Knyga „Aš esu Vanagas“ atvėrė didingus ir tragiškus Lietuvos istorijos puslapius

Istoriko dr. Arvydo Anušausko knygos „Aš esu Vanagas“ pristatymas sulaukė didelio žiūrovų susidomėjimo ir ne vieną paskatino nerti gilyn į nesenos, skaudžios ir didingos Lietuvos istorijos puslapius, kurie vis pildomi, liudijami amžininkų ir įvykių dalyvių lūpomis.

„Rašydamas knygą, nekonkuravau su Adolfo Ramanausko memuarais, – pabrėžė istorikas. – Skaitytojas visada gali pradėti nuo partizano vado prisiminimų, nes svarbu suprasti kontekstą.“

Dalis legendinio partizanų vado Adolfo Ramanausko-Vanago (1918–1957) vienuolika metų trukusios kovos su ginklu rankose prieš sovietinę okupaciją istorijos yra užfiksuota jo paties prisiminimuose, rašytuose 1952–1956 metais. 1991 m. A. Ramanausko-Vanago atsiminimai „Daugel krito sūnų“ išleisti jo dukros Auksutės Ramanauskaitės-Skokauskienės pastangomis. Ji nenuilstamai liudija savo tėvų gyvenimo istoriją, kuri yra ir neatsiejama Lietuvos kovų už laisvę istorija. Unikalūs, autentiški, talentingai parašyti Adolfo Ramanausko-Vanago memuarai plačiajai visuomeninėje prieinami ir internetinėje erdvėje. Knygos apie legendinį partizanų vadą centre yra surinkti tie faktai, apie kuriuos pats Adolfas Ramanauskas-Vanagas nebegalėjo papasakoti pats: tai būtent jo paieškos, sulaikymo, kankinimo, tardymo eiga. Knygoje nagrinėjama ir ligi tolei mažai tyrinėta Birutės Mažeikaitės-Ramanauskienės byla.

Pelnęs pagarbą ir pasitikėjimą

A. Anušauskas primena, kad A. Ramanausko-Vanago veikla koncentravosi Dzūkijos krašte ir įdėmiau žvilgteli į A. Ramanausko-Vanago savybes, padėjusias pelnyti partizanų ir jų vadų pagarbą ir pasitikėjimą.

„Būdamas vadu, A. Ramanauskas-Vanagas aplankydavo kiekvieną dalinį asmeniškai. Nepaisydamas pasalų, persekiojimų, išdavimų, nuolatos knibždančių saugumo agentų, du kartus per metus jis aplankydavo jam pavaldų dalinį ir su kiekvienu kovotoju turėdavo progos susitikti.

Partizaninėje spaudoje A. Ramanauskas-Vanagas parašė daugybę tekstų, piešdavo karikatūras. Daugelis prisimena tokiais atvejais išskirtinį jo bruožą: tai buvo žmogus, turėjęs išskirtinį, savitą humoro jausmą ir net tokiomis sąlygomis sugebėdavęs juokauti.

Jisai taip pat organizavo dokumentų rinkimą apie okupantų nusikaltimus, bolševikinį terorą. Tai yra svarbūs liudijimai, išlikę iki šių dienų.

A. Ramanauskas-Vanagas labai griežtai bausdavo už nusikaltimus pačius pasipriešinimo dalyvius. Jeigu kas įvykdydavo nusikaltimą, žinodavo: kad ir koks švelnus beatrodytų Vanagas, jis nubaus labai griežtai. Jis įvedė taisykles, kurios neleido piktnaudžiauti galia. Partizanai skirtingai nuo okupantų turėjo paisyti savo pačių priimtų teisės dokumentų.

1945 m. jisai pasirašė pasižadėjimą, kad laisvės kovose alkoholio nevartos. To paties siekė ir kovotojų gretose. 1949 m. buvo pasiekta, kad 80 procentų Dainavos apygardos partizanų nebevartojo alkoholio. Žmonėms reikėjo kovotojų, kurie skyrėsi nuo stribų. Jie skyrėsi ne tik uniformomis, bet ir įsipareigojimais, tikslais“, – pabrėžė istorikas.

Neeilinės pajėgos

„Ilgainiui A. Ramanauskas-Vanagas liko vieninteliu partizanų vadu, kuris nei pasidavė, nei legalizavosi, nei buvo suimtas, nei nukautas. Būrio, kuopos, bataliono, rinktinės, apygardos ir galiausiai – Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio gynybos pajėgų vadas negalėjo likti „nenubaustas“, – išskirtinį struktūrų dėmesį Adolfo Ramanausko asmenybei grindžia istorikas.

