Išvadavo apie pusę tūkstančio gyvenviečių

Eldoradas Butrimas, specialiai „Rinkos aikštei“ iš Vilhivkos, Charkivo sritis

Ukrainos kariuomenė per rugsėjo pradžioje prasidėjusį puolimą atsikovojo beveik visą Charkivo regioną, o iš okupacijos išvadavo apie pusę tūkstančio gyvenviečių.

Perskaitęs, kad vienas iš labiausiai nukentėjusių kaimų tame regione yra Vilhivka, kuri yra vos trisdešimt kilometrų nuo Charkivo, nusprendžiau ten nuvažiuoti. Juolab kad prieš savaitę iš regiono centro į Vilhivką ėmė kursuoti mikroautobusas.

Nuvykęs mėlynos spalvos metro linija iki galutinė stotelės pavadinimu „Industrinė“ atsistojau į žmonių, laukiančių mikroautobuso, eilę. Kadangi laukti reikėjo visą pusvalandį, ėmiau klausinėti pakeleivius apie Vilhivką ir kas ten dėjosi per okupaciją.

„Jei norit sužinoti, kaip buvo baisu, užeikit į va aną barą ir užkalbinkit padavėją Natašą, ji gyvena Vilhivkai pavaldžiame Stepanki kaimelyje ir neteko sūnaus per bombardavimą“, – pasakė viena moteris.

Internete pasitikrinęs sužinojau, kad Stepankuose prieš karą gyveno 150, o Vilhivkoje du tūkstančiai žmonių.

Bare užkalbinau padavėją, kuri atrodė panaši į žmonių nupasakotą Natašą.

„Taip, tai mano sūnus Dima žuvo, bet žinot, aš apie tai vis nesugebu nesijaudindama kalbėti, bijau, kad vėl apsiverksiu ir pro ašaras neįstengsiu aptarnauti klientų“, – sakė Ketler pavarde prisistačiusi Nataša.

Po kelių svarstymo minučių moteris visgi sutiko trumpai šnektelti ir už baro kampo užsirūkiusi cigaretę ėmė pasakoti.

„Rusijos kariams įžengus kas dieną vyko įnirtingi susišaudymai su Ukrainos kariuomene. Buvome priversti gyventi rūsyje, o į tualetą išdrįsdavome bėgti tik aptilus griausmams. Tą dieną sužinojome, kad bus leista savanoriams atvežti maisto, todėl nuskubėjome į kaimelio centrą prie atvykusios mašinos.

Einant staiga ausyse suspengė kurtinantis sprogimas ir, pritūpusi už tvoros, ėmiau skambinti jaunėliam sūnui, kad bėgtų į slėptuvę, o sūnus ir sako: „Mama, skeveldra pataikė į Dimą, jis nebegyvas…“

Aš klykdama pašokau nuo žemės ir nepaisydama sprogimų ten nubėgau. Pamačiau, kad jo krūtinėje žioji skylė ir nualpau“, – pasakojimą baigė Nataša.

Moters skruostais ėmė riedėti didžiulės ašaros ir mano paduota servetėlė akimirksniu peršlapo. Nataša daugiau nieko nebeįstengė pasakoti, tačiau vėliau atsiuntė dvi nuotraukas: žvejoti mėgusio 32 metų sūnaus su pagauta lydeka ir dvejų našlaitėmis tapusių jo dukrelių.

„Gerą kryptį pasirinkot, pamatysit baisių vaizdų“, – pasakė Rustamo vardu prisistatęs vairuotojas, kai atsisėdau šalia jo.

„Mes iš Charkivo išvažiuojame plentu, kuris eina į Čuhujivo miestą, aplink kurį yra įsikūrusios karinės Ukrainos bazės. Tai va, plento dešinėje pusėje esančios gyvenvietės, vienoje iš kurių ir aš su šeima gyvenu, liko okupantų neužimtos, o visi kaimai kairėje pusėje buvo užgrobti“, – trumpai drūtai nusakė Rustamas.

