Kai gyveni, kad valgytum, o ne valgai, kad gyventum…

Apie ką pagalvojame, prakalbus apie valgymo sutrikimus? Anoreksiją? Bulimiją? Greičiausiai būtent apie šiuos du sutrikimus. Jie daugiausiai keliami į viešumą, apie juos daug kalbama, rodomos šokiruojančios nuotraukos. Liekni, kaulėti kūnai, įdubusios akys – štai kas asocijuojasi su valgymo sutrikimu. Tačiau valgymo sutrikimai yra kur kas platesnė problema, kurią išgyvena nemaža dalis žmonių. Tiesa, moterys valgymo sutrikimus patiria 7 kartus dažniau, nei vyrai.

Kokie jie?

Skiriamos trys valgymo sutrikimų rūšys. Tai – nervinė anoreksija, nervinė bulimija ir nevaldomas persivalgymas. Valgymo sutrikimai labiau paplitę išvystytos ekonomikos šalyse, nors pastaruoju metu jų daugėja visame pasaulyje. Dažniausiai šią problemą turi 14-25 m. amžiaus moterys, nors šios ligos gali prasidėti ir vaikystėje ar net senatvėje.

Nervinės anoreksijos atveju žmonės stengiasi sumažinti savo kūno svorį, nepaliaujamai ribodami mitybą, vis mažindami gaunamų kalorijų kiekį. Dažnai žmonės labai daug ir intensyviai sportuoja, griebiasi žalingų įpročių, kurie slopina apetitą. Be akivaizdžių svorio kritimo pokyčių tokie žmonės taip pat kenčia nuo žemo kraujo spaudimo, ima nykti raumenys, vystosi osteoporozė.

Tuo tarpu sergantys nervine bulimija dažniausiai turi normalų svorį, tačiau juos vargina persivalgymo priepuoliai, po kurių ir stengiasi „išsivalyti“, vemiant ar naudojant laisvinamuosius, šlapimą varančius preparatus. Bulimija sukelia virškinamojo trakto sutrikimus, ilgainiui žmogus nebegali normaliai maitintis, mat išsivysto vėmimo refleksas, kurį suvaldyti sunku.

Taip pat yra ir persivalgymo sutrikimas, kuris pasireiškia labai dideliu ir nevalingu maisto suvartojimu, nepaisant paros laiko, maisto derinimo, sotumo jausmo.

Prasidėjo vaikystėje

Apie valgymo sutrikimus kalbėjau su moksleive iš Kėdainių, Milda (tikrasis vardas ir pavardė redakcijai žinomi – red. past.). Susitariame susitikti redakcijoje ir laukdama jos skaitinėju apie šiuos sutrikimus ir jų gydymą.

Staiga prasiveria kabineto durys ir įeina graži aukšta mergina, valiūkiškais plaukais ir giliomis žydromis akimis. Sėdame ant sofos ir pradedame jautrų pokalbį apie problemas, kurios Lietuvoje kol kas sunkiai pripažįstamos.

Aštuoniolikmetė mergina neslepia – visą gyvenimą turėjo problemų su valgymu. Pačių įvairiausių. O šaknų, nuo ko viskas prasidėjo, ji tiksliai net nežino.

„Visą gyvenimą turėjau problemų su valgymu. Kiek tik save atsimenu, visuomet buvo bėdų – nebuvo taip, kad valgyčiau normaliai, taip, kaip visi žmonės.

Ko gero viskas prasidėjo, kai buvau penkerių ar šešerių metų amžiaus. Vartydama nuotraukų albumus tiesiog pastebėjau, kad buvau normalus vaikas, ir bam! 6 metų buvau jau burbuliukas. Atsimenu, kad iš manęs vaikai darželyje dar labai tyčiojosi, gal nuo tivksas ir prasidėjo…“, – svarstė mergina.

Santykiai su tėvais šalti

Klausiu Mildos – kokie jos santykiai su tėvais? Juk manome, kad normalu, kad skriaudžiamas vaikas pasipasakoja tėvams, kas jį skriaudžia, ką sako. Juolab jei vaikas – darželinukas. Tačiau paaiškėjo, kad pasiguosti tėvams mergaitė nelabai galėjo.

