Ir Josvainiuose ženklinami Pasaulio tautų teisuolio vardą gavusių žmonių antkapiai

Vilnietis architektas Tauras BUDZYS jau antrus metus keliauja po Lietuvą ir vykdo savo paties inicijuotą projektą, kurio tikslas – specialiu ženklu pažymėti Pasaulio tautų teisuolio vardą gavusių žmonių antkapius. Spalio antrąją Josvainių kapinėse buvo pažymėtos vienos šeimos dvi kapavietės – Adelės ir Jeronimo Žiužnių bei Zenono Grigaičio (tėvų ir sūnaus). Žmonių, kurie, kaip sako pats idėjos autorius, ne tik gelbėjo žydus – jie išgelbėjo Lietuvą. 

– Kaip išsiaiškinote, kad būtent Josvainiuose yra palaidoti šie Pasaulio tautų teisuolio vardą pelnę kėdainiečiai? Kaip vyko giminaičių paieškos?

– Oi, kaip aš juos susiradau? Sunkiai. Sunku atsiminti, nes ieškau dešimtimis tų žmonių… Man toks Chaimas Bargmanas iš Kauno laisvalaikiu padeda, jis ir paminėjo, kad Josvainiuose yra palaidoti Teisuoliai. Aš radau kažkokį jų giminaitį, kuris gyveno Kaune, šis gautą informaciją nusiuntė savo pusbroliams, jie sako: „Gerai, darom“. Na o tada jau buvo juokinga. Tada jis sakė, kad kapą prižiūri tokia ponia Palubeckienė, kuri gyvena „nuo tilto į kairę“ (juokiasi). Na tai aš pasiskambinau į Josvainių seniūniją ir klausiu jų: „Ar žinote tokią ponią Palubeckienę, kuri gyvena nuo tilto į kairę?“, o jie man ir sako: „Mes žinome jos dukrą, kuri kultūros namuose dirba“. Davė man jie kultūros namų telefoną, ten paskambinus jie davė Sandros telefoną, ir taip aš ir radau ją. 

[quote author=“T. Budzys“]Žmonėms tai visiškai nieko nekainuoja. Čia tik man kainuoja. Tiesa, pradžioje pradėjau viską visiškai vienas, absoliučiai. Net šeimai nesakiau, nes iš namų būtų išvarę (juokiasi). O vėliau atsirado žmonių, kurie prisidėjo. Esu gavęs ir pinigų, ir agurkų, ir medaus, ir gėlių žmonai, visko. Žmonės… žmonės Lietuvoje yra geri.[/quote]

– Taigi per keletą kanalų susirandate giminaičius, paskambinate jiems, pasakote, ką norėtumėte padaryti – juk tai taip nekasdieniška. Kokia būna žmonių reakcija?

– Na, įvairi būna reakcija. Dažniausiai normali. Pradžioje sunku buvo, kai buvau tik vieną ženklą padaręs, ir tą patį savo dėdei – tai pasakodavau ir žmonės gan skeptiškai žiūrėdavo. Bet kažkaip vyko vyko viskas, ir pavyko. 

Jeigu taip globaliai, tai pirmą ženklą aš pastačiau pernai liepos 10 dieną. Vasaros gale buvau pastatęs du ženklus, žiemos gale – 14. Šiai dienai jau esu pastatęs 103, o važiuodamas į Vilnių planuoju dar penkis įrengti. 

Antras ženklas, kurį įrengiau buvo vienuolei Marijai Rusteikaitei. Susiradau jos gimines, ji, be kita ko, ir kaip vienuolė yra svarbi, ji labai daug žmonių išgelbėjo, daug ir kitko gero padarė. Taigi pritvirtinau ženklą ant antkapio Vilniaus Saulės kapinėse, kur ji palaidota.  Vienuolynas man atsiuntė elektroninį laišką, faina, kai vienuolės meilus siunčia (juokiasi). Taigi jos parašė, kad kas vakarą melsis už mane ir mano artimuosius. Aš džiaugiuosi! 

