Jaunoji karta: tinginiai ar darboholikai?

Rasa JAKUBAUSKIENĖ

Pasibaigus mokslo metams dalis paauglių ir jaunuolių ieško galimybių užsidirbti. Lietuvos įstatymai leidžia įdarbinti vaikus nuo 14 metų. Valstybinė darbo inspekcija bei Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba pabrėžia, kad vaikų ir paauglių darbas yra griežtai reglamentuojamas įstatymais ir tai yra skirta apsaugoti vaikus nuo išnaudojimo bei darbo, kuris gali būti pavojingas jų sveikatai.

Tik ar toks vaikų saugojimas nuo darbo, kuris ateityje taps jų pragyvenimo šaltiniu, nedaro jiems meškos paslaugos? Ar nuolat apkraudami darbdavius įvairiais įstatymais ir saugikliais neatgrasome jų nuo paauglių ir nepilnamečių jaunuolių priėmimo į darbą? Jau dabar teigiama, kad jaunimas mieliau renkasi laisvalaikį prie ekranų nei stengiasi užsidirbti ir pajusti pinigų vertę. Taip pat vis dažniau kalbama, kad jaunoji karta nori greitų ir lengvų pinigų su mažai įdėtų pastangų.

„Rinkos aikštės“ kalbinti Kėdainių krašto ūkininkai sako, kad būtent dėl perteklinės vaikų apsaugos suteikti jiems darbą yra daugiau bėdos nei naudos. Be to, pastebima, kad ir pats jaunimas šiais laikais rodo mažai iniciatyvos ir noro vasaros metu užsidirbti papildomų pinigų.

Tačiau Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Socialinių mokslų fakulteto Sociologijos katedros vedėja doc. dr. Jurga Bučaitė-Vilkė su tokia nuomone nesutinka ir teigia, kad jaunoji karta, atvirkščiai – kelia sau pernelyg didelius reikalavimus ir ant savo pečių yra užsidėjusi labai didelę naštą.

Per daug biurokratijos

Kėdainių krašto ūkininkų sąjungos pirmininkas Dainius Sabulis sako, jog pastaruoju metu sezoniniam darbui įdarbintų nepilnamečių jo ūkyje nepamatysime.

„Paauglių įdarbinimo tvarka sudėtinga, galėtų viskas būti paprasčiau. Pagal dabar galiojančius įstatymus, priėmus vaiką į darbą, neduok Dieve, rinkdamas kokius akmenis netyčia užsimes jį ant kojos – tada bus daugiau bėdos nei naudos, – aiškino ūkininkas. – Taip pat labai daug kitų biurokratinių reikalavimų, kurie atima nemažai laiko. Pavyzdžiui, jei norėčiau įdarbinti paauglį rinkti akmenis, kasdien reikėtų pildyti kažkokius kvitus. Tiesą pasakius, tiksliai net ir nežinau visų detalių, nes pastaruoju metu su tuo nesusidūriau.“

D. Sabuliui antrino ir buvęs Kėdainių krašto ūkininkų sąjungos pirmininkas Virmantas Ivanauskas: „Šiuo metu per dideli reikalavimai, todėl tokia praktika neužsiimu.

Yra kas nori dirbti, ypač, kai prasideda atostogos. Bet sunku rasti darbą, kuris nepilnamečiams pagal numatytus įstatymus nebūtų pavojingas ar per sunkus. Negalima sakyti, kad jaunimas nenori dirbti, yra visokių žmonių, bet sistema tokia, kad paprasčiausiai negali duoti jiems tinkamo darbo“.

UAB Aristavos ūkio direktorius Darius Staškus teigė, jog anksčiau nepilnamečių įdarbinimo praktika ūkyje buvo taikoma, tačiau pastaruosius kelerius metus tiesiog neatsiranda norinčių dirbti.

„Jeigu kas nors nori, taikome tokią praktiką. Tačiau paskutiniu metu, gal jau kokius 6–7 metus, paprasčiausiai nėra norinčių dirbti paauglių ar nepilnamečių. Gal esame per daug nutolę ir jaunimui iš miesto per sudėtinga atvažiuoti iki mūsų, – svarstė D. Staškus. – Nežinau, sunku pasakyti, nes paprasčiausiai jo nėra. Tačiau, jeigu būtų norinčių, tikrai priimtume. Visokių darbelių yra: žolės pjovimas, trimeriavimas, akmenų rinkimas.

O dėl biurokratinių dalykų anksčiau jokių problemų nekildavo.“

Tėvai neskatina dirbti

D. Sabulis taip pat pastebėjo, kad net ir esant galimybei, jaunimas dirbti sunkių ūkio darbų nesiveržia.

„Miestelis nuo mūsų yra nutolęs apie tris keturis kilometrus. Jaunimui tai jau yra nepatogu, nelabai nori vasarą dirbti. Aš pats nesu dar senas, man trisdešimt metų, prisimenu, kad mes, būdami paaugliai, nepilnamečiai, ieškodavome, kur dirbti.

Trys keturi kilometrai nėra toks didelis atstumas, kurio negalima būtų nuvažiuoti dviračiais. Dažnai pastebima, kad patys vaikai nenori dirbti, o tėvai nespiria į minkštąją ir nevaro į darbą. Visi turi kompiuterius, telefonus, aišku, taip yra lengviau nei darbus dirbti.

