reikėjo laiko. Pasitikėjimas atsirado po metų, atmintis – po penkerių, nervai, naudojant tam tikras terapines treniruotes, apeinant neuroląstelių kapines smegenyse naujomis jungtimis – po 10 metų. Pasikeitė ir aplinka, ir mano supratimas, sąmoningumas, darbas – viskas pasikeitė. Aš likau toks pat, tik stipriai patobulėjęs, užaugęs, leidžiantis sau vystytis, gyventi, mėgautis, kitaip. Veikla, kūrybingumas, muzika, vaikystės pomėgiai – visa tai įgyvendinta. Pradedi save mylėti, gerbti ir pasaulis, aplinka lyg aidas atsako tuo pačiu. Pradžioje nebuvo lengva – reikėjo išsitiest. Dažnu atveju sutikta aplinka lyg avansu suteikia pastiprinantį pasitikėjimą. Išsivadavę iš priklausomybių žmonės būna puikūs, atsidavę darbuotojai, nudirba daug gerų darbų atsidėkodami ir sau, ir kitiems, Tėvynei.

Po dešimtmečio teisingo kelio viskas tampa nuostabu: imu jausti sėkmę, kurios meldžiau ir to žmogaus, kuris visada šalia. Iš šono žiūrint aš labai stipriai pasikeičiau. Žmonės labiausiai pasikeičia, kai atsikrato žalingų priklausomybių ir nustoja keiktis.

Turiu pasidžiaugti gyvenimu Lietuvoje. Esu kupinas idėjų – vienos įgyvendintos, kitos laukia savo veiksmų: įkūriau VšĮ „Theracentras“, kur kasdien konsultuojami žmonės, susiduriantys su priklausomybėmis, elgesio ir emociniais sutrikimais; taip pat turiu privatų priklausomybių sprendimų kabinetą, kur padedu atsisakyti žalingomis tapusių priklausomybių. Su bendraminčiais esame įsteigę Lietuvos hipnoterapeutų asociaciją (LHA), vienijančią geriausius Lietuvos hipnoterapeutus. Beje, LHA gimė ir jos buveinė yra Kėdainiuose. Darbas „Balticum TV“ operatoriumi leidžia puikiai panaudoti Vokietijoje įgytus darbo su video  medžiaga, reportažų kūrimo įgūdžius. Randu laiko muzikai, kūrybai, poilsiui, saviraiškai. Sakoma, laiko turi tas, kas jo ima ir mano, kad jo yra viskam pakankamai.

– Ar pasikeitė Jūsų draugų ratas nustojus vartoti alkoholį?

– Tikrų draugų ratas niekada turbūt ir nepasikeis, jų nėra daug, jie lyg ir amžini. Na, o aplinka keitėsi gal ir du kartus. Tai normalu, jei visi jie supo pagal pomėgius. Kada tu keitiesi ir keiti savo pomėgius, savo vidų, natūraliai ir jie keičiasi. Kai keiti įsitikinimus ir vertybes, natūraliai keičiasi aplinka ir elgesys – šito neišvengsi.

– O ar įmanoma priklausomam žmogui pačiam išlipti iš priklausomybių duobės – be specialistų pagalbos?

– Ir taip, ir ne. Vis dėlto įmanoma, tačiau turbūt šalia vis tiek bus specialistas – Viešpats. Dabar, kai dirbu, terapijos metu skiriu laiko savo darbui, žmogaus darbui ir tam tikrą pauzę tarp mudviejų – Viešpačiui, kad nesumaišytume jo švento darbo. Šventos trejybės terapinė formulė, kurios daug suprasti nereikia, pakanka naudoti ir turėti dažnai sėkmingą rezultatą. Visgi literatūra nurodo, kad yra tas mistinis išgijimas, kai pats žmogus susidėlioja savo mintis ir įgalina tinkamai visus savo vidinius resursus.

– Sakoma, jog pirmas žingsnis sveikimo link – pripažinimas, jog žmogus yra priklausomas. O koks yra kitas žingsnis?