[quote author=“Aut. past.“]Bylos fabrikavimą atkleisti padėjo ir sunkiai įskaitoma rašysena teisme vesti prokuroro neoficialūs užrašai, atkleidžiantys tai, kas vyko teismo salėje. Neretai juose pateikta kardinaliai priešinga informacijai, negu toji, kuri užfiksuota teismo protokoluose.[/quote]

Adolfo Ramanausko-Vanago paieškoms ir sulaikymo operacijai buvo mestos neeilinės pajėgos. Paskutiniaisiais metais prieš suėmimą A. Ramanausko-Vanago ieškojo per kelias dešimtis KGB agentų. A. Ramanauskui buvo paspęsta daugybė spąstų, nuo kurių jis sėkmingai išsisukdavo, sukeldamas dar didesnį struktūrų įniršį. Agentai nuolat mynė jam ant kulnų ir jo slapstymosi vietas susekdavo, tačiau visuomet mėnesiu ar keliais pavėluodami. Paieškoms buvo sudaryta speciali operatyvinė grupė, kuriai vadovavo Rainių žudynių organizatoriai: KGB 4-osios valdybos viršininkas Petras Raslanas ir jos antrojo skyriaus viršininkas Nachmanas Dušanskis.

„Kai kuriems agentams buvo išdalyti ginklai tik su viena užduotimi: sutikus Ramanauską – šauti be jokių kalbų. Buvo siunčiami užminuoti paketai; užminuota spausdinimo mašinėlė. Okupantai turėjo tikslą sunaikinti vadą ir priemonės bei „pašalinės“ aukos visiškai nebuvo svarbu. Partizanai turėjo savo apibrėžtas ribas, tačiau jie kovojo su sistema, kuri jokių ribų nepripažino“, – pažymėjo istorikas.

„1952 m., kai apygardos kanalai buvo perimti saugumo, visur veikė infiltruoti saugumo agentai, Adolfas Ramanauskas-Vanagas nutraukė bet kokius ryšius su fiktyviais pasipriešinimo kovotojais. Struktūrose kilo didžiulis pasipiktinimas žmogumi, kuris niekais vertė visą agentų darbą. Dezinformacijos kampanija suaktyvėjo: buvo skleidžiami gandai, kad A. Ramanauskas atsisakė pareigų, kad jis nebe vadas. Tokie agentų laiškai buvo siuntinėjami į visas apygardas. Gandus apie Vanagą, kaip užverbuotą agentą, pradėta skleisti nuo 1951 m. Aktyviai dezinformacija buvo platinama ir užsienyje, tokią informaciją patikrinti buvo sunku.“

1952 m. liūdnai pagarsėjusiam ir lemiamą vaidmenį A.Ramanausko-Vanago sekimo ir sulaikymo byloje suvaidinusiam agentui „Žinomas“ už saugumo pinigus buvo pastatytas namas ir ketverius metus laukta, kol jame pasirodys legendinis partizanas.

Silpstant pasipriešinimo judėjimui, nutrūkus ryšiams su vadovybe A. Ramanauskas kartu su žmona Birute ir dukra slapstėsi. KGB visas šeimos gyvenimo vietas buvo susekusi, tačiau staiga pametė pėdsakus. Vanagas su žmona atsidūrė Šiaurės Lietuvoje, Rokiškio rajone. Su žmona jie turėjo dokumentus su perklijuotomis nuotraukomis. Yra žinoma, kad gyvendami šiaurės rytų Lietuvoje jie lankėsi Daugpilyje, Rygoje, Šiauliuose, Panevėžyje, Kėdainiuose, Kaune, Vilniuje. Kėdainiečius sudomina faktas, kad legendinis partizanų vadas su žmona lankėsi Kėdainiuose. „Jie lankėsi, buvo turguje“, – įtempto gyvenimo detales mini istorikas.

Vietoves jie pasiekdavo su dviračiais, pakeleivingais automobiliais. Juos atpažinti buvo sunku: Adolfas Ramanauskas iš blondino buvo tapęs brunetu, žmona Birutė iš brunetės – blondine. Tik specialistas būtų atskyręs jų pasus.