O tada paskambino iš Vaiguvos kažkokia moteris, prisistatė Vaiguvos seniūne, sakė, kad ten paminklas statomas Marijai Rusteikaitei ir jie nori, kad ženklą įrengčiau. Sakiau, kad jau turi jinai ženklą. Pirmas kartas man toks buvo, tikrai nežinojau, kaip elgtis. Bet tada pasitariau su dukra – nes pradžioje vienas dirbau, vėliau į visą šitą ir dukrą įtraukiau – ji sako: „Tėvai, statyk“. Vėliau draugas skulptorius paskambino, su juo pasitariau – jis sako: „Aišku statyk. Jei žmonės nori, prašo – statyk. Tai nereiškia, kad pats turi lakstyti ir ieškoti, kur kas atminimo lentą stato, bet jei prašo, tai statyk“. Taigi ši vienuolė bus pirmoji, kuri turės net du atminimo ženklus.

– Kaip vyko ženklo kūrimo procesas? Sukūrėte viską pats ar su kažkieno pagalba?

– Idėja tai visiškai mano, bet labai daug padėjo skulptorius Jonas Gencevičius. Mes su Jonu kartu esame daug darę labai – ir Česlovo Milošo laiptus, ir paminklą monsinjorui K. Vasiliauskui. Taigi Jonas padarė tas rankas. Atkalė taip, kad žiūri – ir malonu. Dar padėjo skulptorius Antanas Šėmis, kuris padarė kompiuterinį ženklo projektą, pagal kurį staklėse atspaudžiamas ženklas. 

Tą ženklą, kad jis nebūtų toks, kaip iš dangaus numestas, siunčiau daug kur. Siunčiau į Izraelį, siunčiau Vilniaus žydų muziejui, jie sakė, kad viskas tinka. Kai norėjau pažymėti kunigų kapus, kreipiausi į Vyskupų konferenciją, tai ir jie visą šitą reikalą palaimino. Visi tie leidimai yra žodiniai, labiau moraliai reikalingi. 

Ženklas gaminamas iš žalvario lydinio. Iš tokio paties metalo gaminami ženklai, skelbiantys, kad pastatas priklauso kultūros paveldui. Tai lygiai tas pats metalas ir lygiai ta pati kompanija darė. 

– Kaip vyksta ženklo tvirtinimas prie antkapio? Dauguma antkapių iš akmens juk, nelengva turėtų būti gręžti. 

– Lig šiol buvo du mediniai antkapiai, dauguma akmeniniai. Bet gręži lygiai taip pat ir tą medį, ir akmenį. Jau kiek aš akmenį išgręžęs, tai skaičiuoju metrais. Nors vienam ženklui reikia išgręžti 6 centimetrus.

– Tvirtinant ženklą būnate vienas ar dalyvauja ir giminaičiai?

– Būna visaip. Paprastai bendraujame internetu, nusiunčiu žmonėms nuotraukas ir taip bendraujame. Tai būna žmonės sako: „Pasitikiu tavimi, važiuok ir daryk“. O būna, kad važiuoja kartu, žiūri, stumdome ženklą aukštyn, žemyn, žiūrim, kaip čia geriau atrodo.

– Ar nebaisu gręžti svetimą antkapį, nepaisant to, kad darbas geras, sutikimai yra?

– Pradžioj buvo keista, baisu. Pirmą ženklą dėjau savo giminaičiui, tai aš dvi valandas aplink tą kapą vaikščiojau. Aš bijojau! Nors kaip ir daryt tą sugebu, bet va baisu – o jei gręši ir nuskils kas nors? Aš pas skulptorius tris mėnesius vaikščiojau, ausis išūžiau, visiems nusibodau, jie man jau sakė: „Taurai, eik ir daryk, pamatysi, viskas bus žymiai lengviau nei kad tu čia dabar svaigsti“. Žinot, kai pirmus dariau, dariau dar žiemą, reikėjo atsigulti ant sniego ar į kokią balą. O dabar yra jaudulys, bet žinai, kad negali atsipalaiduoti nei akimirkai, bet taip veikiausiai yra kiekvieną darbą darant profesionaliai. 