– Visos terapinės metodikos, kiek aš jų žinau, prasideda nuo pripažinimo. O antrasis žingsnis – atsiradęs sprendimo poreikis. Noro neužtenka, reikia troškimo. Beje, dažnu atveju iškyla klausimas, ar tikrai žmogus ateina į terapinį kabinetą su troškimu atsisakyti priklausomybės? Juk logiškai pagalvojus, kai nori ir trokšti ko nors, tau terapinės pagalbos nereikia. Susitvarkai, pasieki viską pats. Manau, žmogus ateina su konkrečiu troškimu gauti, įgyti lengvą, efektingą būdą įveikti savo iššūkį. Tie lengvi būdai turi savo mokslo ir praktikos kainą.

– Jūsų nuomone, alkoholizmas yra liga ar tiesiog valios trūkumas, pripratimas? Kaip liaudies išmintis sako: „Papratimas – antras prigimimas“.

– Liaudis sako, vadinasi, liaudis kažką žino. Alkoholizmas – liga. Juokaujant galima pasakyti – tai turbūt vienintelė liga, kuri jums pasakys, kad jūs jos neturite. Teritorinių ligonių kasų (TLK) koduota ir aprašyta, kaip psichikos ir elgesio sutrikimas vartojant psichoaktyviąsias medžiagas. Tačiau aš akcentuoju daugiau įprotį. Liaudiškai tariant, nuo alkoholizmo ir kitų priklausomybių stebuklingos piliulės nėra, yra tik tai, ką galime pavadinti vaistu.

Visi mes esame nuo kažko priklausomi. Būti priklausomam nuo žalingais tapusių įpročių ir išgyventi reikia irgi išmokti. Sunkiai mokytis spręsti primestus, per neapdairumą tam tikru metu padarytus veiksmus. Pamenu, „teisingai“ rūkyti pradėjau patikėjęs, kad kas trauks į plaučius, to tėvai neužuos. Baimė stipresnė, kai neturi žinių. O dar dūmas kitas, užsikosėji, apsivemi ir tarp berniukų tampi lyg vyras. Beprotybė ir tokių aplink – marios. Tad sąmoningumo akademija geriausias būdas auginti save ir tobulinti. Principu – iš gilės į ąžuolą.

Kiekviename iš mūsų, tam tikra prasme, gyvena beprotis, kurio priedermė – augti ir vystytis. O apie valią – alkoholiko ji yra geležinė, jis gali kad ir 5 km nueiti kruvinais keliais parsinešti butelį, ar narkomanui išstovėti lietuje pusę dienos laukiant dilerio ir t.t. Valios ir motyvacijos yra pakankamai, tik ji naudojama ne ten. Žmogus paroje turi laiko tiek pat, kiek ir visi energijos kiekį dienai, tačiau svarbiausia – kur jis ją panaudoja.

Dirbant su priklausomybėmis, žmogiško ryšio praradimo baimė dažnai būna esminė. Čia turbūt reiktų paaiškinti kiek plačiau. Kai Adomui nukirpo bambagyslę, tikėtina, jis, kaip ir mes, rėkė ir jautėsi nesaugiai šiame pasaulyje. Mamos artumas sukuria saugumo jausmą, pienas mus nuramina. Vėliau, jausdamiesi nesaugūs ar likę vieni, mes vėl ieškome, kaip pakeisti vienas ar kitas liūdnas būsenas. Drąsėjame ir tobulėjame. Kažkas apsiriboja čiulptukais, virtusiais į cigaretes ar pan. – visa tai įsitvirtina taip galingai, koduotai ir veikia lyg automatas. Progresuojančiai – tai, kas buvo tik stikliukas, tapo puslitriukas ir t.t. Baimės ribos prarasti kontrolę seniai pragertos, prarūkytos, prasisvaigintos.

– Dariau, Jūs pats bandote padėti žmonėms, turintiems priklausomybių. Kaip sekasi?

– Sekasi puikiai, esu patenkintas, galbūt dėl to, kad atsirenku žmones, „prafiltruoju“, ar jie pakankamai pasiruošę, trokšta susitvarkyti, ar tiesiog nori. Kartais konsultuodamas supranti, kad ne priklausomybių sprendimų kabinetas žmogui gali padėti, o reabilitacijos centras, priklausomybių ligų ligoninė, išblaivinimas, kiti būdai.

