Išėjus į pensiją, tuštumos nepajuto – tapo fotografe

Rūta Švedienė

Senjorę Reginą Jasinskienę Kėdainiuose dažnai galima pamatyti, mat ji mėgsta daug vaikščioti ir fotografuoti. Pati sako, kad truputį fotografavo dar dirbdama darželyje „Žilvitis“, nes reikėjo renginių, švenčių nuotraukų, o tapus senjore su fotoaparatu beveik nesiskiria. Būna, kai žmogus išeina į pensiją, pasijaučia lyg atitrūkęs nuo gyvenimo, užsisklendžia, gyvena gana siaurame buitiniame pasaulėlyje. O štai Regina ne tokia − ji labai aktyvi, visuomeniška. Atsiradus daugiau laiko, išmoko profesionaliau fotografuoti, važinėja, eina, laukia tinkamo laiko savo fotografijai. Jai tiesiog įdomu. Galima būtų fotografuojant ir užsidirbti, bet Regina sako, kad to labai nepraktikuoja,  fotografuoja savo malonumui. Dar Regina domisi sportu, tad ir sporto renginius dažnai pafotografuoja. O kokios gi Reginos nuotraukos? Anot Kėdainių fotografų draugijos pirmininkės Aistės Kanapeckaitės-Čerenkovienės, Regina fotografuoja daugiausia gamtą ir ji nuotraukose romantizuota, estetiška, persmelkta nostalgijos. Kai kurie kadrai intriguojantys, apgaunantys žiūrovą, iš pirmo žvilgsnio net nesuprantami. Regina daug fotografuoja ir reportažų. Tai kokybiška ne tik archyvinė, istorinė medžiaga, bet ir informatyvūs kadrai. Regina yra apdovanota puikia fotografine intuicija, ko daugeliui vadinamųjų profesionalių fotografų trūksta. Kita vertus, ji labai vertina patarimus, trokšta žinių, įsiklauso, taiko praktikoje. Regina bando prisiliesti prie įvairių fotografijos žanrų, ieško įdomių sprendimų, drąsiai eksperimentuoja ir jai tikrai gerai sekasi. Labai draugiška, nuoširdi, patikima ir be galo kukli. Kaip sakoma, su tokiu žmogumi galima eiti į žvalgybą.

– Jūs kėdainietė?

– Taip, kėdainietė, čia gyvenu visą gyvenimą. Baigiau 2-ą vidurinę, dabartinę „Atžalyno“ mokyklą.

– Dabar Jūs  jau keleri metai išėjusi į pensiją, o kur dirbote anksčiau?

– Dirbau vaikų darželyje „Žilvitis“ nuo pat jo įkūrimo. Pradžioje direktoriaus pavaduotoja-vyr. auklėtoja, o paskui direktore.

– Kiek metų jau nebedirbate?

– Penkeri.

– Pasiilgstate vaikų?

– Aišku. Ypač tada, kai ateina ruduo, Rugsėjo 1-oji, Mokytojų diena. Bet aš labai džiaugiuosi, kad kolektyvas manęs neužmiršta, visada pasveikina, aplanko ir Kalėdų proga, ir gimtadienio. Nesu atitrūkus, apsilankau darželyje kartais, pabendraujam, pasikalbam. Žinau jų džiaugsmus ir bėdas.  Darbuotojų daug pasikeitusių, bet yra ir senųjų dar.

– Kaip Jums atrodo, kaip tie darželiai keičiasi?

– Mūsų buvo visai kitokie tikslai, kiti nuostatai ir reikalavimai. Viskas yra pažengę pirmyn, inovatyviau. Viskas gerėja. Labai sustiprėjo materialinė bazė. „Žilvitį“ renovavo, dabar ir pastatas gražus, ir šilta viduje, vaikams ir auklėtojams smagiau.

– Kas Jūsų prisiminimuose teigiamo apie darbą darželyje?

– Mes buvome vieni iš pirmųjų, kurie pradėjo vykdyti tarptautinius projektus. Turėjome galimybę pažinti kitų šalių švietimo sistemą, mokymo, auklėjimo metodus, kultūrą. Tais laikais tai buvo didelis žingsnis, proveržis. Mes ir Profesinio rengimo centras su direktoriumi Dangiru Kačinsku pralaužėme tuos ledus.

Dabar jau daug kas vykdo tokius projektus, nebenustebinsi, o tais laikais tai buvo naujovė. Man buvo smagu, kad mūsų darbuotojai galėjo išvykti į užsienį pasisemti gerosios patirties. Ir mes perduodavome savo pedagoginę patirtį. Tarptautinių projektų susitikimai skatino tobulėti, ieškoti naujovių ir jas taikyti darbe. Ir dabar darželis tęsia tuos dalykus.

– Į pensiją išėjote, kai jau sulaukėte pensinio amžiaus?

– Dar padirbau porą metų. Išėjau į pensiją, kai man buvo 62-eji. Tiesiog pati nusprendžiau. Turėjau jau senyvą tėtį, reikėjo jį globoti, daugiau dėmesio jam skirti. Į pensiją reikia išeiti, kada laikas, turi pats jausti.