Vairuotojas džiaugėsi, kad jo kaimas nebuvo okupuotas, mat būtų tekę antrą kartą palikti namus ir bėgti. Šis Gruzijos pilietis iš gimtojo kaimo Abchazijoje gavo sprukti prieš trisdešimt metų, kai Rusijos kariuomenės padedami abchazai ėmė žudyti ir varyti gruzinus lauk.

Kadangi nuo Charkivo iki Rusijos sienos yra tik apie keturiasdešimt kilometrų, į priemiesčio gyvenvietes okupantai įžengė jau pirmą karo dieną. Ukrainos kariuomenei pavyko Maskvos puolimą sustabdyti, o po mėnesio ji priešą sugebėjo nustumti kiek tolėliau.

Vilhivka buvo viena iš tų gyvenviečių, iš kurių okupantai buvo išvyti jau po mėnesio, tuo tarpu arčiau Rusijos esančios vietovės buvo išvaduotos tik po pusmečio. Okupacijos mėnuo Vilhivkai virto pragaru, nes mūšiai čia vyko be protrūkio, o per vasario šalčius žmonės liko be šildymo ir elektros.

„Rūsyje buvo taip šalta, jog mano penkiolikametei dukrai Angelinai ėmė tinti kojos. Išsigandau, kad netektų amputuoti pirštų“, – pasakojo Viktorija Jaščenko.

Nuo baisių šalčio pasekmių moterį su dukra ir mama išgelbėjo kaimynai, pakvietę miegoti jų rūsyje, kuriame buvo pasidarę malkomis kūrenamą krosnį.

Į minėtą kaimynų namą vėliau pataikė raketa, tačiau tada jame niekas nebegyveno, nes beveik visi miestelio gyventojai buvo išsibėgę.

„Aš irgi paskambinau broliui, kad atvyktų mus išvežti, nes mamai iš streso ėmė šokinėti spaudimas, blogai su širdimi pasidarė“, – pasakė Viktoria.

Viktorija vos nežuvo pirmą karo dieną, kai, einant pagrindine gatve į parduotuvę, staiga į miestelį įsiveržė okupantai, o keliu ėmė važiuoti ilga tankų kolona. Moteris vos suspėjo nušokti į griovį, nes vienas tankas būtų ją pervažiavęs.

„Mačiau aš jų kareivius, labai jauni, tačiau dauguma ne europietiškos išvaizdos“, – pasakojo moteris.

Viktorija kovo 10-ąją su dukra ir mama buvo išgabentos pas gimines į saugesnį kaimą, o kovo 27 dieną jų namą sugriovė ukrainiečių karių raketa. Čia jie šovė todėl, kad į namą buvo įsikraustę okupantai, kurie iš į kiemą atsivežto minosvaidžio šaudė į Charkivą.

„Jei galit, paprašykit, kad kokia nors Lietuvos įmonė ar verslininkas pagelbėtų, nes namas per bombardavimą sudegė ir su dukra, kuri serga lengva autizmo forma, esam priverstos glaustis lauko virtuvėje. Ši išmuštais langais ir nešildoma, o lėšų remontui neturiu jokių, nes darbo čia nebėra“, – maldavo moteris.

Ukrainiečių raketa susprogdino ir trisdešimtmetės Tatjanos Griško namą, kuriame įsikūrę okupantai irgi iš kiemo šaudė į Charkivą.

„Namą su vyru patys pasistatėme vos prieš penkerius metus, viskas čia buvo nauja, todėl namo labai gaila. Teks kurtis iš naujo, o lengva nebus, nes respublikinė valdžia vargu ar sugebės visiems nukentėjusiems suteikti skubią ir reikiamą paramą“, – abejojo mergina.