Prieš nelemtąją dieną šeima apsilankė Vilniuje pas liūdnai pagarsėjusio agento „Žinomas“ giminaitį, kuris taip pat dirbo struktūrose ir gavo patikinimą, kad keliauti į Kauną saugu. Apsilankę pas minėtąjį agentą Kaune, jie buvo įskųsti ir sulaikyti.

Paskutinio partizanų vado sulaikymas reiškė vieno reikšmingiausių ir skaudžiausių Lietuvos etapų pabaigą.

O tada prasidėjo tragiška, brutali istorijos dalis, paženklinta melo, smurto, kankinimų, sufabrikuotų kaltinimų, kurią pavyko detaliai atkruti.

Sužlugdyta byla ir teismas be teisingumo

Kalinama Birutė Mažeikaitė-Ramanauskienė sužalotą neštuvais nešamą vyrą tikriausiai pamato visai atsitikinai. Pasibaisėjusiai, ištiktai šoko, „visur matančiai kraują“ moteriai atsiunčiama psichiatrų ekspertizė, jos liudijimus siekiant paversti kliedesiais. Kaip ir prižiūrėtojų smurtą, vos nesibaigusi partizano žmonos mirtimi, bandoma maskuoti susižalojimu ir smurtu prižiūrėtojų atžvilgiu. Visgi Birutės Mažeikaitės-Ramanauskienės byla netikėtai žlunga. A. Ramanauskas-Vanagas jos dalyvavimą pogrindinėje veikloje neigė, liudininkų parodymai buvo prieštaringi ir visi moters naudai. KGB nieko negalėjo įrodyti. Kone „svariausiu“ kaltinimu tapo visokeriopos materialiai pagalbos „gaujai“ ir jos „vadeivai“ A. Ramanauskui teikimas. Tačiau ir šis kaltinimas nebuvo patvirtintas.

Vidaus politinės aplinkybės pamažu keitėsi, dalis politinių kalinių grįžo, Stalino kultas smerkiamas. Nuo 1956 m. žmones, vykdžiusius valstybinius nusikaltimus, nagrinėjo nebe karo tribunolai ar karinės prokuratūros, bet aukščiausieji teismai. Teismuose turėjo dalyvauti ir pašaliniai asmenys. Birutės Mažeikaitės-Ramanauskienės advokatas Ovsėjus Levitanas buvo pakviestas išvakarėse. Niekas rimto gynimo iš jo nesitikėjo, tačiau jis sužlugdė KGB bylą. Kai beliko tik paskelbti nuosprendį, nuskambėjo advokato pareiškimas, kuris realiai vertinant bylą ir negalėjo būti kitoks: „Byloje nėra jokių kaltės įrodymų“. Ir iš esmės pusę metų kurpta byla teisme buvo išmesta į šiukšlyną. Teismas grįžta su nauju kaltinamuoju aktu: ji buvo kaltinama, kad slapstėsi, bet saugumui nepranešė, kur slapstosi. Prokuroras prašė 10–ies metų, ji gavo 8-erius metus, paleista po 2-ejų metų. Kalinta Kemerovo, Novosibirsko, Tomsko sričių pataisos darbų lageriuose. Nužudžius Ramanauską, jo žmona sugrįžo į Lietuvą. Tačiau ramybėje palikta nebuvo. Jos dukra prisimena, kaip mamą vis lankydavo Dušanskis ir grasindamas bei įtikinėdamas bandydavo priversti pasmerkti Adolfą Ramanauską, bet ji nesutikdavo.“

Advokatui O. Levitanui „akibrokštas“ nepraėjo be pasekmių. Jam buvo surašyta itin neigiama charakteristika: jis buvo apkaltintas kyšininkavimu, bendravimu su nuteistaisiais.

Vykstant Adolfo Ramanausko-Vanago teismui tokia klaida nebepaskartojo. A. Ramanausko-Vanago advokatu buvo paskirtas profesiniu požiūriu „absoliučiu nuliu“ laikomas, tačiau be išlygų lojalus partinei sistemai Ivanas Zaleckas.

Nors kaltinimai nebūtais nusikaltimais teisme subliuško, tačiau tuometinėje sistemoje jisai negalėjo likti nenubaustas ir nenužudytas, nes buvo vienas pagrindinių sovietinio teroro liudininku: pradedant žudynėmis Klepočių kaime 1944–1945 m. sandūroje, baigiant savo paties kankinimu.

1957 m. lapkričio 29 dieną Adolfui Ramanauskui-Vanagui įvykdyta mirties bausmė.