– Ir kaip tas pensinis laikas, ar kai išėjote, nejautėte tuštumos?

– Ne. Pirmiausia džiaugiausi, kad turiu laiko rūpintis tėčiu. Pasidariau buto remontą. Turėjau ką veikti. Pradėjau daugiau fotografuoti.

– Bet fotografavote ir anksčiau, ne tik, kai į pensiją išėjote?

– Fotografuodavau renginius, šventes dirbdama darželyje.

– O tai fotografavote renginius iš reikalo, kad nebuvo kam, ar Jums patiko?

– Man patiko. Aš ir dabar galiu visą dieną vaikščioti ir fotografuoti – jaučiu didelį malonumą.

– Tai, sakote, kai išėjote į pensiją, galėjote labiau atsiduoti savo hobiui…

– Taip, pasimokiau, lankiau kursus, įstojau į Kėdainių fotografų draugiją. Pradėjau dalyvauti parodose. Pirmos mano parodos buvo Kalbų mokykloje. Mokyklos administracija paskatino pasirodyti viešumoje.

– O daugiau Jūsų parodų buvo?

– Buvo mūsų bibliotekoje, Daugiakultūriame centre kartu su Fotografų draugija.

– Fotografų draugija kasmet metų gale rengia parodą. Kiekvienam nariui reikia pateikti kelias nuotraukas.

– Taip, šiemet irgi bus bibliotekoje. Šių metų tema – „Kėdainiai − istorija šviesoje“. Jau esu pasiruošusi. Fotografavau senamiestį.

– O Fotodraugijos nariai padeda Jums tobulėti?

– Taip, ypač man daug padėjo Aistė Kanapeckaitė-Čerenkovienė. Taip pat galiu tik dėkoti Žilvinui Menčikovui, Vaidui Juškai, Arvydui Kantautui, Irinai Eid, Vytautui Valatkai. Esu dėkinga Seimo nariui Viktorui Fiodorovui, kuris padovanojo įrangos, skatina fotografuoti. Jis ir darželiui padėdavo, kai aš dar ten dirbau ir jo vaikai lankė (lanko ir dabar vienas vaikas). Jis ir pats buvo tą darželį lankęs.

– Ką Jūs mėgstate fotografuoti?

– Daugiausia fotografuoju gamtą. Daug ką gali pastebėti, atrasti, pamatyti. Mėgstu aplankyti Kėdainių apylinkes, ypač Labūnavą, ten fotografuoti. Mūsų rajone yra daug gražių vietų. Truputį fotografuoju žmones, sporto varžybas, renginius, gyvūnus.

– Ar fotografavimą planuojate, ar fotografuojate tiesiog pamačius, atsitiktinai?

– Įvairiai. Kai mokiausi pas Iriną Eid, ji sakė, kad reikia turėti planą, tikslą. Bet man kartais fotografijos išeina neplanavus – išeinu į miestą, į gamtą ir kur tas kelias nuveda, kur ką įdomaus, gražaus pamatau, ten tada ir fotografuoju.

– Nuotraukas dedate į feisbuką?

– Taip, bet ne visas, yra tokių, kurias laikau, galvoju, gal kada surengsiu parodą.

– Parodą surengti nemažai kainuoja.

– Taip, tai truputį stabdo. Be to, o kur paskui tuos paveikslus dėti? Na, nebent padovanoti kam kokia proga. Nemažai esu padovanojusi draugams, giminaičiams.

– O Jūs savo nuotraukas daug tobulinate nuotraukų tvarkymo programomis?

– Tik minimaliai. Patiesinu, padidinu, pamažinu, patamsinu, pašviesinu, apkerpu – tik tiek. Faktiškai jos natūralios. Man gamta turi būti natūrali.

– O Jūs fotografuodama užsidirbate?

– Nelabai, manęs kartais prašo, bet aš ne visada sutinku. Aš fotografuoju savo malonumui. Kartais talkininkauju Kėdainių turizmo ir verslo centrui, Kėdainių rajono savivaldybei.

– Kokius dar hobius kultivuojate išėjus į pensiją?

– Sportu labai domiuosi. Jei vyksta kokios varžybos, olimpiada, tai aš viską žiūriu. Domiuosi Kėdainių krepšiniu, einu žiūrėti varžybų. Sportu domiuosi nuo mažų dienų. Pati truputį sportavau, tėvai į tai mane nukreipė. Galvoju, kad galėčiau būti sporto reporterė. Dar mėgstu bandyti naujus receptus, dažnai kepu, pati valgau, kam nors padovanoju kepinį. Vaikštau į Kėdainiuose organizuojamus renginius.

– Vadinasi, būdama pensijoje, nenuobodžiaujate?

– Tikrai ne, man trūksta laiko. Jei galėčiau, dažniau keliaučiau. Šiaip per gyvenimą esu nemažai keliavusi. Dabar iš pensijos labai nepakeliausi, bet nesiskundžiu ir nedejuoju, visai normaliai gyvenu.