[quote author=“Milda“]Vaikystėje augau su seneliais, gyvenau pas juos. Mano tėvai daug dirbo. Kartais grįždavau pas tėvus, bet… retokai. Tėvai neatkreipė dėmesio, kad aš stipriai pastorėjau. Jie matyt manė, kad tiesiog toks amžius, na vaikas nori valgyti ir valgo, ir pilnėja – išaugs![/quote]

„Mūsų santykiai su tėvais nėra labai šilti. Nei mes valgom kartu – taip, kaip kiti vakarieniauja prie bendro stalo. Nei apskritai kartu kažką veikiam.

Vaikystėje augau su seneliais, gyvenau pas juos. Mano tėvai daug dirbo. Kartais grįždavau pas tėvus, bet… retokai.

Tėvai neatkreipė dėmesio, kad aš stipriai pastorėjau. Žinoma, prie jų aš stengdavausi nevalgyti daug. Jie matyt manė, kad tiesiog toks amžius, na vaikas nori valgyti ir valgo, ir pilnėja – išaugs!

Tiesą sakant, iš ankstesnių metų aš daug ko net neatsimenu. Viskas tarsi sapnas. Kartais net pagalvoju, kad kažkoks mechanizmas suveikė, tarsi užblokavo kažką, ko nenoriu prisiminti“, – svarstė Milda.

Mergina sako mananti, kad valgyti be saiko pradėjo bandydama sukontroliuoti emocijas. Tiesiog, kai būdavo liūdna ar neramu – imdavo valgyti, nepaisydama nei alkio ar sotumo jausmo. Tiesiog valgydavo, net ir tada, kai pasidarydavo bloga.

Kančios dėl figūros – maistą išvemdavo

Milda pasakoja, kad būdama keturiolikos metų buvo labai stambi, o tuo metu, paauglystėje, figūra merginai labai rūpėjo. Kadangi tiesiog sukontroliuoti valgymo ji negalėjo, išbandė kitą būdą – suvalgytą maistą išvemti.

„Kai man buvo 14 metų išmokau, kad galima pavalgius išvemti maistą. Vis bandydavau, bet man neišeidavo. Ir galvodavau – kaip būtų gerai, galėčiau valgyti ir vemti. Naršydavau internete, ieškojau informacijos, kaip tą padaryti, kol galiausiai pavyko.

Aišku, žiauriai nemalonu. Bet tik taip pajėgiu prilaikyti savo svorį.

Tuo metu buvau labai labai stambi, ir galvojau, kad gal tokiu būdu suvaldysiu savo bėdą. Man rūpėjo, kaip atrodau, kokia mano figūra, norėjosi gražiai atrodyti. Mąsčiau, kas bus po kelių metų, jeigu ir toliau viskas taip tęsis?

Pradėjus išveminėti maistą, man ėmė kristi svoris, taigi šį klausimą kažkaip pajėgiau sukontroliuoti. Galiausiai priėjau prie to, kad praktiškai nebevalgydavau. Na, jei per dieną suvartodavau 400 kalorijų – jau būdavo gerai“, – atvirauja mergina.

Milda sako, kad tuo metu iš bendraamžių ir aplinkinių sulaukė ypač daug pagyrų – esą kokia ji išgražėjusi, sulieknėjusi. Tai skatino ir toliau nenutraukti žalingo ir sveikatai ypač kenksmingo įpročio.

„Labai sulieknėjau, visi tą pastebėjo ir ėmė girti mane, kad gerai atrodau. Kai buvau stambi man nors ir nebuvo depresijos, tačiau aš niekur neidavau, nebendraudavau su nieko. Sėdėdavau užsidariusi.

O sulieknėjusi jaučiausi labai gerai, o kadangi sulaukiau ir pagyrų, jaučiausi, tarsi būčiau kažką svarbaus nuveikusi“, – sako Milda pabrėždama, kad per tris mėnesius ji numetė apie 20 kilogramų.

Pasisakė mamai

Mergina sako, jog taip ilgai kontroliuoti savęs jai nepavyko – ji vėl palūžo.

„Aš ilgai nepratempiau taip nevalgydama. Vėl atkritau, visai nebegalėjau savęs kontroliuoti. Kompulsyviai kimšdavau maistą, nes tą darydama tiesiog jaučiausi gerai. Galėdavau kilogramais valgyti morkas. Žinoma, geriausia būdavo šokoladai, picos, tačiau iš esmės nesvarbu, ką valgau – svarbu kramtyčiau kažką. Tuo metu rodos nebegalvoju apie gyvenimą, apie problemas, tiesiog kramtau, mąstau apie maistą… Taip galiu pabėgti nuo pašalinių minčių.

