Ką pasakytų tavo moto šalmas, jei galėtų kalbėti?
Įsivaizduok sceną – vakarėja, tu nulipi nuo motociklo, nusimauni pirštines, atsisegi striukę ir galiausiai pakeli savo moto šalmą nuo galvos. Tą, kuris saugojo tave per audrą, vėją, kaitrą, rūką ir dulkes. Tą, kuris matė daugiau nei daugelis tavo draugų. Ir štai – jei šis šalmas galėtų kalbėti, ką jis pasakytų?
„Tu mane užsidėjai pirmą kartą – drebančiomis rankomis“
Moto šalmai puikiai prisimena tą pirmąją dieną. Gal tai buvo trumpas pasivažinėjimas kiemu, o gal drąsus išvažiavimas į miestą. Bet jis buvo ten. Jis žinojo, kaip plakė tavo širdis, kaip sudrėko delnai nuo jaudulio, kaip atsargiai spaudei stabdžius.
Šalmas matė tavo pirmuosius posūkius, tavo klaidas ir tavo sparčiai augantį pasitikėjimą savimi. Jis buvo tavo saugumo burbulas, kai pats dar netikėjai savo įgūdžiais.
„Aš girdėjau tavo tylą. Ir tavo juoką“
Važiuojant motociklu niekas negirdi, ką tu galvoji. Tačiau tavo šalmas – labai gerai. Jis žino, kiek kartų tu tylėjai, nes buvai pavargęs, supykęs ar tiesiog norėjai pabūti vienas. Jis girdėjo, kaip šūktelėjai iš džiaugsmo, kai pralėkei vingiuotu keliu ankstyvą rytą. Jis matė, kaip per skydelį riedėjo tavo juokas, o kartais – net ir viena kita ašara.
„Šalmas dažnai tampa savotiška emocine kapsule,“ sako psichologė Rūta. „Kai žmogus važiuoja vienas, be pašalinių garsų, be socialinių trikdžių – jis būna autentiškas. Tokia būsena – tai kaip meditacija judesyje. Moto šalmas tuo metu saugo ne tik fizinę, bet ir psichinę būklę, leidžia žmogui pabūti savimi.“
„Aš buvau su tavimi, kai lijo, kai dulkėjo, kai svilino saulė“
Tavo šalmas išgyveno su tavimi metų laikus. Jis kėlėsi kartu su tavimi prieš aušrą, kai ruošdavaisi ilgai kelionei. Jis prakaitavo vasarą, dūlėjo žvyrkelyje, braukė rasą nuo skydelio šaltą rytą. Jis buvo tyloje, kai sustodavai pakelėje, ir kartu švilpė vėjyje, kai važiavai 120 km/h. Ir niekada nepasakė „užtenka“.
Jei galėtų, tikriausiai pasakytų: „Tavo kelionės – mano misija. Aš buvau daugiau nei plastikas – aš buvau tavo partneris. Ir net kai tu manęs nenuvalei savaitę ar dvi – vis tiek buvau pasiruošęs.“
„Aš norėjau, kad būtum atsargesnis…“
Nors šalmas neneša nuoskaudų – jis puikiai prisimena tuos kartus, kai tu perlenkei lazdą. Kai važiuodavai be tinkamos įrangos, kai nepailsėjai, nors reikėjo. Kai lenkei ten, kur nereikėjo. Kai žiūrėjai į telefoną stovėdamas prie šviesoforo – ir staiga vos nepametei motociklo pusiausvyros. „Aš nesu nesunaikinamas“, – sakytų tavo šalmas. „Aš darau viską, ką galiu. Bet ne viską galiu padaryti vienas.“
„Tu mane palikai saulėje, bet vis tiek sugrįžai“
Šalmas nėra reiklus. Jis neturi emocijų. Bet jei turėtų – gal šiek tiek įsižeistų, kai tu jį palieki ant motociklo sėdynės per +30°C karštį. Ar kai jis mėtosi bagažinėje tarp įrankių ir tuščių vandens butelių. Bet jis vis tiek laukia. Nes žino – ateis kelionės metas, ir tu vėl jį užsidėsi. Vėl jis saugos tavo veidą, akis ir, simboliškai, tavo minčių ramybę.
„Ačiū už viską – net jei tai mano paskutinis sezonas“
Šalmai turi galiojimo laiką. Jie dyla, praranda savo tvirtumą, ir galiausiai turi būti keičiami. Ir tavo šalmas tai žino. Jis nesispardo. Bet prieš keliaudamas į lentyną ar perdirbimą – jis norėtų pasakyti: „Ačiū. Aš buvau su tavimi tada, kai tu buvai laisvas. Kai gyvenimas dundėjo ratais, kai asfaltas šnarėjo po padangomis, kai gyvenimas buvo intensyvus ir tikras.“
Moto šalmas – tai ne tik apsauga. Tai emocinis archyvas. Tai liudininkas. Tai tavo laisvės simbolis. Ir jei jis galėtų kalbėti – kalbėtų su pagarba, kantrybe ir, galbūt, truputį ironijos. Nes jis tave pažįsta geriau nei manai.
Ir kai ateis laikas naujam šalmui – rinkis jį ne tik pagal dizainą ar kainą. Rinkis tą, kuris taps nauju tylos ir laisvės liudininku. Nes kiekvienas šalmas – tai dar neparašyta istorija, kurioje visada esi pagrindinis herojus.