Klastotės

Dėl A.Ramanausko-Vanago kankinimo KGB kalėjime byla iškelta 1992 m.

„Keista, kad jau nepriklausomoje Lietuvoje vėl atsivertus A. Ramanausko bylą, nekilo klausimų, kaip nukankintas, nevaikščiojantis, nesėdintis, rankos nevaldantis žmogus galėjo pasirašinėti dokumentus. Kai kreipiausi į kriminalistikos ekspertus, jie patvirtino, kad A. Ramanausko byloje parašai buvo klastojami.

Byla buvo gerai pradėta, deja, ją it karštą bulvę pradėjo mėtyti iš prokuroro – prokurorui, nuosekliai gilintasi į jos turinį nebuvo. Apklausiami bylos dalyviai melavo išsijuosę. Visi kaip įmanydami kratėsi inkvizitorių vaidmens, bet bylos dokumentai rodė ką kita. Tačiau pagauti meluojančių nebuvo kam.

Aukščiausio laipsnio pareigūnas, kurį pavyko apklausti Generalinėje prokuratūroje, buvo Leonardas Martavičius, KGB pulkininkas, sovietinio saugumo darbuotojas, atsakingas už agentų smogikų naudojimą, vadovavęs aukščiausio rango partizanų vado paieškoms ir atsakingas už „aktyvių tardymo metodų“ (kankinimų) sankcionavimą. N. Dušanskis, kurio apklausti nepavyko, jį yra apibūdinęs, kaip baisų sadistą. Vieninteliai nuteistieji šioje byloje tapo įsimylėjėlių porelę prie sekamo namo vaidinę agentai“, – detales apie bylą pateikė A. Anušauskas.

Bylos fabrikavimą atkleisti padėjo ir sunkiai įskaitoma rašysena teisme vesti prokuroro neoficialūs užrašai, atkleidžiantys tai, kas vyko teismo salėje. Neretai juose pateikta kardinaliai priešinga informacijai, negu toji, kuri užfiksuota teismo protokoluose.

Pvz., į klausimą apie verbavimą prokuroro užrašuose buvo užfiksuotas atsakymas, „mane verbavo, aš atsisakiau, norėjau būti mokytoju“. Teismo protokole užrašyta: „Mane verbavo, aš sutikau“. Buvo rašoma, ką reikėjo parašyti.

Palaikymas

Prisimindamas knygos gimimo aplinkybes A. Anušauskas pažymi, kad pavadinimas „Aš esu Vanagas“ nėra atsitiktinis. 2017 m. A. Ramanausko-Vanago šimtųjų gimimo metinių išvakarėse, viešojoje erdvėje pasklidus šmeižikiškomis pastabomis – A. Ramanauskas-Vanagas buvo pradėtas kaltini bendradarbiavimu su KGB, teigta, kad jokių kankinimų jis nepatyrė – visuomenėje kilo ir judėjimo palaikančio partizanų vadą banga.

„Būsimiems knygos skaitytojams pateikiau kelis pavadinimus, bet būtent šis sulaukė didžiausio palaikymo. Jis simbolizavo ir solidarumą su žmogumi, kuris sako tiesą, bet pats negali apsiginti“, – sakė knygos autorius.

Įkvėpė archeologiniai tyrimai

Susitikime nuskambėjo klausimas, kokią įtaką knygos pasirodymui turėjo Rūtos Vanagaitės skandalingi teiginiai, kad A. Ramanauskas-Vanagas buvo KGB agentas, nepatyrė jokių kankinimų, ir panašūs N. Dušanskio memuarais paremti tvirtinimai. Istorikas pabrėžė, kad šis skandalas kilo jau vėliau, ir kreipia dėmesį į kitas su A. Ramanausko-Vanago knygos pasirodymu susijusias aplinkybes. Būtent A. Ramanausko-Vanago palaikų suradimo istoriją, kurioje svarbų vaidmenį suvaidino ir žiniasklaida.

„Iš Antakalnyje Našlaičių kapines tyrinėjusių archeologų sužinojau, kad yra dideli šansai surasti slaptus partizanų palaidojimus, nes tuo metu jie rado partizanų sagtį su geležiniu vilku. Akivaizdu, kad eita teisingu keliu.