Mes, būdavo, jei nori motoroleriui benzino užsipilti, žolę pjauni ar važiuoji vasarą pas tėvą ir dirbi. Niekas neklausdavo, ar nori dirbti, mes prašydavome, kad leistų dirbti“, – savo patirtimi dalijosi ūkininkas ir svarstė, kad viskas gal būtų paprasčiau, jei būtų mažiau biurokratijos: „Turi dabar labai kruopščiai sekti, žiūrėti, kokį darbą gali duoti nepilnamečiui, kokio ne. Kartais paaugliai net ir už dvidešimtmečius stipresni būna… Čia tikrai anekdotas. Kaip tada tuos vaikus išmokyti dirbti? Pats turiu dvimetį sūnų ir jau nuo mažumės stengiuosi pratinti jį prie darbo“.

Dirba nuo pirmo kurso

Doc. dr. J. Bučaitės-Vilkės nuomone, paauglių įtraukimas į darbo rinką priklauso nuo ekonominės veiklos sričių ar teritorijos.

„Tarkim, Palangoje, Šventojoje vasarą jaunuolių, kurie uždarbiauja, yra daug. Tikriausiai tie jaunuoliai, kurie turi tėvų pritarimą, renkasi tokį darbą, kuris jiems atrodo patrauklesnis, pavyzdžiui, kurorte pardavinėti suvenyrus. Tačiau yra kitų sezoninių darbų, tarkime, žemės ūkyje ar kitose šalies teritorijose (mažesniuose miesteliuose), kurie siejasi su sunkiu fiziniu darbu ir nėra tokie patrauklūs kaip, pavyzdžiui, kurortuose.

Manau, yra nemažai tėvų įtakos, ar nepilnametis dirbs, ar ne, bet dalis šeimų iš tiesų turi daugiau pajamų ir nepastūmėja vaikų uždarbiauti“, – svarstė VDU docentė.

Ji pasidalijo savo praktika, kuri rodo, kad vos studijas pradėję jaunuoliai, ieškosi darbo ir tik dėl to, kad galėtų pragyventi.

„Pavyzdžiui, mūsų studentai jau būdami pirmakursiai ar antrakursiai turi darbus, nors studijos dėl to labai kenčia, bet net 80 proc. jų dirba. Ir ne tik dėl to, kad jiems neužtenka pinigų pragyvenimui, bet tai yra tapę jau socialine norma, kad studentas turi dirbti, – apie jaunų žmonių gyvenimą pasakojo J. Bučaitė-Vilkė. – Jaunimas dabar labai siekia būti savarankiškas, turėti ekonominę nepriklausomybę, jeigu tai leidžia darbo rinkos galimybės, o jos iš tiesų leidžia, nes turime daug laisvų darbo vietų, kur reikalinga mažesnė kvalifikacija.“

Pateikusi minėtą pavyzdį pašnekovė nesutiko, kad tinginiais kartais pavadinami jaunuoliai tokie ir yra.

„Sakyčiau, tai yra kartų skirtumas ir kitoks požiūris į įvairius įsipareigojimus. Pavyzdžiui, mūsų ar vyresnei kartai vertybė yra darbas, lojaumas, atsidavimas, autoritetas, kantrybė, o jaunesnei kartai svarbios visai kitos vertybės. Jie kalba apie savirealizaciją, pagarbą jiems, jų poreikių vertinimą, o ne apie tai, ką jiems liepė šeima ar aplinka“, – aiškino sociologė ir pridėjo, kad jaunoji karta yra kitokia: „Ką reikia, jie tą padaro, tik naudoja kitus įrankius. Aišku, labai daug reikalauja, jiems norisi dinamikos, nepakenčia monotonijos, autoriteto, siekia, kad būtų paisoma žmogaus teisių. Yra skirtumų, bet jie, manau, sąlygoti technologinių, informacinės visuomenės pokyčių“.

Kelia sau didelius reikalavimus

VDU docentė pabrėžė, jog netiesa, kad nuolat telefonuose naršantys ir virtualų gyvenimą dažnai gyvenantys jaunuoliai užaugs tinginių karta, kurios ateityje laukia prapultis.

„Jeigu pažiūrėtume į startuolius, įvairius verslo inkubatorius, juose yra daug jaunų žmonių, kurie dirba su bendraminčiais. Neseniai kalbėjau su kolegomis iš Informatikos fakulteto, ten jau nuo pirmo kurso kone visi yra dirbantys pagal specialybes. Įmonėms tokių žmonių reikia, – kalbėjo J. Bučaitė-Vilkė. – Sakyčiau, jie kelia sau gal net pernelyg didelius reikalavimus ir užsidėję labai didelę naštą: nori ir studijų nepraleisti, dalykus atsiskaityti, ir kartu darbdavio reikalavimus išpildyti.“

Sociologės vertinimu, tokį jaunosios kartos elgesį skatina vartojimo standartas, didelę įtaką daro socialiniai tinklai, kuriuose dažnai viskas būna pateikiama itin gražiai, bet nebūtinai tikroviškai.