Tuo metu būdavau tik namuose. Niekur neidavau, su niekuo nenorėjau bendrauti. Tačiau mano tėvai į tai dėmesio nekreipė.

Galiausiai aš pasakiau apie savo bėdą mamai, pasakiau apsiverkusi, o ji, žinoma, pasakė, kad tai yra negerai, ir pasakė užsiregistruoti pas psichologą. Tačiau vėliau pridūrė „Ką jis tau padės..?“.

Sunku dabar įvertinti, ar abejingas artimųjų požiūris, ar elementarus nežinojimas, ką daryti susidūrus su tokia problema lėmė tai, kad merginai taip ir nepavyko susitvarkyti mitybos. Kaip ji pati sako – lūžio taškų buvo trys. Ji susiimdavo, mažai valgydavo, o paskui vėl imdavo valgyti viską, kas papuldavo po ranka.

Savo kaltės nemato?

Žinoma, tėvai – tokie patys žmonės, kaip ir visi. Nors dažnai vaikai galvoja, kad tėvai yra kažkokie kitokie. Tačiau jie aptys daug nežino, daug nemoka, daro daug klaidų, kurios, kad ir kaip bebūtų gaila, gali labai stipriai paveikti vaikų gyvenimą. Ir nors per drąsu būtų kaltinti tėvus dėl vaikų problemų, negalima atmesti fakto, kad jų elgesys ir reakcijos lemia išties nemažai.

„Su mama kalbėdama apie tai sakiau, kad jaučiu tuštumą. Bandau užkimšti viską maistu, bet negaliu nei pasisotinti, nei tos tuštumos užkimšti, o paskui viską tiesiog išvemiu. Bandžiau mamai paaiškinti ką jaučiu verkdama, o ji tiesiog svarstė, kad tai tikrai negali būti genai, nes esą jai ir tėčiui – viskas gerai.

Pasiūliusi nueiti pas psichologą ji nepasisiūlė eiti kartu, na, nepalaikė… Nežinau, ar ji apie tai pasakė tėčiui. Gal ir pasakė… Tačiau manau, kad ko gero tėvai net nepagalvojo, kad galbūt jiems reikėtų pagalvoti apie tai, ką jie darė ar ko nepadarė, na, kad ir jie čia kažkuo dėti.

Aš pati kartais galvoju, kad ši bėda atkeliavo iš vaikystės, nes juk negali tiesiog „iš oro“ imti ir taip darytis“, – svarstė Milda, tiesa, be psichologo pagalbos kol kas nesugebanti išsiaiškinti tokio savo elgesio priežasčių.

„Iš tiesų manau, kad vaikystėje buvau laimingas vaikas. Nepaisant to, kad augau pas senelius. Tuo metu buvau maža, manau, kad man ir taip buvo gerai. Bet aš negaliu atsakyti, kas man buvo, ar kas nutiko… Gal aš užblokavusi kažkokius atsiminimus.

Dabar su tėvais bendraujame labai mažai. Jei reikėtų kažką pasakoti – pasakočiau draugei, bet tik ne tėvams. Nenorėčiau su jais kalbėtis… apie nieką nenorėčiau.

Man kartais atrodo, kad jiems net neįdomu, kaip man sekasi. Jie dažniausiai pasakoja, kaip jiems darbe sekasi. Būna, kad pasakoju kažką jiems apie save, o mama sulindusi į telefoną tik murmteli „mhm, mhm“ ir viskas. Aš supykstu, nusprendžiu nieko nepasakoti, o tada tėvai supyksta – sako, kad aš nieko nepasakoju, kad jie nieko apie mane nežino“, – apie savotišką užburtą nebendravimo ratą namuose kalbėjo abiturientė.

Teoriją praktikoje pritaikyti – sunkiau, nei galvojama

Mergina taip sakosi išnaršiusi internetą, ieškodama informacijos apie tai, kaip suvaldyti valgymo sutrikimus. Tačiau praktikoje rastų patarimų pritaikyti jai nepavyksta. Tiesa, kuriam laikui buvo padėjęs griežtas mitybos planas, tačiau neilgai trukus mergina ir vėl atkrito.