Archeologams liudininkai papasakojo apie galimą partizanų palaidojimo vietą, bet tolimesniems tyrimams trūko pinigų. Vyriausybė pinigų skirti neskubėjo. Tada aš „paslapčia“ suteikiau informaciją žurnalistui Edmundui Jakilaičiui. Ir tos pačios dienos vakare jau jisai stovėjo su mikrofonu „įvykio vietoje“ ir transliavo viską tiesiogiai. Ir po to viskas pasikeitė: biudžete buvo skirti pinigai, ir palaikai labai gretai buvo surasti ir identifikuoti“, – prisiminė A. Anušauskas.

Atradimų dar bus

Susitikimo su istoriku metu dalyviai teiravosi, ar gali būti, jog netolimoje ateityje bus atrasti ir kitų Lietuvos partizanų palaikai. Juos domino paskutiniojo suimto ir sušaudyto Lietuvos partizano P. Prūsaičio-Lapės palaikų likimas.

„Archeologiniai tyrimai Našlaičių kapinėse yra sudėtingi. Slaptieji palaidojimai yra įterpti tarp kitų palaidojimų. Tačiau kad Našlaičių kapinėse bus surasti ir kitų partizanų palaikai, tikimybė yra labai didelė. Tokia nuomonė pagrįsta patikimais liudijimais. Beje, turbūt jau girdėjote istoriją apie Barboros Žagarietės (XVII amžiuje gyvenusios kilmingos mergelės, ilgainiui pradėtos garbinti kaip šventosios – aut. past.) palaikus. 1963 m. sovietų valdžiai uždarius Žagarės bažnyčią MGB agentas Juozas A. Markulis pagrobė jos palaikus ir išvežė į Vilnių tyrimams. Akivaizdu, kad toliau iš Vilniaus jie taip pat neiškeliavo. Tad, mano nuomone, atradimų dar tikrai bus“, – sakė A. Anušauskas.

Nusikaltę buvo baudžiami

A. Anušauskas savo knygoje apžvelgia ir skaudžių diskusijų sukeliančią judėjimo pusę.

„Vykstant karui įsijungdavo ir pavieniai abejotinos reputacijos žmonės (…). Prisišliejusių prie pasipriešinimo ir įvykdžiusių nusikaltimus laukė pačių partizanų teismas“, – savo knygoje rašo jis ir pateikia medžiagą iš A. Ramanausko tardymo protokolo. Tardytojas, matydamas, kad nepeš norimos informacijos (Ramanauskas-Vanagas pasakojo apie MGB provokatorių, įsiliejusių į partizanų būrį nusikaltimus), leido Vanagui papasakoti apie partizanų nuteistus nusikaltėlius.

„A. Ramanauskas prisiminė 1945 m. Ryliškės apylinkėse už moterų prievartavimus nuteistą buvusį partizaną. Patikrinus Kazimieraičio rinktinės sveikatos būklę, buvo nustatyta, kad Studentas, Tankistas ir Vyturys sirgo sifiliu. Tuomet ir nustatyta, kad jie plėšė žmones, o Studentas kai kuriuos net nužudydavo, paskui parduodavo turtą ir už tuos pinigus gerdavo. Visi trys buvo nuteisti partizanų teismo ir sušaudyti“, – fiksuota tardymo protokole.

Istorija, kuri nebus pamiršta

Galinis knygos viršelis – labai iškalbingas. Ant jo matome Adolfo Ramanausko nuotrauką su dukrele Auksute. Už savo dukros likimą ir laisvos šalies ateitį A. Ramanauskas-Vanagas kovos iki pat paskutinės gyvenimo minutės. 1948 m. partizanų šeimoje gimusi mergaitė visą savo vaikystę praleido slapstydamasi, iš pradžių su močiute, vėliau – su abiem tėvais.

Kai jos tėvai buvo sulaikyti, jai buvo aštuoneri metai.

„Šią dalį prisiminimų iš kovos dėl laisvės laikotarpio skiriu savo mažytei dukrelei Auksutei (…). Mano troškimas yra matyti arba, jeigu jau būtų lemta savo gyvybę paaukoti kovoje dėl Lietuvos laisvės, tikėtis, kad ateityje, kai Lietuva gyvens nepriklausomą gyvenimą“, –dedikaciją dukrai įrašė partizanų vadas.

Pasigirsta nuomonių, kad manipuliuojant šeima lengviausia paveikti priešininkus, norėdami apsaugoti artimuosius, jie tampa labiausiai pažeidžiami. Sunku paneigti. Tačiau kas gi, jei ne patys artimiausieji žmonės, yra patys svarbiausi kiekvieno mūsų gyvenimo ir darbų liudininkai.