Aš grynai pagal patarlę dirbu – pirmiausiai su flomasteriu ir trafaretu pasižymiu vietą, kur gręšiu. Tada pridedu ženklą, pažiūriu ar gerai. Tada užsikalu miniatiūrines dvi žymes, tada vėl pasitikrinu, ar gerai. Tada pagręžiu porą milimetrų, pasitikrinu, ar gerai. Ir jei gerai – užsikuriu perforatorių ir gręžiu skylę. Visgi svetimas daiktas.

[quote author=“T. Budzys“]Ženklas gaminamas iš žalvario lydinio. Iš tokio paties metalo gaminami ženklai, skelbiantys, kad pastatas priklauso kultūros paveldui. Tai lygiai tas pats metalas ir lygiai ta pati kompanija darė. [/quote]

– Kiek laiko trunka įrengti ženklą?

– Matot, be to, kad įrengiu ženklą, aš dar nupaišau schemą, kur tas kapas yra. Josvainiai tai didelis miestas, palyginus su kai kuriais kitais, kuriuose tenka lankytis. Būna, kad tik bažnyčia ir kapinės tėra (juokiasi). Taigi paišau schemą, koordinates sužymiu, tada nufotografuoju kapavietę, o tada dukra į interneto svetainę talpina nuotraukas, rašo tekstus. Mes surenkame pasakojimus iš giminaičių apie tai, kaip žmonės gyveno. Nesinori sausų istorijų – gimė, mirė, kažką padarė. Visi tie žmonės turėjo įdomius gyvenimus, o būna visokių istorijų: ir graudžių, ir baisių, ir juokingų.

Pavyzdžiui, Virbalyje gyveno šeima, kurie turėjo 14 vaikų ir dar paslėpė žydų šeimą. Aš pilnai suprantu tą žydų šeimą – kiaurą dieną sėdi rūsy, nėra ką veikti. Jie paėmė ir pasigimdė vaikelį dar vieną – penkioliktą. Taigi išprotėtum žmogus, tas vaikelis verkia, valgyti nėra ko. Na eiliniai kaimo žmonės, normalūs, elementarūs žmonės. Būna visokių, žinoma, ir daktarų, ir kitokių.

– Jūsų darbas yra didelis vien jau laiku matuojant. Ar kainuoja žmonėms tas ženklo įrengimas?

– Žmonėms tai visiškai nieko nekainuoja. Čia tik man kainuoja. Tiesa, pradžioje pradėjau viską visiškai vienas, absoliučiai. Net šeimai nesakiau, nes iš namų būtų išvarę (juokiasi). O vėliau atsirado žmonių, kurie prisidėjo. Esu gavęs ir pinigų, ir agurkų, ir medaus, ir gėlių žmonai, visko. Žmonės… žmonės Lietuvoje yra geri. 

– Minėjote, kad prie jūsų veiklos prisijungė ir dukra.

– Taip. Aš sudedu ženklus, nufotografuoju, dukra krauna viską į puslapį www.teisuoliuatminimas.lt, tik atsilieka ji kažkiek nuo manęs. Ji man jau ultimatumą iškėlė, sakė, kai ateisiu anūko pažiūrėt, ji papildys puslapį. Aš sakiau, kad žiemą anūką žiūrėsiu, o vasarą važinėsiu. 

– Juk ne tik vasarą, ir dabar, rudenį, per lietų važinėjate.

– O man nelyja (juokiasi). Vyskupų konferencija pritarė šiai mano veiklai, o kai tokie nutarimai priimami, jie paskelbiami valstybės žiniose, bet ne Lietuvos, o Vatikano! LVK Generalinis sekretorius Kęstutis Smilgevičius man pasakojo, kad ten išėjo kalba iki paties Popiežiaus, kad Lietuvoje kažkoks Tauras Budzys daro tokį darbą. Tai Popiežius tą sužinojęs pasakė, kad „jis pirmasis pasaulyje sugalvojo tą daryti, ir tebūnie palaimintas tas žmogus ir jo darbai“. Ir man nelyja! Aš važiavau vakar į Telšius, lijo, išlipau iš mašinos, užsidėjau kepurę, kad akinių neaplytų, nuėjau iki kapinių, atsidariau vartus ir lyti nustojo! Josvainiuose aš toms moterims dirbdamas tą istoriją papasakojau. Atėjo jų pažįstama kapų tvarkyti ir sako: „Kad tik lietus neprasidėtų!“, o Vida Palubeckienė ir sako: „Ne, kol čia architektas dirba, tol nelis“ (juokiasi). 