[quote author=“Milda“]Tas mano kontroliavimas situacijos – kažkoks radikalus. Aš arba valgau, arba ne. Aš noriu kaip visi normalūs žmonės būti. Pavalgyti, pajusti sotumo jausmą, paskui vėl išalkti, vėl pavalgyti.[/quote]

„Neseniai ėjau į mitybos klubą, ir ten besilankant man vėl buvo pavykę sukontroliuoti svorį. Man buvo surašytas valgiaraštis ir jo laikydamasi aš per 3 mėnesius numečiau 8 kilogramus. Besilaikant plano lyg ir jausdavau sotumo jausmą. Nors sunku pasakyti. Tačiau valgydavau ne tada, kai būdavau alkana, o kaip planas liepdavo. Tačiau galiausiai vis tiek palūžau.

Ieškojausi informacijos internete apie tai,  kas man. Išnaršiau visą internetą, tikriausiai žinau visus teorinius būdus, kaip padėti sau. Tačiau man niekas nepavyksta. Galbūt taip viskas dėl to, kad kai badauju, po kurio laiko tiesiog smegenys taip suveikia, kad man reikia vėl valgyti. Išgyvenimo mechanizmas suveikia. Kartais galvoju, kad valgau nes mėginu nuslėpti emocijas. Kiti sako, kad įprotis atsiradęs, kad priklausomybė maistui, kaip narkotikams atsiradusi…

Visą gyvenimą – kontroliuoju, nekontroliuoju. Svoris radikaliai šokinėja. Visą gyvenimą taip. Kai būnu stambesnė, niekur neinu iš namų. Niekur, nes man gėda. Kai kontroliuoju save, labiau pasitikiu savimi, nors tuo metu galiu būti stambesnė. Man rodos, kad kuomet nekontroliuoju savo gyvenimo, dėl to man gėda. Dėl to nenoriu niekur eiti, su niekuo bendrauti“, – liūdnai kalba mergina.

Psichologės žodžiai pribloškė

Milda pasakojo, kad apie bėdą buvo pasakojusi ir mokyklos psichologei. Tačiau jos atsakas – išties priverčia išsižioti.

„Buvau nuėjusi pas mokyklos psichologę, bet ji nesuprato manęs. Kelis kartu buvau pas ją, ji tėvus iškvietė. Tiesa, mama net nenorėjo eiti.

Psichologė tiesiog manęs paklausė „Kodėl tu nesustoji? Tai valgyk morkas kokias, ar tik daržoves“. Aš kai pati kažkam papasakoju, kas man yra, pačiai ima rodytis – na tiesiog imk ir sustok, kas darosi? Bet tame ir esmė, aš noriu sustoti, bet aš negaliu.

Taigi po to tiesiog nustojau pas psichologę lankytis“, – pasakojo mergina.

Bijo ateities

Mergina sakosi, kad bulimija jai tapo jos sprendimo būdu. Tai – tarsi tarpinis variantas tarp visiško nevalgymo ir nuolatinio persivalgymo.

„Bulimija man tapo sprendimo būdu – kaip suvaldyti svorį. Geriau jaučiuosi išsivėmusi, nes kai prisivalgau, būna sunku, sunku kvėpuoti, prakaitas muša, naktim nemiegu. Išsivėmus būna lengviau.

Tačiau tas mano kontroliavimas situacijos – kažkoks radikalus. Aš arba valgau, arba ne.

Aš noriu kaip visi normalūs žmonės būti. Pavalgyti, pajusti sotumo jausmą, paskui vėl išalkti, vėl pavalgyti.

O dabar – prieš vasarą buvau sulieknėjusi, o per vasarą dirbdama vėl priaugau svorio.  Nebeįlendu į rūbus, ir nors mama prieš mokslo metus klausė, ar mane reikia naujų rūbų – sakiau, kad ne, nors niekur netelpu. Nors net nežinau, su kuo eisiu į mokyklą.

Sunku pripažinti tą. Net pačiai sau. Bijau, ką pasakys draugai, ką pasakys pažįstami. Viena vertus galvoju, kad man nerūpi kitų nuomonė. Bet viduje – visgi rūpi.

Aš neįsivaizduoju, kaip toliau gyvensiu, man reikia viską kuo greičiau susitvarkyti. Nes aš liksiu „ubage“, viską ant maisto išleisiu“, – kalba mergina. Ji šypsosi, tarsi bando juoktis, tačiau aišku, kad ji labai nori pakeisti savo gyvenimą, o tokie dalykai žmogui, nesulaukiančiam pagalbos iš artimiausių žmonių, yra labai sunkūs.