Mano apsilankymo Vilhivkoje metu čia buvo atvykę ir kelios inspektorių grupės iš Charkivo. Vieni surašinėjo gyventojų patirtus nuostolius, o kiti karu su inžinieriais darė susprogdinto tilto matavimus ir planavo jo atstatymo darbus.

Šį bei dar vieną tiltą Vilhivkoje susprogdino patys ukrainiečių kariai, taip siekę sustabdyti okupantų puolimą.

„Ukrainiečių kariai neturėjo kitos išeities, privalėjo šaudyti į savo piliečių namus, nes okupantai juose slėpėsi ir iš kiemų leido raketas į mūsiškius“, – sakė 76 metų Vasilijus Vandenka.

Šis vyriškis buvo vienas vos iš keliolikos Vilhivkos žmonių, kurie nepabėgo per okupaciją iš šios gyvenvietės ir sulaukė išvadavimo.

„Mane vaikai norėjo išsivežti į Lenkiją ar Vokietiją, bet pasakiau: esu ligotas ir silpnas, jei bus lemta, tai mirsiu čia, o kaimyno paprašiau, kad žuvus mane palaidotų kieme po obelim“, – sakė V. Vandenka.

Vyriškis dėl ligotų kojų neįstengė leistis slėptis į rūsį, tad per bombardavimus guldavosi į lovą, o sprogimams trumpam aprimus eidavo į gatvę apsižvalgyti.

V. Vandenka matė, kaip išbadėję šunys gatvėje draskė gulinčius okupantų karių lavonus ir regėjo, kaip iš slėptuvės gretimame name į ligoninę buvo išvežti du vyriškiai.

Jie bei dar du asmenys buvo iš rūsio pakilę parūkyti, kai į kiemą atskrido iš lėktuvo paleista bomba. Šios skeveldra vienam vyriškiui pataikė į pėdą, o kitam į lyties organą.

Pastarasis šešiasdešimtmetis gretimo kaimo gyventojas po paros ligoninėje mirė, o jo draugui buvo amputuota pėda.

„Žuvo ir viena mūsų septintokė, Rita iš Stepankų kaimelio“, – liūdnai pasakė gatvėje sutikta vidurinės mokyklos direktorė Svetlana Serikova.

Pedagogė papasakojo, kad mergaitė kartu su tėvais mašina bėgo iš čia, kai atskridusi bombos skeveldra perkirto paauglės galvą.

Vilhivkų mokykla kitąmet turėjo minėti pastatymo penkiasdešimtmetį, todėl karo išvakarėse buvo kapitaliai suremontuota ir perdažyta, tačiau vaikams pasimokius vos kelis mėnesius sudegė.

Okupantų kariai miegojo antrame mokyklos aukšte, o pirmame buvo įrengę šaudmenų sandėlį, kuris po ukrainiečių šūvio sprogo. Mokykla tapo netinkama atstatymui.

Direktorė aprodė sudegusią aktų salę bei klases, šiose ant grindų mėtėsi apdegę vadovėliai ir stalų bei kėdžių liekanos.

Iš viso per okupaciją žuvo keliolika gyventojų, per mūšius žuvo čia ir keliolika ukrainiečių bei per 60 okupantų karių. Okupantų talkininku tapo vienas buvęs direktorės auklėtinis, kuris agresoriams nurodė slaptus pravažiavimus po to, kai buvo susprogdinti tiltai. Kolaborantui pasprukti su rusų kariais kartu nepavyko, jis suimtas.

„Nejaukiai simboliška, jog per mūšius namai labiausiai nukentėjo Taikos, Jaunimo ir Ukrainos gatvėse, o pastarojoje beveik neliko nesugriautų pastatų“, – pasakė direktorė.

Mokyklai išgelbėti pavyko tik penkiolika nešiojamųjų kompiuterių, kuriuos, prasidėjus karui, ūkvedys vienoje klasėje gudriai paslėpė ir okupantai jų nerado.