Išvyka į pafrontę vos nesibaigė tragedija
Eldorado Butrimo nuotraukų koliažas
Eldoradas Butrimas, specialiai „Rinkos aikštei“ iš Charkovo
Atsitiktinai susipažinęs su Charkovo policijos Ekonominių nusikaltimų skyriaus viršininku Genadijumi Baškirovu įsiprašiau, kad nuvežtų į pafrontėje esantį Charkovo mikrorajoną Saltovką.
Mat šisai prasitarė, kad ten turi butą, į kurį grįžta miegoti retai, nes dažniausiai nusnūsta darbe ar pas kolegas. Policininkai karo metu dirba ištisą parą, be to, jų būstinė yra susprogdinta, tad renkasi vis į kitas vietas, kad Rusijos raketos naujos vadavietės vėl nesusprogdintų.
Saltovkos mikrorajonas yra pats didžiausias ir naujausias miegamasis rajonas Charkove, kuriame iki karo gyveno apie pusę milijono žmonių arba šeštadalis Lietuvos.
Rajonas yra šiaurinėje miesto dalyje, nutolusioje 25 km nuo Rusijos sienos, todėl jau pačią pirmą karo dieną agresoriai šį rajoną ėmė intensyviai bombarduoti. Kilo siaubinga panika, tie žmonės, kurie turėjo nuosavas mašinas, visu greičiu su šeimomis išskuodė kuo toliau.
vadovas prie vairo./Eldorado Butrimo nuotr.
Jauni ir sveiki ėmė bėgti į miesto centrą, senesni, bet dar turintys jėgų traukė slėptis į metro požemius, kurie siaubingai persipildė. 12–24 aukštų namai po kelių bombardavimo parų apgriuvo, suskilinėjo, liko be langų ir durų, be šildymo, vandens ir elektros.
Kai kuriuose namuose, nepaisant visų pavojų, liko gyventi po kelis senolius, žmones su ligoniu giminaičiu ar šiaip užsispyrėliai, kurie maistą gaminasi ant laužo lauke, gyvena pusbadžiu, nes humanitarinė pagalba pasiekia retai.
Dar blogesnė padėtis tų asmenų, kurie nesugebėjo pabėgti iš namų, atsidūrusių susišaudymų epicentre. Vieno iš tokių namų rūsyje jau mėnesį gyvena aštuoniolika žmonių, čia susispietusių iš kelių aplinkinių daugiaaukščių.
Nusibodo, mes jau ant išsekimo ribos, jei jūs iš Lietuvos, iš NATO šalies, pasakykit, kada šitos kančios baigsis?
nevilties iškankinti ukrainiečiai
Kartu jiems drąsiau, kartu gali pagelbėti vieni kitiems, padrąsinti. Žmonės papasakojo, kad rūsyje šalta ir drėgna, kad miega apsivilkę keliolika rūbų, o sušilti eina į lauką saulutėje ar prie laužo.
Tačiau į lauką išeiti gali tik tada, kai aprimsta bombardavimai. Mūsų atvykimo išvakarėse bombardavimai esą buvo tokie intensyvūs, jog atrodė, kad dega visas dangus.
Tą rytą bombardavimai irgi esą vyko be perstojo, bet žmonės buvo tiek alkani, jog, nebodami skeveldrų pavojaus, nusprendė virti ant laužo sriubą. Paklausius kokią, atsakė, jog pavadinimo nežino, nes į ją sumeta visas liekanas, kokias turi.
Nusileidus apžiūrėti į rūsį, kuriame jie gyvena, kūnu nuėjo šiurpuliai pamačius sąlygas. Be vandens, be elektros, be tualeto, apšildymo, ir sugebėjo ištverti šalčius, kurie naktimis nukrisdavo iki minus dvidešimt.
Vienoje rūsio patalpoje gulėjo neįgali mergaitė, jau visą mėnesį nemačiusi lauko šviesos, o kitoje – sunkiai kosėjanti moteris, kuriai čia įkalinti asmenys užsakė vaistų, bet jų nesulaukia.
„Nusibodo, mes jau ant išsekimo ribos, jei jūs iš Lietuvos, iš NATO šalies, pasakykit, kada šitos kančios baigsis?“ – klausė nevilties iškankinti žmonės.
Nemelavau, nepasakiau nieko guodžiančio, vien nuleidęs akis sušnibždėjau, kad nežinau.
x
Išvyka į Saltovką mūsų trijulei galėjo baigtis tragiškai. Tą dieną G. Baškirovas į Saltovką vežė ten gyvenantį savo vaikystės draugą Igorį, o kartu pasiūlė ir man nuvykti.
Artėjant prie Saltovkos pakelėje matėsi vis daugiau apgriuvusių namų. Tokie namai šiaip čia nieko nebestebina, nes apie penkiolika procentų gyvenamųjų namų mieste jau yra susprogdinta.
į miestą./Eldorado Butrimo nuotr.
Tačiau Saltovkoje situacija ima keistis, aplinkui daugėja apgriuvusių namų, o iš vieno kito dar rūksta dūmai, nes raketos į juos pataikė tą naktį. Mikrorajono viduryje jau nebeveikė jokios parduotuvės, o visi namai buvo tušti, nes nuo bombų sprogimų išdužo langai, suskilinėjo sienos, pradingo elektra, nebeveikė kanalizacija ir čia gyventi tapo labai pavojinga.
Kadangi bombardavimų pusvalandį nebesigirdėjo, G. Baškirovas nusprendė surizikuoti ir nuvežti mane į šiaurinę Saltovką, netoli už kurios ir prasideda fronto linija.
Ten važiuojant staiga šalia pasigirdo keli driokstelėjimai, priekyje pasimatė kažkas didelio degančio, o dešinėje pusėje pastebėjom ant daugiaaukščio namo rūkstančius dūmus.
Įtaręs kažką negero G. Baškirovas nusprendė sprukti iš čia, ir staiga pasuko mašiną dešinėn į kelią miesto centran. Iš karto po to už kokių keturiasdešimt metrų sprogo viena bomba, o visai arti, už kokių dešimt metrų, nukrito dar viena.
Laimei, ši nesprogo. G. Baškirovas vėliau paaiškino, jog nesprogusios bombos dažniausiai palieka maždaug metro gylio ir metro pločio duobę asfalte, tačiau pataikius į mašiną vis vien būtume visi trys žuvę.
Policininkas prasitarė, jog per šį karą išgyveno ne vieną pavojingą situaciją, tačiau pirmą kartą buvo taip arti mirties, ir pareiškė, jog nuo šiol švęs du gimtadienius.
G. Baškirovas spėjo, jog rusų kariai galimai specialiai apšaudė mus, nes važiavom džipu, panašiu į oficialų policijos.
Policininkas dar prasitarė, jog prasidėjus karui negalėjo dvi savaites užmigti nuo bombardavimų garsų, o dabar jau šiaip ne taip užmiega. Vyras spėjo, kad po šiandienos įvykio vėl nebegalės naktimis miegoti išgirdęs bombardavimus.
Atsisveikindamas G. Baškirovui pasakiau, kad jis tapo nauju mano broliu, likimo broliu. Jisai pakartojo mano žodžius ir stipriai apsikabinome.
Nueidamas pastebėjau policininko akyse ašaras. Nedaug, gal dvi, o mano akyse jų buvo daug.