Gyvenimas rodosi nebemielas

Kokia gali būti pabaiga, kai bet kokia psichologinė problema yra nesprendžiama? Kaip ir daugelis problemų – jos didėja. Ir didėja katastrofiškai. Milda prisipažįsta, kad pavargusi nuo to jausmo, kad nebesugeba savęs kontroliuoti, tiesiog norėdavo mirti.

„Dabar verksiu“, – sako ji, ir paskubomis šluostosi ašaras. Tokius dalykus pasakoti yra sunku. Tokius dalykus girdėti yra baisu. Tačiau įkvepia tai, kad net ir tokioje situacijoje mergina pasiduoti neketina, nors ir pripažįsta, kad mintys apie savižudybę ją kamuoja nuolatos.

[quote author=“Milda“]Ilgą laiką galvojau, kad galiu pati susitvarkyti. Tačiau paskaičius kitas projekto „Atviros istorijos“ dalyvių istorijas pagalvojau, kad norėčiau kreiptis pagalbos, tačiau kartu ir bijau tą daryti.[/quote]

„Aš kelis kartus esu galvojusi apie savižudybę. Ir dabar galvoju. Nuolat galvoju. Negaliu kontroliuoti savo gyvenimo, kartais atrodo – koks skirtumas, kam man kankintis? Koks tas mano gyvenimas – aš namie uždaryta, niekur neinu, tik valgau, valgau, valgau…

Įsivaizduodavau, ką parašyčiau prieš nusižudydama. Kai su tėvais pykdavomės, galvodavau, kad tai būtų savotiškas kerštas. Mane labai nervina, kai tėtis išgėręs grįžta, pradeda kažką kalbėti kvailo, na kažkaip… Nežinau.

Esu bandžiusi kartis. Norėjau tą padaryti. Paėmiau chalato virvę, kabinau ant dviaukštės lovos. Bet aš išsigandau. Išsigandau, ir nieko nepadariau. Vėliau galvodavau, kad norėčiau iššokti iš balkono. Tačiau bijau, bijau skausmo.

Dabartinės suicidinės mintys nėra konkrečios, labiau panašios į bendros emocinės būklės išraišką“, – kalba mergina.

Jauna mergina, abiturientė, kurios pasaulis laukia plačiai atvėręs rankas.

Nors ir nedrąsu, bet keistis nori

Tačiau Milda, net ir kamuojama tokių minčių, nori keistis, ir nori kažką daryti. Vienas jos žingsnių – gyvulinės kilmės produktų atsisakymas.

„Dabar tapau vegane. Seniau jau tuo domėjausi, be to, turiu draugų, kurie mėsos nevalgo, taigi man lengviau buvo pradėti taip maitintis. Manau, kad mėsa nesveika, be to, ir gyvūnų man gaila. Žinoma, ir svorį lengviau kontroliuoti nes pasirinkimo, ką valgyti, namuose mažiau.

Ilgą laiką galvojau, kad galiu pati susitvarkyti. Tačiau paskaičius kitas projekto „Atviros istorijos“ dalyvių istorijas pagalvojau, kad norėčiau kreiptis pagalbos, tačiau kartu ir bijau tą daryti. Jau kelis kartus taip buvo, kad užsiregistruoju pas gydytoją ir nenueinu. Arba pasižadu užsiregistruoti ir net nenueinu. Pagalvoju, kad ta mano bėda nesvarbi net.

Be to bijau, kad Kėdainiuose nėra pakankamai gerų specialistų. Bijau, kad nepadės, bijau, kad skersai pažiūrės. Galų gale Kėdainiai – mažas miestas…

Amerikoje kai pasakai, kad turi valgymo sutrikimą, ar depresiją – jie žino, jie supranta. O čia, Lietuvoje kitaip. Nežino, kokios tos bėdos. Nesupranta, kad negali tiesiog imti ir nevalgyti, arba imti ir nebebūti apatiškas“, – kalbėjo mergina.

Tačiau svarbiausia, kad mūsų pokalbis, nors ir sunkus, pasibaigė gražiai – Milda tvirtai sako, mieliau rinktųsi ilgą ir skausmingą sveikimo kelią, negu pasidavimą ją kamuojančiai problemai.