Iš kur tas vardas: Ruminė – istorijos pradanginta upelė
Ramėnų kaimas.
Rytas Tamašauskas
Kad ir kaip nesinorėtų, bet šįkart šalia kalbos ne mažiau svarbios ir žinios apie praeitį, vertėtų priminti ir ypatingo vardyno telktį lokalizuotoje vietoje.
Iš panašių vietovardžių – Romovė, Romuva, Ramėnai, Ruminiai – skambesio ir romantizuotų paieškų apie perkeltus ikikrikščioniškojo lietuvių tikėjimo centrus buvo kuriama patraukli istorija. Todėl netoli Dotnuvėlės – Ramėnuose ir Ruminiuose – žvalgytasi pagonių šventyklos.
Kėdainių–Dotnuvos pakelėje, ties posūkiu į geografinį Lietuvos centrą, yra Ruminių kaimo liekanos. Jei ne Livonijos ordino kronikoje užrašyti pasiplėšikavimai 1372-aisiais istoriniame Ruminių lauke ir tapatinimo su Romuva kontekstai, dažniau lydėtų svarstymai, kuo istorijoje galėtų būti reikšmingi Ruminiai.
Šio kaimo vardą turėjusi nulemti upelė *Ruminė, *Raminė, *Ramena. Tiek hidronimas, tiek paminėti gyvenamųjų vietų pavadinimai susiję su lietuvių ir indoeuropiečių kalbų žodžiais, kurių šaknimis ram-, rom-, rum-, rim-, rem- išreiškiama tai, kas ramu, tylu, taiku, jauku, dora ar rimta, čia įsikomponuoja ir kaimyno Mikalojaus Daukšos 1599-ųjų „Postilės“ rómus. Upės varde įžvelgtinos vos judančio, neošiančio vandens prasmės.
Deja, apie upėvardį žinomi tik keli XVI a. antrosios pusės įrašai, todėl nėra vėlesnės hidronimo ir upės duomenų inventorizacijos. Iš dokumentų paminėjimų tarsi regimi žemėlapio kontūrai: Ruminė tekėjo per Ruoščių lauką, prie upelio pakrantės glaudėsi viena Ruoščių dvarvietė (kitas Ruoščių dvaras buvo prie Eismilgos, arčiau į Kėdainių pusę), per tą patį Ruoščių lauką vingiavo ir upelė *Traminės, *Trominės (tikriausiai Ruminės intakas, irgi pradingęs istorijos tėkmėje), palei kurios vagą driekėsi dirva *Deveniuškiai, *Deveniušiai.
Netgi tarp Ruoščių ir Ruminių bajorkaimių išsitekusios gyvenamosios vietos dokumentuose 1690–1775 m. ne kartą žymėtos kaip atskiras kelių stambesnių žemvaldžių administracinis vienetas Ruoščiai Ruminiai, XIX a. antrojoje pusėje tikriausiai žinomas kaip Ruminių palivarkas.
Kalbos ir istorijos paradoksai nuo kilties iki užmaršties: tarsi akies mirksniu hidronimas pradingo iš žodinių perdavų ir rašytinių šaltinių. Po lemtingų žmonijos katastrofų (maro, karo ar bado) dėl plūstelėjusios migracijos tikriausiai ypač pasikeitę gyventojai, kuriems naujas kraštas jau buvo pažymėtas apslopusia žemės atmintimi.
Neliko Ruminės upelės vardo (dingo vaga arba buvo atsikėlusiųjų naujai pervardinta), bet ta šaknimi yra Ruminių kaimas. Nors prieš kaimą dabar irgi negailestingai atsisuka laiko permainos.