[quote author=“Aut. past.“]Lietuvoje Pasaulio tautų teisuoliais paskelbti yra 915 asmenų. Kol kas pažymėti daugiau kaip šimtas jų antkapių. Architektas Tauras Budzys būtų dėkingas už pagalbą randant šių žmonių giminaičius. Su architektu galite susisiekti elektroniniu paštu t.budzys@gmail.com arba telefonu 8 698 24 490. [/quote]

Skambutis buvo netikėtas

Adelės ir Jeronimo proanūkė, Zenono Grigaičio anūkė Sandra Palubeckė pasakojo, kad T. Budzio skambutis ją labai nustebinęs, buvo netikėtas, tačiau, žinoma, malonus. 

„Mane labai nustebino, labai pradžiugino, kad yra tokių žmonių, kurie mus iš paties Vilniaus susirado. Žinoma, proseneliai žydus gelbėjo ne dėl medalių, bet kartais tikrai pasigendi to įvertinimo, kažkokio pastebėjimo iš valdžios žmonių.

O buvo viskas taip, kad Tauras mane susirado pats, paskambino, paklausė, ar aš Sandra Palubeckė, pasakė, kad nori man medalį įteikti. Aš jam ir sakau – mes jau turime du medalius, vieną iš Prezidentūros, kitą iš Izraelio. Bet jis sakė, kad nori uždėti savo kurtą medalį. Taigi paskambinau mamai, pranešiau apie tai, jis mums atsiuntė tą patį medalį, apžiūrėjome jį – na jis mums labai patiko, labai prasmingas. Pati idėja tiesiog superinė“, – džiaugėsi moteris.

Ženklo vietą rinko atidžiai

S. Palubeckė pasakojo, kad juodvi su mama vietą, kur bus pritvirtintas ženklas, rinko atsakingai.

„Mes labai uoliai rinkome vietą. Apskritai man svarbios smulkmenos, pavyzdžiui, jei prisėdus gerti kavos puodelis ne taip pasuktas, man jau ir kava nebeskani. O čia toks dalykas – ir tėvelis palaidotas ten, ir mama laidosis, ir aš ten laidosiuos kažkada. Žinoma, mes rinkome labai atsakingai ženklo vietą. Bet tai buvo lengva, viskas vyko greitai. Mes pasiūlėme vietą, architektas vis padėdavo šen ar ten ženklą, pažiūrėdavome. Tikrai greitai radome kompromisą, kur įkomponuoti ženklą ir viename, ir kitame antkapyje“.

Slėpė 16 žydų

Moteris pasakoja, kad proseneliai vienu metu slėpė 14 suaugusiųjų ir du vaikus. Tiesa, netikėtai išaugę trijų asmenų šeimos poreikiai greitai ėmė rodytis įtartini kaimynams.

„Mano prosenelė Adelė buvo pirmiausiai ištekėjusi už vokiečio. Vėliau jos vyras žuvo, tačiau ji puikiausiai kalbėjo vokiškai, ir tas jos kalbos mokėjimas išgelbėjo žmogaus gyvybę. Kai vienas žydas jau iš slėptuvės išėjo į dienos šviesą, ir apie tai iš kažkur sužinoję vokiečiai, norėjo jį nušauti, mano močiutė kalbėdama vokiškai sugebėjo juos perkalbėti, ir tas žydas liko gyvas.

Mano senelis tuomet buvo jaunas, jam gal buvo 15 metų. Jie, visa šeima, išgelbėjo 14 suaugusiųjų ir 2 vaikus. Devynis mėnesius juos visus jie laikė rūsyje. Išmaitinti šitiek galvų reikėjo, kaimas net ėmė kalbėti, kodėl tie Žiužniai tos mėsos tiek valgo, kodėl tiek tų paršelių skerdžia. Kad išvengtų bereikalingo dėmesio, mano senelis su tėveliu naktimis kinkydavosi arklius į vežimą, ir važiuodavo į kitus kaimus mėsos pirkti. Pirkdavo paršiukus, paskersdavo, parsiveždavo ir virdavo valgyti tiems žmonėms.