Stengiuosi įžvelgti, ar nėra sąlygoti – koduojasi dėl tėvų, sutuoktinių, ar kad neišmestų iš darbo, ar susigrąžintų vaikus. Tai sumažina ir nesėkmes, ir patį atkrytį. Galbūt čia reikėtų pakalbėti apie terapiją, su kuria dirbu. Ji neturi nesėkmės, ji turi tik nebaigtą darbą. Kad ir kas benutiktų, žmogus grįžta ir pabaigia terapinį darbą iki galo. Juk tai – jo interesas. Tai labai svarbu. Pasąmonės terapija – mokslu pagrįsta per 40 metų, yra kliniškai patvirtinta ir pasiekia 93 proc. efektyvumą. Sąmoningas kodavimas – tai kompleksinė psichoterapinė metodika, kurios pagrindiniai principai yra moksliškai pripažinti ir kliniškai patikrinti. Tai – mano asmenine patirtimi paremtas, papildytas, patikrintas ir sudarytas terapinis kompleksas.

Būna retų atveju, kai po terapijos žmogui pasirodo, kad nepadėjo ir nepadės. Tokiu atveju tiesiog reikia išsiaiškinti terapinius niuansus – kartais vietoj darbo su vidiniu autoritetu, aukštesne sąmone, galbūt buvo dirbama su protu. Nors ir yra testai pasitikrinti, bet būna visko. Kartais terapiškai nuslystama. Būna, žmonės net patys save apgaudinėja, kas yra baisiausia šitame pasaulyje. Tad ką ir kalbėt apie kitą ar besąlygiškai tikintį terapeutą?

O dirbant su sąmoningu protu naudos turime minimaliai. Be ašarų dažnai neapsieinama, tad servetėlės, dirbant su sielomis, – kabineto interjero dalis. Jos tyliai džiugina, nes tik po jų žmogus yra švarus priimti naują informaciją, ją įsisavinti.

– Ar Jūsų praktikoje būna beviltiškų atvejų, kuomet matote, kad priklausomam žmogui jau niekas negali pagelbėti, ar vis tik viltis visada yra, kol žmogus pats to nori?

– Noro, kaip ir minėjau, yra mažai. Reikia troškimo susitvarkyti, pasinaudoti teikiama terapijos nauda – greito, lengvo ir efektingo būdo įveikti savąją problemą. Beviltiškų atvejų praktikoje yra ir nemažai, jų matome prie tų pačių parduotuvių prisirinkusių. Labiausiai nustebinęs buvo žmogus narkomanas. Jis, pakviestas pas mane apsilankyti, atsakė: „O ko aš ten pas tave eisiu? Nebent narkatos turėtum“. Yra pavykę nusiųsti žmogų į socialinį centrą, tad jo kelias tęsiasi reabilitacijos centre. Tai – nuostabu. Kitą – tiesiai į reabilitacijos centrą, į AA klubą. Jei mano terapinis balsas ir metodika netinka, visada galiu pasiūlyti vieną iš kolegų profesionalų, dirbančių artimiausiame mieste.

Mano požiūriu, pas mane ateina dažniausiai palyginus sveiki, klausantys ir girdintys žmonės. Tie, kurie patys nesugeba susitvarkyti su savo įpročiais.

– Ko palinkite savo pacientams, baigiant gydymą ir paskutinį kartą atėjusiems į Jūsų kabinetą?

– Palinkėjimas – stiprybės ir laikytis duodamų nurodymų, o ištikus bėdai, drąsiai kreiptis pagalbos. Rodyti drąsą – teisingus sprendimus baimės akivaizdoje. Kadangi nesu daktaras, tai neturiu ir pacientų. Pas mane jie – klientai. Nors taip dažnai telefonu vadina daktaru, kad jau imu tikėti, kad jie sako kažkokią tiesą (šypsosi).

Kartą žmogui pakilus nuo transformacinės kėdutės, kuri brangi ir nuo kurios į naują gyvenimą pakilo jau daug žmonių, pakeliui pastiprinant ištariau: „Dabar Tu ne vienas“. Norėdamas tęsti staiga suvokiau, kad paspausti ranką ir tarti: „Dabar aš su tavim“, – būtų kaip ir neišmintinga, tad greitai sumojęs tariau: „Dabar Tu atradai save. Džiaukis tuo, mėgaukis savo vidine laisve, auk, tobulėk ir būk laimingas“. 

Tai geriausia, ką Dievas pauzės tyloje man garsiai pasakė ir išmokė kitiems laiku ir vietoje arba išeinant palinkėti.