Slepiami jie buvo kluone, buvo tokia krosnis ten, mano akimis atrodė kaip laiko mašina. Joje buvo nuimamos „rinkės“ ir buvo galima vidun į rūsį įlįsti. Ateidavo vokiečiai patikrinti – na tai ką, krosnis stovi ir tiek, nesugalvodavo jos judinti“, – prosenelių gyvenimo akimirkomis dalijosi moteris. Jos žiniomis, visi šeimos slėpti žydai vėliau sugebėjo pabėgti ir išliko gyvi.

[quote author=“S. Palubeckė“]Slepiami jie buvo kluone, buvo tokia krosnis ten, mano akimis atrodė kaip laiko mašina. Joje buvo nuimamos „rinkės“ ir buvo galima vidun į rūsį įlįsti. Ateidavo vokiečiai patikrinti – na tai ką, krosnis stovi ir tiek, nesugalvodavo jos judinti.[/quote]

Drąsa sunkiai suvokiama

Išties sunku net įsivaizduoti, iš kur paprasti žmonės anuomet turėjo šitiek drąsos. Rizikuoti savo ir savo vaiko saugumu ir gyvybe tam, kad išgelbėtų visiškai nepažįstamus žmones. Ar šiais laikais mes turėtume tiek moralinės drąsos? Bet juk ir anuomet ne visi jos tiek turėjo. Ir vis dėlto Sandra Palubeckė tiki – negalima smerkti ir tų, kurie tuomet veikė įkalinti baimės.

„Aš ir pati su mama kalbėjau, klausiau jos, iš kur tokia drąsa anuomet? Aš tikrai nežinau, ar pati drįsčiau rizikuoti savo šeima. Bet mes juk nežinome, kaip patys pasielgtume tokioje situacijoje. Tada turėjai būti vienoje arba kitoje pusėje, tada ir vertybės kitokios buvo. Žmonės tokie patys, bet vertybės kitos. Gal žmogaus gyvybė labiau buvo vertinama? Manau, jei proseneliai nebūtų tiems žmonėms padėję, būtų sąžinė juos užgraužusi.

Tikrai yra moralinis pasitenkinimas žinant, kad mūsų šaknys yra žmonės, kurie gelbėjo kitus, o ne tie, kurie šaudė. Vis dėlto tuomet laikai tokie buvo, negalime dabar teisti, nežinodami kiekvienos šeimos istorijos. Lengva kalbėti ir teisti dabar, kai sėdime kompiuterius apsikabinę ir šiltą maistą valgome. O tada – mes nežinome, kaip elgtumėmės, jei išpultų tokia situacija“, – svarstė pašnekovė.

Buvo aplankę

Sandra pasakoja, kad visai neseniai jų šeimą buvo aplankęs minėto žydo, kurį prosenelė išgelbėjo nuo kulkos, sūnėnas.

„Praeitą vasarą to išgelbėto žydo sūnėnas buvo atvažiavęs mūsų aplankyti. Visa jų šeima, tėvas ir trys vaikai, buvo net kelis sykius Lietuvoje, o tą vasarą mes juos nuvežėme į tą vietą, kur stovėjo sodyba, kurioje buvo slepiami žydai. Tai buvo Svilių kaime, dabar jau ten tik medis belikęs ir laukai, nei pastatų nelikę… Bet jie ten apie dvidešimt minučių buvo, su vertėju atvažiavo. Labai šilti žmonės, atsivežė gėlių, ir dovanėlę simbolinę, mamai ranką pabučiavo, gėlių atvežė, kvietė apsilankyti pas juos Izraelyje. Jautėme didelį dėkingumą.

Tai labai šviesūs, tolerantiški ir taktiški žmonės. Mes kalbėjome, kad visai nesvarbu, ar žmogaus akys rudos ar mėlynos, ar esi tamsiaodis, ar baltaodis, ar žydas, ar lietuvis, ar portugalas – mes visi Dievo vaikai. Juk visur visokių žmonių yra“, – atsiminimais dalijosi S. Palubeckė.